"Einu su žmonėmis, bet ne su elitu"

Vi­si – prieš vie­ną

– Rin­ki­mus lai­mė­jo Jū­sų var­žo­vas so­cial­de­mok­ra­tas, o So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­kas Gin­tau­tas Pa­luc­kas te­le­vi­zi­jos lai­do­je po rin­ki­mų pa­ko­men­ta­vo, jog Žiem­ga­los apy­gar­do­je "lai­mė­ji­mą lė­mė vi­sų su­si­vie­ni­ji­mas prieš vie­ną, nes Rū­ta Ja­nu­tie­nė daug fron­tų ati­da­rė".

Su­tin­ka­te su to­kiu ver­ti­ni­mu? Ko­kius fron­tus ati­da­rė­te?

– Tų G. Pa­luc­ko žo­džių ne­gir­dė­jau, bet ma­nau, jog jie yra ar­čiau­siai tos si­tua­ci­jos, ku­rią pa­ty­riau. Kai at­va­žia­vau į apy­gar­dą, žmo­nės pra­dė­jo ei­ti ir pa­sa­ko­ti įvai­riau­sias is­to­ri­jas, ku­rių vei­kian­tys as­me­nys bu­vo šio re­gio­no eli­tas.

Aš tu­rė­jau pa­si­rink­ti: ar­ba ei­nu su tuo eli­tu drau­gau­ti ir su­tei­kiu da­ly­kų, ku­rie jiems rei­ka­lin­gi, ar­ba ei­nu su žmo­nė­mis. Aš pa­si­rin­kau ėji­mą su žmo­nė­mis. Dėl to man nė ne­rei­kė­jo du kar­tus pa­gal­vo­ti – nes tai vie­nin­te­lis tei­sin­gas spren­di­mas.

Jei­gu dar ka­da ei­siu į rin­ki­mus, nie­ka­da ne­žai­siu to pur­vi­no žai­di­mo, ku­rį prieš ma­ne žai­dė su­si­vie­ni­jęs eli­tas. G. Pa­luc­kas vi­siš­kai tei­sus – jie vi­si prieš ma­ne su­si­vie­ni­jo.

Bu­vo sklei­džia­mi įvai­riau­si gan­dai, net kad iš­si­gal­vo­jau sa­vo li­gą – vė­žį. Į vie­ną kai­mą nu­va­žia­vę iš­gir­dom, kad Ja­nu­tie­nės iš vi­so nė­ra rin­ki­muo­se, kad li­kęs tik vie­nas kan­di­da­tas.

Aš tu­riu daug au­toi­ro­ni­jos ir ma­no ko­man­da tu­ri ge­rą hu­mo­ro jaus­mą. Bet tie rin­ki­mai man ne­bus pa­mo­ka, jog rei­kia žais­ti pur­vi­ną žai­di­mą ir ei­ti į san­dė­rius su eli­tu.

– Jūs pa­dė­ko­jo­te "Die­vu­liui, kad ap­sau­go­jo nuo per­ga­lės". Ką reiš­kia to­kia reak­ci­ja? Po­li­ti­kai net pra­lai­mė­ji­mo at­ve­ju ban­do aiš­kin­ti, jog "lai­mė­jo".

– Ma­no pra­lai­mė­ji­mas yra aki­vaiz­dus. Man ne­pa­vy­ko įti­kin­ti žmo­nių, kad ga­li kas nors keis­tis.

Jie nu­si­vy­lę po­li­ti­ka ir žmo­nė­mis, ku­rie ei­na į po­li­ti­ką, nes jau šim­tą kar­tų bu­vo ap­gau­ti. Jie ir ši­tuo­se rin­ki­muo­se ne­pa­ti­kė­jo, kad ga­li iš­si­rink­ti vi­sai ki­to­kios ko­ky­bės at­sto­vą.

Aš ne­pa­jė­giau įti­kin­ti tos ty­lin­čio­sios ir nei­nan­čios į rin­ki­mus dau­gu­mos. Rin­ki­mus lai­mė­jo tie, ku­rie vi­sa­da ei­na į rin­ki­mus.

Su­si­ti­ki­muo­se man žmo­nės kaip tik apie tai ir kal­bė­da­vo: "O ką čia tu pa­kei­si?" Žmo­nės yra "nu­ra­šę" sa­vo kraš­tą, nu­si­vy­lę – ir nie­ko su tuo ne­ga­li pa­da­ry­ti. Jie tik pa­tys ga­li at­si­to­kė­ti.

Už ma­ne ne­ko­vo­jo žmo­nės, ku­riems Žiem­ga­lo­je gy­ven­ti ge­ra. Jie – tur­tin­gi, jie – nyks­tan­čios, iš­va­žiuo­jan­čios Žiem­ga­los po­nai.

O ačiū Die­vu­liui, nes man as­me­niš­kai da­bar pa­si­rin­ki­mų ska­lė yra daug di­des­nė. Aš daug ką ga­liu da­ry­ti, neat­si­sa­ky­da­ma vie­šo­sios veik­los, vi­suo­me­ni­nės veik­los.

Man su sa­vo ver­ty­bė­mis ir prin­ci­pais bū­ti Sei­me bū­tų di­de­lis iš­šū­kis.

Kai ei­ni į rin­ki­mus, pa­ma­tai to­kią rea­ly­bę, ko­kius žai­di­mus kas žai­džia, kaip per­ka­mi spren­di­mai.

"Kaip bu­vau, taip ir bū­siu žur­na­lis­tė"

– Tai ko­dėl su­ko­te iš žur­na­lis­ti­kos į po­li­ti­ką? Jus jau net spė­jo pa­va­din­ti "bu­vu­si žur­na­lis­tė".

– Nie­kur iš žur­na­lis­ti­kos aš ne­su­kau. Tais pa­sa­ko­ji­mais, jog Ja­nu­tie­nė "bu­vu­si žur­na­lis­tė", su­žai­dė ko­le­gų pa­vy­das. Ge­di­mi­nas Kir­ki­las, mat žur­na­lis­tas, nes yra Žur­na­lis­tų są­jun­gos na­rys, o Ja­nu­tie­nė – jau ne. Mat, ėjo į rin­ki­mus.

Rin­ki­mai nie­kaip ne­pa­kei­čia ta­vo pro­fe­si­nės veik­los, nes per rin­ki­mus at­sto­vau­ji žmo­nėms. Eu­ro­ko­mi­sa­ras Vy­te­nis And­riu­kai­tis Briu­se­ly­je ži­no­mas kaip šir­dies chi­rur­gas, nors se­niai ne­beo­pe­ruo­ja. Tai ci­vi­li­zuo­tas po­žiū­ris.

Šiaip gė­din­gas da­ly­kas, kad ko­le­gos iš ma­nęs mė­gi­no atim­ti pro­fe­si­ją. Bet kaip bu­vau, taip ir bū­siu žur­na­lis­tė.

Iš tie­sų, rin­ki­mų si­tua­ci­ja daug ką iš­gry­ni­no. Kai bu­vo iš­si­gąs­ta, kad Ja­nu­tie­nė ga­li lai­mė­ti, daug žmo­nių pa­ro­dė, kas yra kas.

Ži­no­te, yra toks pa­sa­ko­ji­mas apie rugp­jū­čio pu­čą Mask­vo­je: sa­ko, jei­gu jis bū­tų il­giau už­si­tę­sęs, tai dau­gy­bė iš­da­vi­kų dar bū­tų iš­lin­dę ir sto­ję prieš po­ky­čius.

Rin­ki­mai taip pat pri­ver­čia žmo­nes sto­ti į tam tik­rą po­zi­ci­ją. Bet aš ir daug drau­gų įgi­jau vi­suo­se vi­suo­me­nės sluoks­niuo­se: ir ūki­nin­kų, ir tų pa­čių po­li­ti­kų.

– Lai­do­je "Nuo­ga tie­sa" esa­te pa­reiš­ku­si, jog "pa­sa­ky­siu tai, ko nie­kas ne­pa­sa­ko". To prin­ci­po lai­kė­tės ir ra­šy­da­ma kny­gas apie Da­lią Gry­baus­kai­tę, Lands­ber­gių di­nas­ti­ją ar nu­slėp­tą­ją "Wil­liams" atė­ji­mo is­to­ri­ją. Da­bar pra­bi­lo­te apie nau­jos kny­gos ra­šy­mą, apie ką ji bus?

– Ši­to­je kny­go­je ra­šy­siu apie lie­tu­viš­ką po­li­ti­ką, jos už­ku­li­sius ir vei­ki­mo bū­dus.

Ko­dėl su "vals­tie­čiais"

– Jūs bu­vo­te Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos ir Cent­ro par­ti­jos kan­di­da­tė, ar daug pi­ni­gų rei­kia rin­ki­mų kam­pa­ni­jai?

– Daug pi­ni­gų ne­rei­kia. Ma­no po­žiū­ris į juos yra toks: tai mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gai ir juos mak­si­ma­liai tu­riu grą­žin­ti at­gal žmo­nėms. Tai ne R. Kar­baus­kio ar G. Pa­luc­ko pi­ni­gai, tai mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gai, skir­ti vals­ty­bės do­ta­ci­jo­mis par­ti­joms.

Tik­rai neiš­lai­da­vau pla­ka­tams ar kur­ti įvaiz­džiui, ko­kia aš ge­ra. Ma­no po­žiū­riu, svar­biau­sia bu­vo pa­sa­ky­ti, ko­kius da­ry­siu spren­di­mus.

– Kai kas iš po­li­to­lo­gų sa­ko, jog šie tri­jo­se apy­gar­do­se vy­kę rin­ki­mai bu­vo "an­tias­me­ny­bi­niai". Už par­ti­jas bal­suo­ta, to­dėl to­kie kan­di­da­tai, kaip R. Ja­nu­tie­nė ar K. Kri­vic­kas, ir pra­lai­mė­ję.

– Par­ti­jos iš tik­rų­jų mo­bi­li­za­vo­si, ir iš as­me­ny­bių da­rė "bau­bus". Vi­są ant­rą tu­rą ma­no opo­nen­tas nie­ko ne­sa­kė apie tai, ką jis da­rys Sei­me. Ir nė vie­nam rin­kė­jui nea­tė­jo į gal­vą to pa­klaus­ti.

Vi­są lai­ką bu­vo šne­ka­ma tik apie ma­ne – ir vi­so­kių ne­bū­tų da­ly­kų. Pas­ku­ti­nis "cir­kas" – kad Sau­lius Skver­ne­lis ma­nęs ne­re­mia, nors jis pa­reiš­kė pa­lai­ky­mą.

– Bet ar toks Prem­je­ro pa­lai­ky­mas – ne ad­mi­nist­ra­ci­nis re­sur­sas? Ko­dėl ap­skri­tai ta­po­te val­dan­čių­jų "vals­tie­čių", ku­rių veik­lą ne kar­tą kri­ti­ka­vo­te, kan­di­da­te?

– Sau­lius Skver­ne­lis rė­mė ma­ne kaip as­muo, nie­kur ne­pa­si­ra­šė sa­vo pa­rei­go­mis. Lai­mė­ju­sie­ji šiuos rin­ki­mus Sei­me te­bus vie­ne­rius me­tus, kai val­džia bus da­bar­ti­nės koa­li­ci­jos ra­nko­se. Jei­gu ei­ni į Sei­mą dėl spren­di­mų, ku­rie pa­ge­rin­tų žmo­nių gy­ve­ni­mą, ir ei­ni į opo­zi­ci­ją – va­di­na­si tu me­luo­ji. Nes opo­zi­ci­ja to­kių spren­di­mų ne­prii­mi­nė­ja.

Per šiuos rin­ki­mus bu­vo kal­ba­ma tik apie vie­ne­rius veik­los me­tus Sei­me. Val­dan­tie­siems ir Prem­je­rui da­bar rei­kia pa­ra­mos prii­mant ki­tų me­tų biu­dže­tą: ar­ba jis bus orien­tuo­tas į so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mą, ar­ba nu­ga­lės li­be­ra­lio­sios jė­gos.

Rin­kė­jams apie tai ir kal­bė­jau. Jei­gu no­ri­me, kad bū­tų įgy­ven­din­ti po­ky­čiai, tu­ri­me bū­ti val­džio­je.

O be "vals­tie­čių" ir Cent­ro par­ti­jos aš ne­ma­tau ki­tos kai­rio­sios jė­gos, ku­ri ne "auk­si­niais šaukš­tais" tarš­kin­tų, o iš tie­sų spręs­tų žmo­nių pro­ble­mas.

"Vals­tie­čiai" vie­nin­te­liai pra­dė­jo nuo­sek­liai kel­ti pen­si­jas – po ne daug, bet ke­lia. So­cial­de­mok­ra­tai ket­ve­rius me­tus bu­vo val­džio­je, vis­ką ga­lė­jo pa­da­ry­ti, bet ne­da­rė. Bet apy­gar­dos rin­kė­jai pa­si­rin­ko so­cial­de­mok­ra­tą – toks žmo­nių spren­di­mas.

– Jū­sų aki­mis, Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga pri­klau­so po­li­ti­niam eli­tui ar ne?

– "Vals­tie­čiai" nė­ra ta­pę sis­te­mi­ne par­ti­ja. Jie iš­krai­po tra­jek­to­ri­ją, pa­gal ku­rią no­ri­ma Lie­tu­vą pa­sta­ty­ti ant to­kių bė­gių, kad ji su­si­trauk­tų iki di­džių­jų mies­tų. Jie tai kom­pa­ni­jai ne­prik­lau­so, bet da­lis jų yra smar­kiai su­li­be­ra­lė­ję.

– Žiem­ga­los apy­gar­da api­ma net tri­jų ra­jo­nų da­lis. Ką mū­sų kraš­te pa­ma­tė­te?

– Tos da­lys skir­tin­gos, vis ki­to­kie in­te­re­sai vei­kia. Pa­ma­čiau, pa­vyz­džiui, kad Šiau­lių ra­jo­no me­rui An­ta­nui Be­za­rui ne­rū­pi nei Gin­kū­nai, nei Vi­jo­liai, nei Kai­riai. Jie pa­lik­ti ve­ge­tuo­ti.

Me­ras pra­žiop­so šiau­ri­nį ap­link­ke­lį, nors pro­jek­tai pa­da­ry­ti, iš žmo­nių že­mės paim­tos, vi­si taš­kai su­dė­ti, o sta­ty­bos ne­pra­si­de­da.

Ne­su­ge­ba­ma pa­ra­šy­ti pro­jek­tų taip, kad gy­ven­vie­tė­se at­ski­ros gat­vės ne­lik­tų be van­den­tie­kio ir ka­na­li­za­ci­jos.

Gin­kū­nų pa­grin­di­nė gat­vė, ku­rio­je di­džiu­lis kro­vi­ni­nių ma­ši­nų srau­tas, nė­ra ap­švies­ta. Kaip taip ga­li bū­ti? Trak­tuo­ja, kad Gin­kū­nai – kai­mas ir ne­jun­gia švie­sos. Įžū­liai, tie­siog bu­kai trak­tuo­ja­ma.

Apie vi­sa tai bend­ruo­me­nės na­riai kal­bė­jo įsiu­tę. Ei­ti su "vals­tie­čiais" ir konf­ron­tuo­ti su "vals­tie­čių" me­ru bu­vo sun­ku, bet tu­rė­jau da­ry­ti spau­di­mą, kad at­kreip­tų dė­me­sį.

– Ma­no­te, kad Sei­mo na­rio rei­ka­las do­mė­tis to­kiais "vie­tos" rei­ka­lais?

– Be abe­jo. Nuo to vis­kas pra­si­de­da. Grės­mė na­cio­na­li­niam sau­gu­mui yra tur­ti­nė ir so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė Lie­tu­vo­je. Veiks­mai, ku­rie ją ma­ži­na, yra di­džio­sios po­li­ti­kos rei­ka­las.

– Sei­mū­nai pa­brė­žia, jog spren­džia vi­sos Lie­tu­vos rei­ka­lus.

– Bet tai ir yra Lie­tu­vos rei­ka­lai. Lie­tu­vos rei­ka­las nu­me­ris "vie­nas", kal­bant apie re­gio­nus, yra lo­gis­ti­ka. Kai nuo žmo­nių to­li­na­mos švie­ti­mo, svei­ka­tos ap­sau­gos įstai­gos, pa­štas, ban­kai, tai žmo­nėms tu­ri bū­ti su­teik­ta pa­slau­ga iki jų pri­va­žiuo­ti. To­kie veiks­mai ma­ži­na so­cia­li­nę at­skir­tį.

– Esa­te vie­na iš tų žur­na­lis­tų, ku­rie už­sii­ma žur­na­lis­ti­niais ty­ri­mais. Lie­tu­vo­je to­kių la­bai ma­žai. Kaip ma­no­te, ko mums trūks­ta: drą­sos, re­sur­sų, lai­ko?

– Vi­sų pir­ma, žur­na­lis­ti­ka da­bar yra iš­tvir­kin­ta vie­ši­ni­mo pi­ni­gų. Ne žur­na­lis­tai, o įmo­nių sa­vi­nin­kai yra nu­krei­pę į tai dė­me­sį. Dėl įvai­rių prie­žas­čių. Ir dėl to, kad dar And­rius Ku­bi­lius su­kė­lė to­kius mo­kes­čius, jog iš es­mės su­nai­ki­no spau­dą, ir te­le­vi­zi­joms iš­si­lai­ky­ti yra la­bai sun­ku.

Tad vy­rau­ja žur­na­lis­ti­ka, pa­rem­ta vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tų ir at­sto­vų spau­dai pra­ne­ši­mais. Jau yra išau­gin­ta vi­sa žur­na­lis­tų kar­ta, ku­ri ma­no, kad tai yra nor­ma.

Iš­lai­ky­ti stu­bu­rą yra sun­ku, o im­tis žur­na­lis­ti­nių ty­ri­mų – tai spren­di­mas vi­sam gy­ve­ni­mui. To­dėl na­tū­ra­lu, kad to­kių žur­na­lis­tų yra ma­žai.

Ma­ne gi net pa­ly­gi­no su "vel­niu", ma­no var­žo­vas pa­si­da­li­jo su­lau­kęs svei­ki­ni­mų, jog įvei­kė "vel­nią". Pa­si­šai­piau, jog, ma­tyt, pa­ts bus "eg­zor­cis­tas".

Tai, be­je, ma­ne la­biau­siai pra­juo­ki­no, nors pa­ti rin­ki­mų kam­pa­ni­ja ne­bu­vo juo­kin­ga.

– Kas to­liau? Ra­mū­nas Kar­baus­kis sa­ko, jog ga­lė­tu­mė­te su "vals­tie­čiais" da­ly­vau­ti ar­tė­jan­čiuo­se Sei­mo rin­ki­muo­se, ar apie tai kal­bė­jo­tės?

– Kal­bė­jo­mės, bet da­bar tu­riu pail­sė­ti, nes vis­ką prii­mu “ner­vų ga­lū­nė­mis“. Tik­rai ne­si­trauk­siu iš vie­šo­sios veik­los ir nuo tų pro­ble­mų, ku­rias žmo­nės iš­kė­lė. Ką ža­dė­jau, tą te­sė­siu. Ir dėl ap­leis­to Gruz­džių dva­ro, ir dėl Lin­ku­vos baž­ny­čios, ku­ri ne­tu­ri ap­sau­gi­nės zo­nos ir pa­lik­ta by­rė­ti, ir dėl ki­tų da­ly­kų. Tai vi­siš­kai ne­prik­lau­so nuo to, kur bū­siu ar ne­bū­siu.

– Bet ar tu­rė­si­te ete­rį, juk ne­be­tu­ri­te te­le­vi­zi­jos lai­dos?

– Ete­ris yra toks ste­buk­lin­gas da­ly­kas. Šiais lai­kais la­bai sun­ku iš žmo­gaus atim­ti ga­li­my­bę vie­šai veik­ti. Pri­min­siu ne­se­ną is­to­ri­ją apie La­ba­no­ro gi­rią. Man sa­kė: trau­kis iš tos te­mos, neik į ją. O aš įsi­jun­giau tie­sio­gi­nę trans­lia­ci­ją so­cia­li­nia­me tink­le iš La­ba­no­ro gi­rios ir ją pa­si­žiū­rė­jo pu­sė mi­li­jo­no žmo­nių.

Šiais lai­kais, prie da­bar­ti­nių tech­no­lo­gi­jų už­čiaup­ti žmo­gų la­bai su­dė­tin­ga. Tad ga­liu nu­ra­min­ti tuos, ku­rie ma­no, kad Ja­nu­tie­nė li­ko be dar­bo. Aš jau ry­tą po rin­ki­mų ga­vau ke­lis pa­siū­ly­mus – ir dėl man la­bai mie­los veik­los.

 Grės­mė na­cio­na­li­niam sau­gu­mui yra tur­ti­nė ir so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė Lie­tu­vo­je.