Naujausios
Džocharo Dudajevo našlė bijo piešti karą
Prieš dvylika metų žuvusio Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo našlė Ala Dudajeva į Šiaulius atvažiavo su tapybos darbų paroda. Kartu su paroda pristatyta čečėnų rašytojo Denio Muchammado naujausia knyga apie jo tautos likimą ir Lietuvos skaudulius „Šiandien! Rytoj bus vėlu!“. 2006-ųjų sausį A. Dudajeva, gavusi politinį prieglobstį Lietuvoje, apsigyveno Vilniuje. Į Čečėniją tikisi grįžti, kai “rusų tauta išsivaduos“.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Ateitį galima išprovokuoti
— Anksčiau tapėte niūrius karo vaizdus. Šiauliuose P. Višinskio bibliotekoje eksponuojami darbai — šviesūs, švelnūs. Ar tai reiškia, kad atradote šviesias spalvas?
— Šis teiginys — gana tikslus. Lietuva ir lietuviai man asocijuojasi tik su šiltais jausmais. Jūsų nuostabi gamta mane tarsi glosto, ramina, todėl ją ir tapau. Anksčiau tapiau daug ugnies, lavonų, subombarduotų gatvių, daug čečėnų tautos kraujo ir skausmo. Anuomet ir mano darbų pavadinimai buvo niūrūs: „Mirties kelias“, “Sveiki atvykę į pragarą“.
Dabar stengiuosi kurti paveikslus taikos tema, nes įsitikinau, kad paveikslai — tai likimo ženklai. Jais savotiškai žvelgi į ateitį, jie ją net pranašauja. Jei tapai kažką tamsaus ir baisaus, tai pasikartoja. Po pirmojo Rusijos ir Čečėnijos karo tapiau didžiulius darbus karo tema, karas pasikartojo. Dabar bijau tapyti tokius vaizdus. Tikiu, kad nupiešus gražų gamtovaizdį, šviečiančią saulę galima „užsakyti“ laimingą ateitį.
— Ne vien gražūs gamtovaizdžiai atvedė Jus į Lietuvą?
— Mano pirmoji eilėraščių knyga „Na izlome stoletij“ (liet. — “Šimtmečių lūžyje“) išleista Lietuvoje 1993-aisiais. Tada per vyro lakūną Vytautą Eidukaitį užsimezgė pirmieji mūsų kontaktai su Lietuva.
Atsimenu, kaip Lietuvoje viešėjau kartu su čečėnų kultūros delegacija ir sausio 13-osios išvakarėse atsidūrėme prie Seimo, kur buvo susirinkę žmonės. Jie taip mums plojo, taip mumis džiaugėsi. Viena moteris mane tiesiog paglostė, kažkas davė pušies šakelę, kita moteris man ištiesė obuolį. Jaučiausi mylima, tądien tarsi gimiau iš naujo, kaip dailininkė, poetė.
Antrąkart į Lietuvą grįžau 1995-aisiais, kai duktė ir marti laukėsi, o gimdymo namai ir ligoninės Čečėnijoje buvo bombarduojami ir neveikė. Buvome priverstos gelbėti būsimus vaikus. Persirengusios, įveikusios begalę kliūčių, pėsčiomis persikėlusios per kalnus, galiausiai pasiekėme Lietuvą. Po čia praleisto pusmečio grįžau pas vyrą. Buvau šalia jo paskutinį gyvenimo mėnesį, kai buvo bombarduojamas mūsų namas.
Neabejoju, Rusijos specialiosios tarnybos fiksavo palydovinio telefono, kuriuo kalbėjo Džocharas, signalą. Net pakalbėti telefonu važiuodavome į kalnus, kad bombos kristų tik į mūsų mašiną ir nekliudytų šalia mūsų gyvenusių žmonių. 1996-ųjų balandžio 21-ą vyras buvo nužudytas mano akyse.
Vėl grįžau į Lietuvą, nes čia gyveno mano ką tik gimę anūkai, dukra, marti. 1996 metų Chasavjurto paliaubų susitarimas ir 1997 metų taikos sutartis baigė pirmąjį Čečėnijos karą. Dvejus metus gyvenau Stambule, kol galiausiai grįžau į Čečėniją. Kitus kelis šalies laisvės metus jutau nuolatines Rusijos specialiųjų tarnybų provokacijas. Ir vėl antrasis Rusijos ir Čečėnijos karas. Vėl tapau pabėgėle: Ingušija, Gruzija, Azerbaidžanas, Turkija ir 2006-aisiais — Lietuva.
Tikisi grįžti į Čečėniją
— Kuo gyvenate dabar?
— Kartą per metus dalyvauju dailininkų pleneruose nuostabiame Veisiejų mieste. Manau, jis turėtų tapti pavyzdžiu ateities miestams. Ten nepakartojama ir labai jauku (Ala ilgai, labai šiltai ir spalvingai pasakoja apie tai, kokį grožį išvydo ir patyrė šiame Lazdijų rajone esančiame Lietuvos mieste — aut. past.).
Tapau, rašau eiles, važinėju po Lietuvą, pristatydama savo kūrybą, rašau straipsnius Čečėnijos tinklalapiams.
Gyvenu su sūnumis. 25-erių jaunėlis šiemet baigia informatikos studijas universitete. Kiek vėliau nei turėjo pabaigti, viską sujaukė karas. Vyresnysis išlaiko mūsų šeimą, jis — verslininkas. Džiaugiuosi abiem jo sūneliais ir prieš metus gimusia dukrele, tapusia mūsų šeimos didžiausiu džiaugsmu. Mano dukra su vyru, jo giminėmis ir trimis mano anūkėliais gyvena Stambule. Juokauju, kad dukra turi jau penkis vaikus, nes jie įsivaikino dar du jos vyro žuvusio brolio vaikus.
— Ar palaikote ryšius su Čečėnija?
— Dabar tai sunku padaryti, sudėtinga net prisiskambinti. Buvau sulaukusi kvietimo grįžti į Čečėniją iš tuometinio jos prezidento Achmado Kadyrovo. Jis garantavo man saugumą, tikino, kad tai tarnaus Rusijos ir Čečėnijos taikai užtikrinti. Žinojau, kad tada Ičkerijoje buvo per 50 čečėnų koncentracijos stovyklų. Atsakiau, kad jis negali garantuoti saugumo sau, ką jau kalbėti apie mane (vėliau A. Kadyrovas žuvo sprogimo Grozne metu — aut. past.). Mane grįžti įkalbinėjo ir tuometinis Rusijos vidaus reikalų ministras Borisas Gryzlovas. Taip pat atsisakiau, sakydama, kad nesąžininga saugumą užtikrinti tik man vienai, o ne visai Čečėnijos tautai.
Atidžiai stebiu tai, kas vyksta Rusijoje ir Čečėnijoje dabar, neabejoju, kad visi įvykiai susiję. Žudomi tiesą apie Rusiją ir Čečėniją sakantys ir rašantys žmonės, tarp jų — keturi Čečėnijos Respublikos prezidentai, Aleksandras Litvinenko, Anna Politkovskaja, Sergejus Jušenkovas, Jurijus Ščekočichinas.
Šiemet Maskvoje nušautas nužudytos Čečėnijos pilietės šeimos advokatas Stanislavas Markelovas, neišgyveno ir su juo buvusi „Novaja gazeta“ žurnalistė Anastasija Baburova. Europoje ne taip seniai nušautas buvęs Ramzano Kadyrovo asmens sargybinis Umaras Israilovas. Jis padavė ieškinį Europos žmogaus teisių teismui, siekdamas atskleisti tiesą.
— Ar tikite, kad galėsite grįžti į Čečėniją?
— Tikiu, kad grįšiu į Čečėniją. Tačiau tai įvyks tik tuomet, kai rusų tauta išsivaduos, kaip ir čečėnų tauta.
— Ar Lietuvoje dabar jaučiatės saugi?
— Sąlyginai. Juk prieš man apsistojant Lietuvoje, Estijoje net buvo pakeisti įstatymai, kad gaučiau ten pilietybę. Bet Rusijos valdžios įtaka Estijoje gyvenantiems rusams buvo pernelyg didelė, negalėjau ten gyventi.
Apmaudu, kad tebėra žmonių, tikinčių, kad Rusijos armija tai — išvaduotojai. Grioviuose aplink Grozną užkasta 15 tūkstančių ten gyvenusių rusakalbių, žuvusių bombardavimų metu. Bomba nesirenka — rusas ar čečėnas.
IŠNAŠA: „Po pirmojo Rusijos ir Čečėnijos karo tapiau didžiulius darbus karo tema, karas pasikartojo. Dabar bijau tapyti tokius vaizdus. “
PAGARBA: Išreikšdama pagarbą čečėnų tautai, Ala Dudajeva fotografuotis sutinka tik prisidengusi galvą skarele.
SAUGUMAS: Paklausta, ar Lietuvoje dabar jaučiuosi saugi, Ala Dudajeva neslėpė: „Sąlyginai“.
ŠVIESA: Dauguma dabartinių Džocharo Dudajevo našlės darbų tokie saulėti kaip šis — „Išskrendančios sielos“.
TAMSA: Vienintelis tamsus naujos Alos Dudajevos tapybos darbų parodos kūrinys — „Genocidas“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
