Naujausios
Dviejų moterų misija ĮMANOMA
Kai prieš trejus metus į gyvenvietę iš miesto atsikėlė trys šeimos moterys ir ėmė remontuoti seną apleistą namą, kasti žemę ir sodinti gėlynus, kaimynai tik stebėjosi. Pamačiusios, kiek kaimas turi problemų, dvi menininkės, mama su dukra, ėmėsi, atrodytų, neįmanomos misijos — sujungti kaimą su universitetu. Joms pavyko.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Į kaimą — ne stumti laiko, o gyventi
Įsukę į Šniūraičius Radviliškio dairomės nurodyto adreso. Prieš mus — renovuotas ir apšiltintas žalias namas, vienas gražiausių gyvenvietėje, iki žemės atkasti takeliai — nė kvapo nebelikę senos netvarkos, į kurią prieš trejus metus įsikėlė Šiaulių universiteto (ŠU) menų fakulteto dėstytoja Danutė Kaučikienė su dukra Jūrate Kaučikaitė, ŠU grafikos magistre, dizainere bei savo mama, 85-erių Bronislava Žukauskiene.
Jaukiai įsitaisius pusrūsio virtuvėje, kurią tik prieš dvi savaites Jūratė savo rankomis baigė remontuoti (pati mūrijo vidines pertvaras, glaistė, dažė, klojo plyteles), už sienos ima kudakuoti vištos dedeklės. Moterys paaiškina nespėjusios apšiltinti tvarto, tad šią žiemą įsileido raibąsias į katilinę.
Gyvenimą Šiaulių daugiabutyje keisti į gyvenimą kaime paragino jauniausia šeimos moteris. Jūratė mieste pasijutusi lyg spąstuose, nors čia ir gimusi, ir augusi. Mieste, anot Jūratės, žmogus suinteresuotas uždirbti pinigų, kad išgyventų — susimokėtų mokesčius ir brangiai pasimaitintų, kitam nelieka nei laiko, nei pinigų.
Be to, gyvenimas mieste tekėjo tarsi įkalintoje erdvėje — naktį kaukiančių mašinų signalizacijos ir už sienos lojantys šunys, amžinas vargas įvažiuoti į kiemą.
„Aišku, kaime gyventi žymiai sunkiau, yra daugiau darbo. Štai miestas skundžiasi, kad niekas sniego nenukasa, o kaime niekas nesiskundžia — ima ir atsikasa“, — sako Jūratė.
Jauna moteris tvirtina kol kas negalinti išvardyti nė vieno gyvenimo kaime minuso. „Sveikata pagerėjo, fizinė būklė pasitaisė, atsirado daugiau veiklos, gamta graži, gyvuliukų galime laikyti. Gyveni ir jauti, kad gyveni visai kitaip“, — pasakoja Jūratė.
Protingiau pasiskirstė ir finansai. Moterys, paėmusios paskolą namui apšiltinti, dabar per mėnesį moka tiek, kiek anksčiau suplodavo komunaliniams mokesčiams. Užsiaugina savo daržovių, žiemai prisiruošia maisto atsargų, vasarą augino mėsines vištas, o žiemą štai kiaušinius deda raibosios už sienos.
Tačiau, juokiasi Jūratė, iš pradžių mama ir senelė, „išvilktos į kaimą“, atrodžiusios labai nelaimingos.
Ponia Danutė sako, kad pirmaisiais metais buvę labai sunku, ypač dėl komplikuoto susisiekimo su Šiauliais. Bet kartą jai į rankas buvo įduotas filmas apie žmogaus išgyvenimo galimybes ekstremaliomis sąlygomis. „Tai susipurčiau ir pagalvojau: nei čia ledynai, nei džiunglės, nei Sibiras... O visa kita — šviesa, erdvė, ramybė — labai gerai. Čia atsigauni, kvėpuoji...“, — dabar jau šypsosi.
Apjungė universitetą ir kaimą
Motina su dukra prisipažįsta: kol gyveno mieste, net mintis nekilo rašyti europinių projektų ar užsiimti panašia veikla.
„Mieste pačiam tarsi nieko netrūksta — nori, ir nueini kažkur, o čia atvažiavusios pamatėme, kad kaimo žmonės lyg ir daug ko norėtų, bet tarsi neturi galimybių“, — mėgina paaiškinti situaciją Jūratė.
Prisiklausiusios, kaip kitos bendruomenės sėkmingai kuriasi iš projektų, ėmėsi iniciatyvos ir pamėgino parašyti pirmąjį gyvenime europinį projektą.
Nutarė pradėti nuo to, ką pačios išmano. Kadangi abi buvo su universitetu susijusios menininkės, gyvenančios kaime, sukūrė tarpuniversitetinį Jelgavos žemės ūkio ir Šiaulių universitetų bendradarbiavimo projektą, apjungiantį ir kaimų bendruomenes.
Projektas, aiškina moterys, skirtas universitetų ir kaimo bendruomenių žmonėms, kai abiejų universitetų dėstytojai moko abiejų šalių kaimo bendruomenių narius kokio nors meno ar amato.
Praėjusių metų sausį parašiusios projektą, vasarį išsiuntė paraišką, o birželį gavo atsakymą, kad laimėjo pusantrų metų trukmės projektą, kurio bendras biudžetas — 114 tūkstančių eurų.
Prieš savaitę Šiaulių universitete jau įvyko pirmasis renginys — apie 30 moterų iš Šiaulių rajono kaimo bendruomenių ir Jelgavos universiteto bei kaimų atstovių mokėsi daryti stiklo vitražus. Vasarį panašus renginys vyks Jelgavoje.
PagaI projektą per pusantrų metų praktiniuose seminaruose, planuojama, dalyvaus apie 200— 300 žmonių iš Lietuvos ir Latvijos. O pagrindinė projekto vinis būsią pasodinti du žaliųjų skulptūrų sodai: vienas — prie Jelgavos žemės ūkio universiteto Latvijoje, kitas — Šniūraičiuose, prie bibliotekos. „Norime, kad šiame renginyje dalyvautų tik mūsų kaimo žmonės, ypač jaunimas — patys pasodins, patys saugos“, — sako Jūratė.
Paklaustos, ar tikėjosi projektą laimėti, abi purto galvas. Esą rašyti pirmąjį projektą — tai tas pats, kas operaciją daryti ne chirurgui.
Kaimo ateitis — projektai
Paskatintos sėkmės, moterys rimtai ėmėsi projektinės veiklos. Visą praėjusį savaitgalį abi rašė naują projektą Kultūros ministerijai ir Atviros Lietuvos fondui. Projekte, kurio tikslas — mažinti socialinę atskirtį, numatyta kaimo žmones mokyti tradicinių amatų: žiedimo, audimo, karpinių, metalo kalimo technikos.
„Norime žmones ištempti iš kaimo į universitetą, kuriame jie bendrautų su tautodailininkais, dalyvautų praktiniuose seminaruose“, — pasakoja Jūratė. Tai būtų jau antrasis projektas, jungiantis kaimą su universitetu.
Artimiausiuose abiejų planuose — dar du projektai. Dabar jau drauge su partneriais latvių Žemės ūkio universitete jos ketina rašyti dar vieną universitetų ir kaimo bendruomenių bendradarbiavimo projektą.
Jūratė turi ir ketvirtojo projekto apmatus. Belieka surasti partnerių. Šios programos esmė, pasakoja Jūratė — savanorystė ir bendradarbiavimas tarp kartų bei tradicinių amatų sklaida Europoje.
„Jei pavyktų laimėti, vėl jungtume kaimo bendruomenę, vežtume kaimo jaunimą ir senimą, pavy\džiui, į Švediją, kur jie drauge su švedais mokytųsi jų tradicinių amatų, po to švedai atvažiuotų pas mus, pavyzdžiui, mokytis vyžų pinti“, — aiškina europinio projekto mechanizmą pašnekovė.
„Gal iš pirmo žvilgsnio tie projektai atrodo sausi ir nesuprantami, bet iš tiesų jie yra skirti žmonėms“, — įsitikinusi Jūratė. Tik reikia norėti nuoširdžiai, iš idėjos, ir neieškant tik naudos juos vykdyti.
Valdžios rankos kaimo nepasiekia
Moterys sako, kad per projektus kaimą galima ne tik pagražinti, pagyvinti, sujudinti, bet ir išspręsti įsisenėjusias problemas.
Pavyzdžiui, Šniūraičiuose, anot pašnekovių, iki šiol nėra nei drenažo, nei nuotėkų, kanalizacijos sistemų, tad pavasariais žemutiniai kiemai skęsta. Tik čia atsikėlusios moterys pradėjo domėtis ir sužinojo, kad apskrityje yra parašytas vandentvarkos projektas, numatyti ir terminai, tačiau niekas nevyksta.
Neseniai, pasakoja Jūratė, buvo atvykusi rajono valdžia su vaikiškais pasiteisinimais: vasarą esą negalėjo dirbti, nes labai karšta, rudenį — nes staigiai užšalo, žiemą labai daug sniego, o pavasarį labai šlapia.
„Iš tiesų kaimą valdžia labai skriaudžia, belieka gelbėtis projektais“, — sako Jūratė.
Moterų manymu, į projektinę veiklą aktyviau galėtų įsijungti ūkininkai: jie juk išmanantys, išprusę, galėtų daugiau padėti kaimui, tačiau dažnai yra atsiriboję ir rašo projektus tik savo ūkiams modernizuoti.
O kaimo inteligentija? „Mūsų elitas yra bibliotekininkė, felčerė, kultūros darbuotoja, kelios aktyvios moterys — ir viskas...“, — sako Jūratė.
Po to, kai Šniūraičiuose buvo uždaryti mokykla ir paštas, vienintelis kultūros židinys, per kurį sklinda visa informacija, lieka biblioteka — jeigu ne biblioteka, kaime iš viso būtų tamsu.
Kaimo ateitis, svarsto motina su dukra, galėtų būti labai graži. Juk, šiaip ar taip, 80 procentų europiečių gyvena kaimuose. Tik kaimu turėtų būti labiau rūpinamasi, nes dabar valdžios rankos kaimo nepasiekia.
O problemų kaime — nors vežimu vežk. Moterys tikisi, kad žmonės, pajutę, kad per remiamus projektus gali kažko išmokti ir už tai mokėti nereikia, patys taps aktyvesni.
AUGINTINĖS: Už sienos, katilinėje, žiemoja keturios raibosios dedeklės, kurios labai mėgsta būti glostomos.
„Iš tiesų kaimą valdžia labai skriaudžia, belieka gelbėtis projektais“, — sako Jūratė.
PROJEKTAS: Izolina iš Šeduvos (iš dešinės į kairę), Laima iš Alksnupių ir Rūta iš Vėriškių pirmą kartą gyvenime išbandė vitražo technologiją, kurios per pirmąjį seminarą mokė Šiaulių universiteto dėstytojas Rimvydas Daudžvardis.
Jono TAMULIO nuotr.
