Naujausios
Laukimo režimu
Apie Janą Malcevą rašėme praėjusių metų pavasarį („Į Šiaulius karo atblokštos ukrainietės stichija – virtuvė“, Živilė KAVALIAUSKAITĖ, 2023-02-07).
Nuo Janos namų iki Rusijos sienos – tik 4 kilometrai. Karas ją su paaugle dukra, seserimi ir dukterėčia į Šiaulius atvijo 2022 metų kovo pradžioje.
Janos aukštojo mokslo diplomai – istorikės ir teisininkės – liko namuose, Šiauliuose ji įsidarbino valymo paslaugų įmonėje. Praėjusiais metais ukrainietė sakė, kad Lietuvoje nepamiršo savo didžiosios aistros – kulinarijos, tęsė ir namuose vykdytą veiklą: rūpinosi beglobiais gyvūnais, siuntė paramą Ukrainos kariams. Ir gyveno viltimi, kad Šiauliuose – laikinai.
Kaip dabar gyvena Jana, praėjus dvejiems karo metams? „Nežinau, – patraukia pečiais ukrainietė. – Kai gyveni laukimo režimu, nežinau, ar užsifiksuoja teigiami pokyčiai, manau, ne. Vaikai mokykloje, aš darbe ir telefone. Draugų ratas nei išsiplėtė, nei susitraukė, ir lietuvių, ir ukrainiečių. Tie lietuviai, kurie nuo pradžios atėjo į pagalbą, iki šiol šalia. Širdis plaka, ir ačiū Dievui. Vienas pozityvus pasikeitimas – kitas darbas.“
Dabar Jana dirba ten, kur jos stichija – virėja restorane. Darbą susirado perskaičiusi skelbimą internete, ukrainiečių grupėje. Išgirdusi, jog būtinas diplomas, pasiūlė: „Pirma pažiūrėkite, ką sugebu.“ Ukrainoje moteris kulinarijos mokėsi nuotoliniuose kulinarijos kursuose.
Vasarą bus metai, kaip dirba restorane, per tą laiką sulaukė ir kitų pasiūlymų. Jau dabar jaučia, kad norisi daugiau – labai patinka mokytis. Šypsosi: kas žino, gal ateityje pati turės savo restoraną. Kol kas tai – tik išnykstanti vizija, nes įprastai gyvenime keliamų tikslų Jana dabar neturi.
„Esu kaip tas mažas popierinis laivelis, kur neša srovė, ten ir plauki, neužpylė vanduo, vadinasi, gerai, plauki tolyn.“
Pagalvojusi papildo: visgi yra minimalių tikslų – padėti kariams.
„Negalėčiau sėdėti ir laukti, kada visa tai baigsis. Jei galėčiau nupirkti tanką, pirkčiau tanką. Taip, norėčiau nupirkti tanką, artilerijos, bet kol kas galiu tik miegmaišių, kojinių.“ Apie karių poreikius Jana klausia jų žmonų, motinų, ruošia siuntinius, prisideda prie lėšų rinkimo akcijų.
Šiauliuose, kiek tai įmanoma, Jana dabar jaučiasi gerai. Turi draugų ratą, tinka lietuvių mentalitetas. O mintimis vis būna Ukrainoje, kur namie liko mama, kurios nepavyksta įkalbėti bent trumpam atvykti, atitrūkti nuo karo realybės. Mama nori likti savo sodyboje, savo darže. Jana prisipažįsta, kad ir pati yra tokio pat sėslaus charakterio. Visos permainos – ne dėl savęs, o dėl dukros.
„Kaip viena ukrainietė sakė, esame čia ne tik dėl to, kad pasislėptume, bet kad mūsų vaikai galėtų vystytis, nes turėsime grįžti ir mums reikalingos protingos galvos. Aš visiškai palaikau. Jei ir nebus puikūs pažymiai, bet jie turi atrasti save, tai svarbiausia.“
Dėl šios priežasties rudenį iš Ukrainos Jana parsivežė draugės dukrą, kad paauglei nereiktų visą laiką būti priedangoje ir be draugų, kurie jau seniau išvyko.
Į Ukrainą per dvejus metus Jana grįžo vieną kartą – spalį – dėl labai liūdnos priežasties. Fronte žuvo sesers sūnus. Karininką, kuris šturmo brigadoje kovėsi, ko gero, visuose karštuose taškuose, pasiglemžė Charkivo sritis. Vasario 22 dieną jam būtų sukakę 24-eri. Janos sesuo, su kuria abi buvo atbėgusios į Šiaulius, po laidotuvių liko Ukrainoje.
Namie Jana vėl girdėjo oro pavojus, apšaudymus. Negalėjo patikėti vietinių kalbomis, kad prie to priprantama. O vietiniai jau orientuojasi, kokio rimtumo gali būti pavojus, ar verta slėptis.
„Jeigu matai kažką virš savo galvos, vadinasi, ne tau skirta. Jeigu skirta tau, tai nė švilpimo neišgirsi“, – pakartoja išgirstą pamokymą. – Kaip pozityvu.“
Prislėgus netekčiai, Jana pagavo save galvojančią: jei ne dukra, nebūtų grįžusi į Lietuvą, norėjo eiti kariauti: „Vienas iš karininkų man pasakė: tai kerštas, o kerštas – netinkama priežastis, trūksta pasirengimo. Negaliu sakyti, kad man šimtu procentų tas noras praėjo.“
Namai, bet ne namai
„Aš sakau, kad einu namo, bet negaliu sakyti kad čia namai. Namai Ukrainoje“, – sako Jana.
„Buvo momentas, kai manėme, kad čia esame porai mėnesių, kad pusmečiui. Po pusmečio supratau, kad negalvosiu apie tai. Gyvenu čia ir dabar. Bus problema, spręsime. Dukra lygiagrečiai mokosi nuotoliu Ukrainos mokykloje, nežinau, ką darysime toliau, nėra jokio stabilumo, tvirto grunto. Nieko negalvoju, nieko neplanuoju.“
Jana jau nemažai supranta lietuviškai, tik kalbėti sunkiau, ypač sudėtinga su linksniais. Pritrūkus žinių, padeda internetinis vertėjas. Kai pašnekovas, pamatęs, kad Janai stinga žodžių, pradeda kalbėti rusiškai, ukrainietė sustabdo: ne, ne, kalbamės lietuviškai! Pasidžiaugia perlipusi per save ir įveikusi baimę, jog išsižios ir įvyks sprogimas.
Jei visgi sugrįš į Ukrainą, kaip prisimins šį gyvenimo periodą? „Visada galvoju: jei išvažiuosiu, liks žmonės, kuriuos sutikau. Atsiminsiu juos visą gyvenimą ir būsiu dėkinga. Pasaulis laikosi ant gerų žmonių, jei tavo gyvenime yra gerų žmonių, vadinasi, yra šviesa tunelio gale.“
Po pokalbio Jana atsiunčia žinutę – vis dar galvojanti ir analizuojanti, ko nepasakė. Ir paprašo papildyti.
„Kodėl mano draugų ratas Lietuvoje nesikeičia? Nes kas norėjo paremti, tas iš karto tai padarė. O tie, kurie po dvejų karo metų galvoja, kas teisus, o kas kaltas, niekada neras atsakymo į šį klausimą, nes jų smegenys turi išankstinį nusistatymą ir jau seniai žino atsakymą.
Džiaugiuosi, kad esu šalyje, kuri aktyviai padeda mano gimtajam kraštui įveikti priešą.“
Svajonė prieš realybę
Nataliją Markevič kalbinome prieš praėjusių metų Velykas („Velykinėse puokštėse skleidžiasi pavasaris ir viltis“, Živilė KAVALIAUSKAITĖ, 2023-04-08).
Natalija su sūnumi Kramatorską paliko 2022 metų kovo 4 dieną. Iki karo ekonomistės diplomą turinti moteris dirbo Donecko srities administracijos Ekonomikos departamente. Atvykusi į Šiaulius, puikiai suvokė, kad darbo pagal specialybę neras: trūks kalbos žinių ir įstatymų išmanymo. Įstojo mokytis floristikos Šiaulių technologijų mokymo centre.
Dabar Natalija jau baigusi mokslus. Pirmasis darbas buvo pas floristę Miglę Plukienę, džiaugiasi iš jos daug išmokusi, sutapo ir kūrybinis stilius.
Dabar Natalija jau tris mėnesius dirba kitame gėlių salone. Džiaugiasi, kad floristika yra ne tik pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Nori įgyti dar daugiau žinių, dalyvauti seminaruose.
„Ukrainoje būsiu floriste, nemanau, kad grįšiu į ankstesnį darbą. Kartais galvoju: kai grįšiu namo, ar atidarysiu savo parduotuvę? O jei atidarysiu, kur ji bus? Pradedu rinktis mieste vietas, kur daugiau žmonių, kur geriau, kur restoranai, kur kavinės – kur buvo, ne faktas kad ir bus“, – mintimis dalijasi ukrainietė. O mintys plaukia toliau: kas padės parduotuvėje, galbūt namie likęs vyras? Kokių gėlių pasisodins, kad visada turėtų po ranka?
„Ar taip ir bus? Nežinau...“
Šiauliuose Natalija priprato, atsirado draugų, daugiausia bendrauja su lietuviais.
„Mes atvažiavome ir kiekvienas turime savo problemų. Aš beveik nebendrauju su šeimomis, kurios čia su vyrais, nes sunku. Gal nuoskauda. Aš dėl jų gal ir džiaugiuosi, bet širdį spaudžia, kad mano vyro nėra, jis negali atvykti. Skirtingi interesai – pilnos šeimos gyvena visavertiškesnį gyvenimą, kitokia buitis, planai. O mano planavimas baigiasi ties tuo, kad yra ką valgyti ir kur gyventi.“
Natalija nuo karo pradžios nebuvo grįžusi namo. Svarstė vykti atostogų, bet persigalvojo. Iki fronto, kiek žino, dabar tik apie 20 kilometrų, nuolatiniai antskrydžiai, apšaudymai. Raketa buvo atskridusi netoli tėvų namų, nukentėjo durys, langai.
„Jau net pamiršau, kas kur stovi, kas kur guli, – mintimis po namus vaikšto ukrainietė. – Namą pirkome ne pačios geriausios būklės, jau ir tada buvo reikalingas remontas, o dabar dar labiau. Vyras sako: išasfaltuosiu kiemą, o man nesvarbu. Jei reikia, daryk, jei galima apsieiti, geriau nieko nedaryk, nes niekas neaišku. O jam irgi sunku nieko nedaryti, jei atrodo, kad reikia.“
Per tuos metus Natalija sako supratusi, kad namas, mašina, brangenybės iš tiesų nėra jokia vertybė, o papildoma našta, dėl kurios išgyveni: neturėtum, nerūpėtų. Svarbiausia, kad žmonėms, kuriuos vertini, myli, gerbi, būtų viskas gerai, kad jie būtų šalia.
Natalijos sūnui Miroslavui dabar 11,5 metų, jam itin trūksta tėčio. Berniukas mokosi mokykloje Šiauliuose ir nuotoliu Ukrainoje. Natalijai norisi, kad sūnus įgytų kuo daugiau žinių.
Penktoje lietuviškoje klasėje pirmasis pusmetis berniukui buvo sunkus dėl kalbos. Dabar mama džiaugiasi pagerėjusiais pažymiais, aštuntukais–dešimtukais. Tik su lietuvių kalba sunkiau, galūnės, linksniavimas, priešdėliai. Natalijai gramatika irgi atrodo sunki, drąsina sūnų, kad bėgant laikui gal pavyks perprasti. Dabar abu svarsto, ar pereiti į ukrainiečių mokyklą.
Natalija lietuviškai supranta, kai kalbama lėtai, taisyklingai. Bet jei pirkėjas beria greitakalbe, lietuviškai pasako: „Atsiprašau, aš ukrainietė, blogai suprantu.“
„Išvaduota“ nuo namų ir šeimos
Apie karo pradžią Natalija galvoja retai – dažniau svarsto apie tai, kas bus. „Nes karo pradžia – jau praeitis, tai jau istorija, atmintis. Vienų žiauresni prisiminimai, daugiau siaubo, kitų mažiau. Mano mintys labiau apie tai, kas laukia, nes jau dveji metai praėjo, kiek dar laiko turės praeiti, kad galėčiau grįžti į namus? Arba suvokti, kad nebegrįšiu?“
Moteris sako visuomet būsianti dėkinga Lietuvai, kad rado naują veiklą, darbą, sutiko gerų žmonių.
„Nėra negatyvo. Dėl mano problemų Lietuva visiškai nekalta, o dėl džiaugsmo momentų „kalta“ Lietuva. Miroslavas Lietuvos dėka išmoko kalbą. Aš kartais važiuoju į ekskursijas. Vienintelis, kas kankina, tai sveikata, vitamino D trūkumas“, – sako Natalija.
Finansiškai išsilaikyti abiem nėra lengva. Nebadauja, bet sutaupyti, padėti namiškiams nepavyksta, kai kapstosi viena pati. Vyrui, turinčiam sveikatos problemų, Ukrainoje su darbais vis sunkiau.
„Kuo aš kalta, kad gimiau Donecke, kurį savinasi Rusija, nors aš neturiu nieko bendra su Rusija. Mano močiutė kilusi iš Kursko srities, rusė, bet ji niekada neverkė ir neišgyveno, kad nori grįžti namo, nieko nepasakojo. O dabar mane „išvadavo“ nuo mano namo, šeimos, darbo, gyvenimo būdo.“
Dabartinę Ukrainos situaciją Natalija lygina su žmogumi, kurio viena ranka – paralyžiuota: „Ji lyg yra, tu sakai, aš turiu ranką, dėl jos jaudiniesi, ji atima jėgas, energiją, kelia nerimą, jai skiri visus finansus, gydai, bet kartu bet kurią akimirką ją gali tekti amputuoti. Kitas variantas: arba ji išgis, arba mirs visas kūnas.“
Gabalėlis savo namų
Su Jana Tkačenko susipažinome 2022 metų kovą, kai rašėme apie Šiauliuose, „Alkos namuose“, prieglobstį radusius pabėgėlius („Kai gyvenimą apverčia karas“, Živilė KAVALIAUSKAITĖ, 2022-03-26).
Janai tuo metu buvo trisdešimt, jos sūnui Bogdanui – ketveri. Buvo atvykę beveik kaip stovi – su žieminiais rūbais. „Svarbiausia, esame gyvi“, – tuomet sakė ukrainietė.
Jana – iš Sumų srities. Kaimą, esantį pasienyje su Rusija, pradėjo bombarduoti nuo pirmų karo minučių. Mamai su mažyliu teko slėptis rūsiuose, šviestis žvakėmis, tirpdyti sniegą, kad būtų vandens. Galiausiai Jana pasiryžo ištrūkti iš tuomet okupuotos teritorijos. Viename iš postų išgirdo grasinimą sušaudyti, vos ištrūko nuo apšaudymų, kai „žaliuoju koridoriumi“ pajudėjo autobusai. Sesuo irgi pabėgo su mažu vaiku – tik į Vokietiją.
Pirmąjį mėnesį Šiauliuose, kol ieškojo darbo, Jana verkdavo tarp keturių sienų, jautėsi vieniša. Atgijo įsidarbinusi. Dabar ukrainietė jau beveik 2 metus dirba Fotografijos muziejuje valytoja – nuo 2022 metų gegužės 4 dienos. Likimas taip lėmė – šis muziejus buvo pirma vieta, kurią Jana Šiauliuose aplankė, o netrukus tapo darbuotoja. Kai darbinosi, galvojo trumpam, padirbės metus ir grįš namo.
„Manęs klausė, ar esu dirbusi valytoja. Sakiau, jog ne, bet aš viską žinau, moku, nors supratau, kad muziejus didelis, kad bus sunku, nes namų tvarkymas visai kas kita. Pirmomis dienomis buvo labai sunku ir skaudu, nes namie dirbau su dokumentais, kompiuteriu, su žmonėmis, o čia reikia plauti grindis. Paskui susiėmiau, žinojau, kad turiu sūnų, jis mane palaikė. Ir viskas susitvarkė. Labai geras kolektyvas, jo dėka noriu eiti į darbą, mane gerbia, visuomet padeda, palaiko. Aš nesigėdiju savo darbo, valytoja, na ir kas?“ – sako studijas Poltavos universitete baigusi ukrainietė.
Jana pasidžiaugia, kad per tuos dvejus metus gyvenimas pagerėjo: žino, kas kur yra, pažįsta žmones, pramoko kalbos.
„Jau sakau: einu namo, nuomojamas butas jau atrodo kaip gabalėlis savų namų. Sūnus susirado draugų, puikiai sutaria su lietuviais, jį kviečia į gimtadienius, jis gerai kalba lietuviškai, su juo darželyje nori draugauti, jis tapo netgi lyderiu, pamilo jį, todėl jam čia patinka.“
Tik paskutiniu laiku berniukas pradėjo klausinėti, kada važiuos namo, kada baigsis karas? Ukrainoje liko jo draugai, nori savo lovos, žaisliukų, pamatyti močiutę. Pravirksta: „Man čia gerai, bet aš noriu namo.“
Berniukas labai daug atsimena: kaip važiavo autobusu, kaip sėdėjo stotyje Lenkijoje, kaip atvyko į hostelį Šiauliuose, kaip išsigando naikintuvų, dengė ausis, verkė, nes buvo baisu. Prisimena ir karą: rusų karius, stabdžiusius su automatais, mena sprogimus, kaip slėpėsi rūsyje. Dabar lėktuvų nebebijo, bet per Naujuosius metus Šiauliuose išsigando fejerverkų, teko grįžti namo.
Jana viską detaliai prisimena nuo tos akimirkos, kai 2022 metų vasario 24-osios 4 valandą ryto pažadino sprogimai. Ryškūs prisiminimai grąžina atgalios, karas sapnuojasi ir naktimis.
„Būna momentai, kai smagu, viskas gerai, bet patirtis vėl grįžta, tai, manau, sieloje ir galvoje liks visam gyvenimui.“
Dabar Janai smagiau ir ramiau dėl dar vienos priežasties – atvyko mama. Nebereikia išgyventi, kad jai blogai, baisu, pavojinga, nes buvo momentų, kai paskambinusi mama verkdavo: „Aš jums skambinu paskutinį kartą, nežinau, kas toliau bus.“
Mama ilgai nesiryžo palikti savo namų. Ir dabar vis nori atgalios, labai jaudinasi dėl namo, kurį penkerius metus savo rankomis statė su vyru. Palengvėjo, kai įsidarbino geriatrijos centre valytoja. Laikas praeina greičiau, bendrauja su žmonėmis, dirbant nėra laiko galvoti apie blogus dalykus.
„Jai skauda širdį, verkia širdis, nes ten dar likusi močiutė – mamos mama. 75 metų močiutė pasakė, kad gyvenimą baigs savo namuose“, – sako Jana. Pastaruoju metu kasdien raketos tai praskrenda, tai pataiko į kaimą. Išdaužė fermas, grūdų sandėlius, garažus su technika.
Janos sesuo tebegyvena Vokietijoje – nuo karo pradžios seserys nesimatė.
Džiaugsmas gyventi
Jana mano, kad artimiausiais metais negrįš į Ukrainą dėl sūnaus. Nori, kad jis augtų saugus ir laimingas. Rudenį berniukas jau eis į mokyklą, jei išsiveš namo, o Ukrainoje pasidarys dar blogiau? O jeigu sritis ar kaimas bus okupuoti? Tuomet nė minties nėra grįžti, nes jokiu būdu nenori gyventi valdomi Rusijos.
Jana jau išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą A2 lygiu. Džiaugiasi oficialiu sertifikatu, atkeliavusiu iš Vilniaus. Laikyti egzamino vyko keturiese, bet išlaikė tik dviese. Jana džiaugiasi, kai sulaukia pagyrimo, jai smagu, kad lietuviams malonu, jog ukrainiečiai gerbia jų kalbą, mokosi. Iš pradžių, pasakoja ukrainietė, verkti norėjosi, nes kalba pasirodė sunkesnė ir už anglų, ir už vokiečių. Paskui atėjo momentas: „Mano vaikas gali, o aš negaliu? Dabar didžiuojuosi ne tik sūnumi, bet ir savimi – išlaikiau egzaminą!“
Bet būna ir liūdnų akimirkų, kai vėl pravirksta: Ukrainoje liko draugai, pažįstami kariauja. Šiauliuose susitinka su kitomis ukrainietėmis, auginančiomis vaikus, kartu pasijuokia, kartu paverkia. Ir tampa lengviau.
„Aš jauna, o jau daug ką teko patirti...“ – sako Jana. Įsitikino: skaudžios patirtys suteikia jėgų. Dabar svečioje šalyje jaučiasi tvirčiau, nes įveikė ne vieną sunkumą, kiekviena patirtis sustiprino.
„Šiandien yra taip, o kas bus toliau, nežinau. Pagyvensime pamatysime. Visai negalvoju, kas bus, gyvename viena diena ir truputį pažvelgiame į rytdieną. Net mėnesio į priekį neplanuojame. Džiaugiamės, kad gyvename. Ir dar – nieko nereikia atidėti rytdienai.“
Jana dėkinga lietuviams – kartais sutinka nepatenkintų, jei ko nepavyksta pasakyti lietuviškai, bet dauguma žmonių labai geri. Kartą nepažįstama moteris Bogdanui parduotuvėje nupirko saldumynų, o Janos mamai, per neapsižiūrėjimą pritrūkus centų, sumokėjo trūkstamą sumą.
„Mes nebadaujame, visko užtenkame, bet tokie atvejai pravirkdo, šiluma, rūpestis mums labai daug reiškia“, – sako Jana.
