Naujausios
Duonos valgymas sapnuose
POLITINIS KALINYS PRIESAIKOS NESULAUŽĖ
Gedulo ir vilties dienos išvakarėse susitikome su vienu iš politinių kalinių. „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo, bunda Vytis, galingas, rūstus!“ — Norilsko sukilėlių himną užtraukia jame dalyvavęs 79-erių Adolfas Petrulaitis iš Kalniškių kaime (Kelmės rajonas). Politinio kalinio nepalaužė nei kalėjimas, nei lageris. Ant nieko nepyksta. Atvirkščiai — džiaugiasi, kad visą gyvenimą liko ištikimas tam, kuo tiki.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Už spausdintą žodį — į tremtį
„Mano istorija — viena iš daugelio“, — pradžioje kuklinasi A. Petrulaitis. Bet kiekviena istorija slepia asmeninę tragediją ir skausmą.
A. Petrulaičio vaikystė bėgo Kėdainių apskrities Surviliškio valsčiaus Bučionių kaime. Augo šešiese, tėvai dirbo 7 hektarus žemės. Baigęs pradinę mokyklą, 1948— 1949 metais 17-metis iškeliavo mokytis į Krekenavos vidurinę mokyklą.
„Buvo tarybiniai metai, visi norėjome būti kovotojai“, — šypsosi tuometės jaunuolių pogrindinės antisovietinės organizacijos “Prisikėlimo ugnis“ narys. Trylika asmenų jungusiame judėjime A. Petrulaitis buvo atsakingas už ūkinę dalį: rūpinosi spausdinimo priemonėmis, popieriumi, sekretoriavo posėdžiuose.
Pokario jaunuoliai matė aikštėse guldomus išrengtus partizanų kūnus. Savo lapeliuose, atsišaukimuose retoriškai klausdavo: „Kur žmogiškumas?!“ Lapeliai pasklisdavo per patikimus draugus, pažįstamus.
Lemtingos 1951 metų lapkričio 21-osios arešto dienos A. Petrulaitis nepamirš visą gyvenimą. Tuo metu jau studijavo Panevėžyje hidromechaniką. Abu su bendražygiu išvežė iš bendrabučio. Paguldė ant sunkvežimio grindų, galvas apvyniojo brezentu.
Nuvežė į tuometinį rajono centrą Ramygalą. Pliekė. „Gal norėjo pasismaginti?“ — svarsto A. Petrulaitis. Tardytojas parodė bylos medžiagą.
„Kvailiukai buvome, — dabar šypsosi buvęs politinis kalinys. — Protokolavome, dokumentaciją laikėme namuose. Kai mus išaiškino, viską paėmė“.
Kas išdavė, nežinia. Atsidūręs Šiaulių kalėjime, sužinojo — surinkti visi trylika. Teismo laukti teko beveik metus. Kaltinimas — neginkluotas pasipriešinimas. Verdiktas — 25-eri metai lageryje. Iš Vilniaus paskirstymo punkto prasidėjo tolimas kelias į nežinomybę.
Duonos skonis
Politkalinio kelionė iki Norilsko tęsėsi ilgiau nei mėnesį. 1952 metų spalio 2 dieną išlipo Norilske — šalčio sukaustytoje bado, ligų ir vergiško darbo žemėje.
Medvežka. Lageris numeris 1. Toks buvo A. Petrulaičio adresas „plačiojoje“ tėvynėje.
Mirus Stalinui, prasidėjo šioks toks atšilimas. Pirmasis džiaugsmas — galimybė nusipirkti duonos. Po ilgo bado, kai net pilvai, atrodė, priaugę prie nugaros.
Politinis kalinys atsimena gavęs dešimt rublių. Nusipirko du kepaliukus duonos — antrąjį svajojo taupydamas suvalgyti. Bet pagundai niekaip nepavyko atsispirti. Kur beeitų, ką bedarytų, vienintelė mintis kamavo. Net ir po naru paslėpti nepavyko — taip duona kvepėjo. Kąsnis po kąsnio, trupinys po trupinio — ir neliko antrojo kepaliuko...
Duona kaliniui sapnuodavosi. Tarsi — sėdi prie stalo ir valgo, valgo. Pabunda — net seilė nutįsusi, bet širdyje — džiaugsmas. Tarsi naktį pavalgė, o dabar tik nori pakartoti.
Šviesios lagerio pamokos
Vergovė lageryje A. Petrulaičiui dovanojo šviesių pažinčių su kunigu Česlovu Kavaliausku, Antanu Mozeriu.
Kunigas mokė pažinti pasaulį, atskirti gerą ir blogą. Barake išmoktos pamokos įsirėžė giliai. Pirmiausia — nedaryti blogo kitam, kas tau negerai.
Kunigas skatino kurti. A. Petrulaitis šypsosi: sunki prievolė buvo parašyti eilėraštį. Bet nesiguodžia ir nesiskundžia, kad dar sunkesnis buvo pragariškas 12 valandų per parą trukdavęs kalinio darbas geležinkelyje, kasyklose, statybose.
Kaliniai net patriotinį laikraštį leido. Bet spausdintas žodis pakliuvo į nežinomo Judo rankas — net Vilniuje atsidūrė.
Tikėjosi taiklios kulkos
Mirus Stalinui, kaliniai sujudo. Ėmė reikalauti komisijos iš Maskvos, kuri išklausytų. Pateikė beveik 20 reikalavimų: išnagrinėti iš naujo bylas, nekaltus paleisti, leisti laisvai susirašinėti su artimaisiais, išmokėti uždirbtus pinigus, sumažinti darbo valandas.
1953 metų gegužės 25 dieną prasidėjo sukilimas.
Pasmerktųjų maištas vyko dvidešimt viename lageryje. Medvežkos kaliniams, kurių buvo per 3 tūkstančius, vadovavo Frenkelis. Vyrai nebeėjo į darbą. Kariuomenė telkėsi lagerio teritorijoje, bet kaliniai neleido įsiveržti per tvorą. Išsilaikė savaitę — iki birželio 2— 3 dienos.
Atvažiavusi komisija pažadėjo įvykdyti reikalavimus, bet kaliniai žodžiais nepasitikėjo. Ginkluota kariuomenė įsiveržė jėga. Dar prieš puolimą perspėjo: jei nori pamatyti laisvę, kad išeitų tie, kuriems kalėjimo laikas eina į pabaigą. Liko per penkiasdešimt bendražygių, tarp jų ir A. Petrulaitis: „Kaip bus, taip, bet mes neišduosime ir nebėgsime“.
Iš gretimo barako, kuriame gyveno ryšių su laisve turėję kaliniai, parsinešė apie 20 kilogramų cukraus. Supylė į kibirus, praskiedė su vandeniu. „Pagal normą vaišinomės“, — šypsosi A. Petrulaitis. Visą savaitę kaliniai buvo beveik be kąsnio, tad cukrus liko vienintele galimybe bent kiek pasistiprinti.
Įsiveržusi kariuomenė kaliniams liepė rikiuotis, išvarė pro vartus ir suguldė lomoje. A. Petrulaitis draugui ištarė paskutinį norą: „Kad tik kulka į širdį patektų — nereikėtų kentėti“.
Netikėtai lagerio laukuose pasklido dainos: ukrainiečiai užtraukė „Žonuška moja“, A. Petrulaitis užvedė Č. Kavaliausko sukurtą sukilėlių himną: “...mūsų kruviną priesaiką girdi Šiaurės uolos ir šiaurės dangus...“ Pasigirdus dainoms, nuaidėjo sargybos komanda stotis. Nešaudys!
Stiprybės teikė dainos ir juokas
Kalinius suvarė į salę, davė sriubos. Sukilėliai svarstė: gal amerikonai ką nors numetė? Maitino dėl paprastos priežasties: kad kiek sustiprėję vyrai pėsčiomis pasiektų kitą lagerį, iki kurio — ne mažiau 50 kilometrų. Ten susitiko ir pabėgusius kalinius.
Kelionė pragaro ratais tęsėsi — laivu Ochotsko jūra į Magadano sritį. Vėl alinantis darbas. Galiausiai sulaukė didžiulės šventės — leidimo pasivaikščioti. Įkvėpti oro kaip laisvas žmogus.
1956 metais A. Petrulaitis gavo dokumentus su leidimu grįžti į Lietuvą. Penkerių metų golgota baigėsi. Prieš kelionę namo pats su adata pasisiuvo kostiumą.
„Absoliučiai ant nieko nepykstu. Dariau tai, ką norėjau. Neturiu ką kaltinti, — sako moralės ir savo idealų nepamynęs vyras. — Kas buvo sunkiausia? Atrodo, nieko. Kad ir nevalgę, kad ir blogai, bet atrodė — taip turi būti. Išlaikėme. Parėję iš darbo dainas traukėme, anekdotus, prisiminimus pasakodavome. Niekas nė minties neturėjo nusižudyti. Ir kunigas sakydavo — vis tiek mes Dievo glėby...“, — šiuos A. Petrulaičio žodžius užspaudė ašaros.
Kiekvienais metais, gegužės pabaigoje, sukilimo dalyvis važiuoja į Vilniaus Karininkų ramovę susitikti su likimo broliais. Kasmet mažesnis būrelis užtraukia Norilsko sukilėlių himną. Bet svarbiausia — iš visos širdies.
Kančios tremtyje, kančios — Lietuvoje
A. Petrulaičiui baigus pasakojimą, atsidūsta ir jo žmona Zita. Moteriai pavyko išvengti Sibiro. Bet iki šiol negali pamiršti vaikystės prisiminimo. Tarsi epizodo iš dar nepastatyto filmo.
Buvo žiema. Mergaitė ėjo į mokyklą. Jau iš toli pamatė vyrą, atremtą į priešais mokyklą esančio pastato sieną. Vyras buvo basakojis. Suprato — partizano kūnas. Sėdėdama pamokoje, vis žvilgtelėdavo pro langą. Skaudžiai baltame fone vyras tebestovėjo. Kol galiausiai privažiavo žmogus ir, šake užkabinęs kūną, įvertė į vežimą. Tai buvo pokaris.
BUTAFORIJA: Vatinės kelnės, „pufaikė“, veltiniai — tokia buvo kasdienė kalinio apranga. Fotografuojantis, kad nesimatytų skurdo, teko užsimauti fotografo paduotą kostiumą. Tėvai, gavę nuotrauką, galvas kraipė: “Aduliukas gerai gyvena“. Kolyma, 1955 metai.
ŠEIMA: Zita ir Adolfas Petrulaičiai kartu beveik 60 metų. Žmona Adolfo istoriją žinojo, bet vaikams sovietmečiu nepasakojo.
STIPRYBĖ: Grįžęs iš lagerio, Adolfas Petrulaitis baigė nutrauktus mokslus, beveik keturis dešimtmečius dirbo Kelmės MSV aikštelės viršininku. Praėjusiais metais jam suteiktas kario savanorio statusas ir eilinio laipsnis.
DRAUGAI: Tremtiniai 1956 metais įsiamžino prie barako Kolymoje. Priekyje — jų ledinis tualetas. petrulaitis adolfas trmtinys kalniskiai 48
Jono TAMULIO nuotr.
