Naujausios
Du Maidanai – scena ir užkulisiai
Buvęs šiaulietis, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas, profesorius Gintautas Mažeikis prieš kelias dienas grįžo iš Ukrainos. Kijeve, Maidano aikštėje, profesorius pamatė, kad iš tiesų egzistuoja du Maidanai, dvi stovyklos, siekiančios europietiškos Ukrainos. Vienas – įkvepiantis pilietinę dvasią, kitas – ieškantis sprendimų.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Maidano paskaitos
– Kokie buvo jūsų kelionės tikslai?
– Į Kijevą nuvažiavau gruodžio 11 dieną. Kaip tik naktį į gruodžio 11-ąją vyko paskutinis Maidano šturmas. Maidane atsidūriau tada, kai žmonės audringai statė barikadas ir buvo labai susijaudinę dėl galimo šturmo tęsinio.
Į Kijevą skridau dėl dar prieš mėnesį (tuo metu, kai dar jokio Maidano nebuvo) suplanuotų mokslinių susitikimų Kijevo aukštosiose mokyklose: Kijevo Mogiliansko akademijoje, Pedagoginiame universitete, Istorijos institute.
Nė vienas iš tų universitetų neveikia, nes beveik šimtu procentų visi yra išėję į Maidaną, studentų sesijos yra nukeltos. Su studentais ir profesoriais susitikdavau barikadose.
– Kokios buvo pokalbių temos? Ko jie tikėjosi išgirsti iš žmogaus, kurio šalis jau praėjo savo laisvės revoliuciją?
– Maidane yra įkurtas Atvirasis universitetas. Tai yra mažoji Maidano scena, kurioje ir aš skaičiau paskaitą. Kalbėjomės, kodėl demokratija yra įvairovė, kodėl ta įvairovė yra savivaldi, kaip jie patys organizuoja nepriklausomą saviugdą Maidane.
Dramblys ir skalikas
– Kuo skiriasi mažoji ir didžioji Maidano scenos?
– Mažojoje scenoje organizuojamos paskaitos, kurios savo turiniu nesutampa su tuo, kas kalbama didžiojoje scenoje, bet ir tam neprieštarauja. Tiesiog – kitaip.
Didžioji Maidano scena – tai šūkiai, kurie susideda iš to, ką skaito ir mato kitų šalių žiūrovai ir skaitytojai, tarp jų – ir Lietuvos. Pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga, būtinai išlaisvinti Juliją Tymošenko, paleisti politinius kalinius, nuteisti tam tikrus asmenis. Iš didžiosios scenos kalbama apie Ukrainos orumą, vyksta koncertai.
O mažojoje Maidano scenoje vyksta diskusijos: ar yra Ukrainoje pilietinė visuomenė, ar jų politinės partijos yra oligarchinės, ar ideologinės ir programinės, kada Ukrainoje baigsis oligarchų valdžia, kas yra Ukrainos Holodomoras ir kaip jis paveikė šalį, jos žmones. Kalbama apie tai, kaip organizuoti sveikatos apsaugą, švietimą. Dauguma šioje scenoje ir prie jos susirenkančios publikos yra socialiniai aktyvistai, dauguma iš jų turi aukštąjį išsilavinimą arba yra studentai.
– Vadinasi, net ir Maidanas yra nevienalytis. Ar didžioji Maidano scena, iš kurios transliuojama visam pasauliui, nėra tikroji išsilaisvinimo šauklė?
– Juokais aš lyginu, kad didžioji Maidano scena yra spektaklio dramblys, o mažoji – realus skalikas.
Didžioji scena nemeluoja ir nefalsifikuoja, bet tai, ką ten matome, yra labai populiarus ir skirtas milijardams žiūrovų paveikslas. O gili diskusija toje didžiojoje scenoje nevyksta. Ten rodomas populiarus paveiksliukas tam, kad žmonės žavėtųsi. Ji iš esmės yra motyvuojanti, įkvepianti scena, iš jos nuolat meldžiamasi, prie jos nuolat giedamas Ukrainos himnas, bet ten nevyksta jokia atvira diskusija.
Ką daryti?
– Jau trys savaitės, kaip Maidanas sukilęs, tačiau toks įspūdis, kad tie žmonės nežino, o ką gi daryti toliau?
– Tai tik toks įspūdis. Platusis pasaulis nemato Maidano. Mato tik didžiąją sceną. Ir Lietuvos nacionalinė televizija transliuoja tik didžiąją sceną, ant kurios pasirodo garsūs Ukrainos politikai.
Maidanas – nėra scena. Tai daugybė nedidelių žmonių grupių, kurie turi įvairias nuomones ir yra suvažiavę iš visos Ukrainos, diskusija, saviorganizacijos, pagalba vienas kitam, tūkstančių problemų sprendimas. Diskusija vyksta ne tik prie mažosios scenos, bet ir prie įvairių palapinių. Vyksta ir nacionalistinės, ir kairioji (kurios, tiesa, ten yra mažiau), ir anarchistinė, ir liberalioji (kurios yra labai daug) diskusijos. Svarstomos švietimo, skirtingų Kijevo rajonų savivaldos, teisinės tvarkos plėtojimo, teisinės savivaldos pagrindų, jų tarptautinės patirties klausimai.
– Kokią matote Maidano revoliucijos baigtį?
– Yra dvi galimos baigtys. Viena, kurios laukia Maidanas, kita, kurios laukia didžioji scena. Iš dalies jos abi sutampa. Didžioji scena laukia, kad Viktoras Janukovyčius pasitrauks ir bus išrinktas kitas prezidentas iš trijų opozicijos lyderių.
O štai Maidanas laukia pilietinės visuomenės. Ji su kiekviena diena ten vystosi, šalia didžiosios scenos, tose begalinėse diskusijose tarp daugybės smulkių lyderių.
Užkulisiai
– Kokie yra Maidano politiniai užkulisiai?
– Labiausiai Maidanas kritikuoja didžiąją sceną už tai, kad ji blogai plėtoja politinius užkulisius. Politiniai užkulisiai – tai gebėjimas susitarti su kitomis politinėmis partijomis, kaip vykdyti legalius balsavimus. Kai nėra legalaus balsavimo, tai nėra ir gerų rezultatų. Manoma, kad šitos nesėkmės yra susijusios su dabartinio Maidano lyderio Vitalijaus Klyčko užkulisine nepatirtimi.
Jis yra tiesiog nuostabus gatvėje: gali stabdyti „Berkutą“, OMON'ą, traktorius, gali išvaikyti provokatorius. Šiuo požiūriu jis yra puikus gatvės revoliucionierius, bet jam reikia derėtis užkulisiuose. Ten, kur reikalinga tyli intriga, tikrai jam reikia pagalbos.
– Kiek Maidanas primena televizijos bokštą, Aukščiausiąją tarybą sausio įvykių metu Lietuvoje?
– Tik iš dalies. Tačiau, pagal įkvėpimą ir heroizmą – lygiai tas pats. Tie žmonės yra pasirengę aukotis lygiai taip pat, kaip Lietuvoje 1990-aisiais sausio 13-ąją. Bet kai kalbame apie saviorganizaciją, reikia turėti omenyje, kad 2004 metų Oranžinės revoliucijos patirtis yra perkelta į 2013-ųjų metų Maidaną ir ji tęsiasi.
Jėga su ginklu
– Ar teko Kijeve susidurti su ginkluota jėga?
– Žinoma. Dabar ji saugo vadinamąjį Antimaidaną – atvežtus darbininkus, kuriems už tai duoda košės ir kartais sumoka už dalyvavimą čia. Tie darbininkai išsilaksto po kelių valandų, nes ten nėra ką veikti, ir bėga į Maidaną pavalgyti.
Ginkluota jėga sudaryta iš kelių dalių. „Tituški“ stovykloje – samdytų politinių sportininkų, skirtų provokacijoms – į kurią buvau nuėjęs, labai pavojinga.
Žvalgai iš Maidano nuolat eina į Antimaidaną. Dažniausiai eina mažiausiai po šešis žmones, iš kurių būtinai bent vienas žurnalistas, nes „tituškoms“ uždrausta mušti žurnalistus. Jeigu Antimaidane pasirodo vienišas žmogus iš Maidano, jį primuša akimirksniu.
Milicija yra gana draugiška. Vidaus reikalų kariuomenę Maidanas sugeba demotyvuoti per dieną – neša jiems valgyti, nes ta kariuomenė alkana, prastai aprengta. Ir po to tie kareiviai nebenori liesti Maidano žmonių nė už ką.
„Berkutas“, į Kijevą atvežtas iš Rytų, – labai agresyvus ir pavojingas, iš Vakarų – mažai pavojingas. Būtent „Berkutas“ yra pagrindinė grėsmė ir pavojinga organizacija.
Kas priims sprendimus?
– Jeigu V. Janukovyčius pasirašytų sutartį su Europos Sąjunga, ar tai ką nors išspręstų?
– Kijeve – taip. Kryme, Rytų pakraščiuose – ne. Bet iš esmės tai padėtų išspręsti Maidano ir valdžios krizės problemą. Dabar valdžios krizė yra labai didelė.
Šiandien niekas neabejoja, kad Maidanas yra labai didelė jėga.
– Kokios baigties linkite Maidanui?
– Pirmiausia nesubyrėti. Išspręsti kuo greičiau valdžios problemą ir brandinti pilietinę visuomenę. Tik brandi visuomenė galės priimti sprendimus, ir galbūt visai ne tie lyderiai, kurie šiandien stovi scenoje, bus jos vadovai.
Kuo galime padėti?
– Kokios pagalbos Maidanas laukia iš Lietuvos?
– Populistų ten ir taip pilna, todėl lietuviški populistai ten nei ką nors sugadins, nei pagerins. Ten reikia važiuoti tiems žmonėms, kurie turi įvairią saviorganizacijos patirtį, socialiniams darbuotojams, organizuojantiems švietimo reformas. Praktikų informacija Maidanui būtų žymiai įdomesnė.
Ten neabejotinai reikia būti mokslininkams, tyrinėtojams, sociologams, antropologams.
– Kaip nuvažiavus susigaudyti? Kokių netikėtumų galima tikėtis? Ar yra, pavyzdžiui, kur nusipirkti duonos?
– Visos kavinės, restoranai ir parduotuvės aplink Maidaną veikia. Jie perpildyti žmonių. Vietiniai dažniausiai nevalgo to, kas gaminama Maidane, bet ne todėl, kad blogas maistas, o tam, kad liktų atvažiuojantiems. Atitolus nuo Maidano vos 2–3 kilometrus, kavinės absoliučiai tuščios.
Metro veikia be jokių problemų. Kadangi Maidanas ir Antimaidanas užtveria visą Kijevo centrą, norint ką nors pasiekti, taksi ar automobiliu reikia važiuoti didžiulius ratus.
Tą dieną, kai atskridau, buvo paskelbta, kad padėtos bombos abiejuose Kijevo oro uostuose. Atskridus lėktuvui iš Vilniaus, mums nė už ką nenorėjo išduoti bagažo. Tai buvo trukdymas mums pakliūti į Kijevą.
Aš ir mano draugai jautėmės nesaugūs tik tose teritorijose, kurias kontroliuoja vyriausybė. Ten, kur pilna milicijos ir „tituškų“, jauti didelį pavojų. O Maidane, nežiūrint į tai, kad nėra didžiulėje teritorijoje nė vieno milicininko, jautiesi labai saugus dėl didelės vidinės savikontrolės.
Išgerti alaus butelio Maidane neįmanoma, o Antimaidane – visi girtauja ir spardo butelius.
Maidane reikia kreiptis į organizatorius. Jeigu jie patikės, kad jūs ne provokatorius ir nuoširdžiai norite su žmonėmis bendrauti, tai tikrai suras vietos prisiglausti ir miegoti, bet neaišku, ar gausite kuo užsikloti, ant ko atsigulti.
Alex ZAKLETSKY nuotr.
MAIDANAS: Tikrasis lūžis vyksta ne Maidano didžiojoje scenoje, kuri rodoma visam pasauliui, o diskusijose. Gintautas Mažeikis penkias dienas praleido diskusijose su Maidano žmonėmis.
PASKAITA: Kijevo aukštosios mokyklos uždarytos. Profesorius Gintautas Mažeikis mažojoje Maidano scenoje skaitė paskaitą apie pilietinę visuomenę, jos saviugdą ir savivaldą.
EPA-ELTA nuotr.
DERYBOS: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas (dešinėje) vakar pradėjo derybas su Ukrainos lyderiu Viktoru Janukovyčiumi. Jis pažymėjo, kad Ukraina yra Rusijos „strateginė partnerė“. Rusijos prezidentas priminė, kad per pastaruosius dvejus metus prekybos apyvarta tarp Rusijos ir Ukrainos gerokai smuko: 2012 metais 11 procentų, o 2013 metais – 14,5. „Atėjo laikas imtis ryžtingų veiksmų. Turime ne tik susigrąžinti ankstesnių metų prekybos lygį, bet ir sudaryti sąlygas šiai dar labiau augti“, – pabrėžė V. Putinas.
