Naujausios
Dovanos iš tarpukario
Šiaulių „Aušros“ muziejus praturtėjo unikaliais eksponatais — muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio asmeniniais daiktais bei dokumentais, kuriuos iki mirties saugojo Vilniuje gyvenusi tautodailininkė, muziejaus bičiulė Julija Daniliauskienė. P. Bugailiškio palikimą praėjusių metų pabaigoje perdavė J. Daniliauskienės dukra Viktorija Daniliauskaitė.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Įsigijimą patvirtina dokumentai
J. Daniliauskienės senelė Emilija Gruzdytė Putvinskienė ir P. Bugailiškio žmona Ona Gruzdytė buvo seserys. Glaudžiai su Bugailiškiais bendravusi šeima buvo pasilikusi pačius mieliausius, brangiausius atminčiai Bugailiškių daiktus.
Į muziejų pateko knygų spinta (ji bus eksponuojama naujai kuriamoje muziejinėje ekspozicijoje „Knygynas“ poeto Jovaro name), rūbų spinta, 2 kėdės, šviestuvas, kraitinė skrynia, sidabro stalo įrankiai, žvakidės ir kiti smulkūs miestiečio buities daiktai.
„Didžioji dalis muziejaus įkūrėjo palikimo yra muziejuje. Ne tik atsiminimų rankraščiai, muziejaus ir kraštotyros draugijos dokumentai, asmeninės bibliotekos knygos yra eksponatų aukso fondas, bet ir daiktai iš Bugailiškių šeimos asmeninės buities“, — džiaugiasi “Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė.
Pasak vedėjos, labai svarbu, kad su baldais atkeliavo jų pirkimo dokumentai, iš kurių galima sužinoti gamintojus, kainas ir daryti įžvalgas, apibendrinimus apie tuometinę šiauliečio buitį.
Baldai su garantija
Išsaugotuose Bugailiškių baldų pirkimo dokumentuose rašoma, kad baldai 1930 ir 1932 metais pirkti M. Raiko ir J. Rodo baldų namuose. Nurodomas gamintojų adresas — Varpo gatvė 10 (1939 metų telefonų knygoje ši dirbtuvė jau vadinama baldų ir vieniškų (lenktų) baldų fabriku, kurio adresas Rūdės gatvė 23; tikėtina, kad „Ventos“ fabriko branduolys buvo sukurtas iš M. Raiko ir J. Rodo baldų dirbtuvių).
1930 metų sąskaitoje tarp kitų baldų įrašyti šeši odiniai pusfoteliai, kainavę 950 litų (vieną iš jų, tik jau pertrauktą gobelenu, muziejus parsivežė iš J. Daniliauskienės namų), ekspozicijoje „Knygynas“ stovėsianti knygų spinta, kainavusi 1100 litų, muziejuje iš ankstesnių laikų saugomas P. Bugailiškio rašomasis stalas už 550 litų. Tradicinio tarpukario baldo — etažerės — kaina nurodyta 50 litų. Iš viso už baldus sumokėta 4050 litų.
Sąskaitos pabaigoje baldų namų savininkai ranka išrašė garantiją. Joje rašoma, kad „baldai padaryti prisilaikant naujausių ir geriausių metodų, iš sausos medžiagos“, todėl “garantuojama, kad jie nesusproginės, neperdžiūs, neišsikreips“. Garantija suteikta metams.
1932 metų sąskaitoje už baldus sumokėta 4790 litų. Tarp pirkinių — dvylika oda trauktų kėdžių, kainavusių 540 litų, spinta miegamajam (saugoma muziejuje; 775 litai), lova su matracu (725 litų), pietų stalas (200 litų). Šį kartą baldų pirkta už 4790 litų.
Įdomūs ir vertingi sidabriniai stalo įrankiai, kai kurie puošti Onos Gruzdytės Bugailiškienės monogramomis — O.G. ir O. B. Sidabrinių šaukštelių komplektas išsaugotas su dėžute, kuri pažymėta Šiaulių juvelyro A. Melcerio antspaudu. A. Melceris buvo žinomas Šiaulių tarpukario juvelyras, jo parduotuvės reklamų aptinkama to meto spaudoje.
Pasak I. Nekrašienės, praėjusio amžiaus ketvirtas dešimtmetis (išskyrus jo pradžią, kai buvo pasaulinė krizė) — laipsniško miestiečių buities modernėjimo laikas. Miestiečiai savo buityje siekė prabangos ir naujovių — gražių indų, patogių ir gražių baldų, buitinių patogumų (apie 1930 metus mieste pradėti vandentiekio ir kanalizacijos vedimo darbai).
Šiauliuose kilo nauji individualūs gyvenamieji namai. Bugailiškių šeimos namas iškilo Žemaitės gatvėje (dabar ten įsikūrusi galerija „Laiptai“). Taigi tikėtina, kad šiuos baldus Bugailiškiai ir pirko naujajam namui apstatyti.
Kiek uždirbdavo mokytojas?
Pasak I. Nekrašienės, P. Bugailiškis, teisininkas, spaudos, kultūros ir visuomenės darbuotojas ir jo žmona O. Bugailiškienė, bibliotekininkė, vadovavusi valstybinio centrinio knygyno Šiaulių skyriui, atstovauja tarpukariu susiformavusiam viduriniajam miestiečių sluoksniui. Atvykę iš kaimo vietovių, baigę aukštuosius mokslus šios kartos žmonės apsigyveno mieste: tapo gydytojais, teisininkais, mokytojais, tarnautojais.
Viduriniajam sluoksniui tarpukariu (1930 metais) priklausė apie 15 procentų šiauliečių. Intelektualine inteligentija Šiauliai labiau garsėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, dalis šviesuomenės išvyko tėvynės labui darbuotis į Kauną. Bet ir Šiauliuose liko ryškių asmenybių — Kazimieras Venclauskis, Jackus Sondeckis, Ignas Urbaitis, Stasys Lukauskis, Kazys Šalkauskis, Juozas Orlauskis.
Viduriniojo sluoksnio miestiečio ar tarnautojo atlyginimo tarpukariu dydis pakankamai konfidenciali informacija ir šaltiniuose duomenų apie tai itin reta. I. Nekrašienė kiek daugiau informacijos yra aptikusi apie pedagogų atlyginimus.
Pedagogo Mato Untulio fonde saugomas jo laiškas, kuriame jis pasakoja, kad yra kviečiamas mokytojauti į Švenčionių gimnaziją ir jam siūloma 400 litų alga. Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojo ir direktoriaus Balio Tarvydo rankraščiuose yra informacijos apie mokytojų seminarijos pedagogų atlyginimus 1933 metais lapkritį: J. Orlauskis — 1101 litų, B. Tarvydas — 768 litų, A. Januškevičius — 534 litai, Žalys — 567 litai.
Tarp muziejui perduotų P. Bugailiškio dokumentų yra ir pažymėjimai Šiaulių apygardos ligonių kasoms — „Samdytojui apie samdinio įrašymą“. Merginos samdytos Bugailiškių namų ūkiui (ruošai). 1936 metų pažymėjime nurodoma, kad samdomos tarnaitės mėnesio užmokestis — 35 litai. Kiek valandų ir kokie darbai dirbami, dokumente nenurodomi.
Ką už tiek buvo galima įsigyti? 1930 metų „Šiaulių miesto metraštyje“ rašoma, jog vieno žmogaus pragyvenimo minimumas Šiauliuose mėnesiui svyravo apie 100 litų. Centneris bulvių kainavo 2,50— 4 litus, 10 kiaušinių — 1,20— 2,50 lito, kilogramas juodos duonos — 25— 35 centai.
Paslaugas reklamavo spaudoje
Ketvirtajame dešimtmetyje, modernėjant miestiečio buičiai, Šiauliuose, odos, saldainių ir šokolado bei linų apdirbimo centre, kuriasi daugiau kirpyklų, siuvyklų, fotoateljė, viešbučių, kavinių.
I. Nekrašienė sako, kad informacijos apie tarpukario miesto pramonę, prekybą, amatininkus daugiausia teikia reklama laikraščiuose, telefonų knygos, informacinis leidinys „Šiaulių metraštis“. Laikraščių reklamos rodo, kad daugėjo paslaugų teikėjų — kirpyklų, ypač siuvyklų. Didėjant konkurencijai, stengtasi reklamą pateikti kuo patraukliau — įdomiai apipavidalinant, pritaikyti tekstus, piešinius.
Būtent iš „Šiaulių metraščio“ matyti, kad 1930 metais mieste veikė keturios baldų gamybos įmonės. 1931 metais jų nurodoma jau dvigubai daugiau.
Įdomu, kad gėlių prekybininkas, kaip nurodo 1933 metų Lietuvos telefono abonentų sąrašas, Šiauliuose buvo vienas — M. Sielskis. Aušros alėjoje numeris 21 jis užsiėmė „gėlių auklėjimu, bukėtų ir vainikų rišimu“.
VERTĖ: „Daiktas su atributais muziejui turi didelę vertę. Jis vertingas kasdienybės istorijai tyrinėti“, — sako “Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė.
PUSFOTELIS: Bugailiškių pusfotelis, pertrauktas gobelenu, iš J. Daniliauskienės namų. Originaliai buvo aptrauktas oda.
SPINTA: Knygų spinta stovės Jovaro namo ekspozicijoje „Knygynas“.
ŠAUKŠTELIAI: Sidabro šaukšteliai su Onos Gruzdytės Bugailiškienės monogramomis O.G ir O.B. Komplektas išsaugotas su dėžute, kuri pažymėta Šiaulių juvelyro A. Melcerio antspaudu.
REKLAMA: A. Melceris savo paslaugas ir gaminius reklamavo spaudoje.
DOKUMENTAS: P. Bugailiškiui išduotas baldų pirkimo dokumentas M. Raiko ir J. Rodo baldų namuose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
