Naujausios
– Kodėl nusprendėte pasukti iš aktyvios politikos į atliekų tvarkymo sritį?
– Aišku, kad sritis yra problematiška. Visoje Lietuvoje tiems regionų atliekų tvarkymo centrams iškyla daug iššūkių, Šiauliai – ne išimtis, tačiau tikrai tą įmonę galima sutvarkyti.
Daug metų esu politikas, apie 10 metų domiuosi atliekų tvarkymu. Vilniaus miesto taryboje tris kadencijas dirbau Aplinkos komitete. Dariau daug studijų, kodėl tas atliekų tvarkymas nuolat brangsta, koks jis turėtų būti. Tam tikru metu atėjo pojūtis, kad gal užteks politikuoti, laikas imti ir tą modelį įgyvendinti realiai kažkokiame regione. Pradėjau dairytis ir pamačiau Šiauliuose paskelbtą konkursą.
– Koks jums pasirodė milijoninių skolų kamuojamas ŠRATC?
– Nesakyčiau, kad tai nugyventa įmonė. Yra modernių technologijų, programinė įranga, atliekų vežėjų kontrolė progresyvesnė negu Vilniuje. Bloga nuomonė apie ŠRATC tvyro, nes nepakankamai pateikiama informacijos visuomenei, nepakankamai ja dalijamasi.
Ėjau pietauti, pamačiau, kad prie konteinerių sukrautos dėžės, kurių neturėtų ten būti. Iškart išsiunčiau mūsų žmonėms, kad imtųsi priemonių. Aš jiems sakiau, pirmiausiai mes turime pastebėti ir sutvarkyti, o ne žmones.
Nors bendrąja prasme tai yra smulkmena, ne čia yra strateginės problemos, tačiau tai kelia gyventojų pasitenkinimą arba nepasitenkinimą ŠRATC'o veikla. Mano tikslas – kokybiškos paslaugos už sąžiningą kainą.
– Dėl beveik 6 milijonų priteistų skolų ŠRATC'ui gresia restruktūrizacija. Ar jums tai nekelia nerimo?
– Dabar stipriai skaitau įmonių restruktūrizavimo įstatymą, vertinu visas puses, nagrinėsime galimybes su advokatais. Restruktūrizacija nėra pats blogiausias variantas, nors ir apsunkinama įmonės veikla. Sprendimus priims dalininkai, aš turėsiu juos įtikinti vienokiu, ar kitokiu keliu.
Aš matau daug piktybiškų dalykų iš buvusių įmonės vadovų. Aš niekaip negaliu suprastai, kaip buvo galima pasirašyti tokią sutartį su „Energijos parku“ dėl to 1,8 milijono, kur nėra jokios verslo rizikos. Atėjo verslas, pasirašė sutartį: jei tu randi dujų (sąvartyne-aut.), tu uždirbi, jei nerandi, irgi uždirbi. Tada ŠRATC'as užmoka. Čia yra afera, o ne bendros veiklos sutartis. Man keista, kodėl anksčiau nebuvo pareikalauta asmeninės atsakomybės.
– Dalininkai dabar prakalbo apie asmeninę vadovų atsakomybę, ar tai nebaugina?
– Manęs asmeniškai nebaugina. Turėtų bauginti vadovus, kurie tai padarė, tačiau jau suėjęs senaties terminas. Taip gudriai čia buvo sudėliota, kad ir padaryti nieko nebegali. Mačiau, kad iš pradžių buvo pasamdyti vieni projektuotojai, kurie nurodė vieną dujų kiekį. Paskui kažkodėl pakeistas sprendimas, pasamdyti kiti projektuotojai, kurie įrašo, kad tų dujų bus daugiau. Ir patikima antruoju projektuotoju. Matau daug piktybiškų dalykų. Kol tu nežinai, kas ir kaip vyko praeityje, sunku žiūrėti į ateitį.
Kitas dalykas Aplinkos projektų valdymo (APVA-aut.) agentūros reikalavimas dėl 3,75 milijono grąžinimo. Jei būtų reikalavimas vienu metu apmokėti visas skolas, tai – praktiškai įmonės bankrotas. Neįmanoma tokių lėšų konsoliduoti ir vienu metu iškart atiduoti.
Čia kiti klausimai. Kažkodėl APVA pervedė ŠRATC'ui avansą, kurio jis neprašė, jam dar jo nereikėjo. Pervedė būtent į „Snoro“ banką, kuris greitai žlugo. Realiai ŠRATC'as prie tų pinigų net neprisilietė. Tik tiek, kad jis buvo tos sąskaitos turėtojas.
– Kalbame apie ŠTRATC'o neįgyvendintą Europos Sąjungos finansuojamą didelį projektą?
– Tai susiję su tais baisiais projektais – MBA gamyklomis (mechaninio biologinio atliekų apdorojimo – aut.), kurios Lietuvoje atsirado neskaidriu keliu. Aš daug tuo domėjausi būdamas Vilniaus miesto Tarybos nariu. Mačiau akivaizdžias korupcines schemas, beje kai kurių Aplinkos ministerijos pareigūnų palaimintas. Būdamas politiku ne kartą apie tai esu kalbėjęs. Ir dabar tos gamyklos neatitinka tų kokybinių parametrų, kurios sutartyse buvo numatytos.
Prisistatėme MBA, o deginimo gamykla tik viena Klaipėdoje. Nors prie šiuolaikinių deginimo technologijų MBA praktiškai nereikalingi. Nebent bioskaidžiai daliai atskirti. Kodėl Šiaulių MBA negamina dujų? Kodėl čia pasirinkta pigesnė technologija? Juk dujos yra produktas jį galima parduoti. Mes tik išlaidas patiriame, bet negauname pajamų. Kodėl Lietuvoje tos MBA skirtingos?
Mokame už atliekų rūšiavimą tą kainą, kuri sutartyse numatyta. Verslas, kuris eksploatuoja MBA įrenginį, pateikia sutartyje tam tikrus kokybinius parametrus, kuriuos turi pasiekti. Koks procentas atliekų turi būti perrūšiuojamas. Jei nepasiekia, tai kodėl mes nesėdim prie derybų stalo ir nepersiderim dėl sąžiningos kainos? Tau duoda vieną batą, o tu sumoki už du. Tai nesąžininga. Kokia situacija yra Šiauliuose įsigilinti dar nespėjau.
– Kokios tos pirmos darbo dienos, kokių įpareigojimų pateikė dalininkai?
– Tos kelios dienos buvo labai sunkios. Būčiau nesąžiningas, jei sakyčiau viskas čia man aišku, tuoj čia viską susitvarkysiu. Nėra paprastas tas darbas, reikia laiko. Nežadu stebuklų. Esu apvažiavęs visus apskrities merus, man žadėjo palaikymą.
Lankiausi pas Šiaulių merą. Jis labai aiškiai ir koncentruotai suformulavo man tikslus. Pažadėjo, kad esu laisvas daryti sprendimus ir po pusės metų jis nori matyti rezultatus – modernią, šiuolaikišką, tvarkingą įmonę, kad ir visuomenei būtų aišku, kad įmonė eina modernėjimo keliu ir kad paslaugų kokybė atitinka kainą.
– Kaip keisite santykius su atliekų vežėjais, dėl kurių darbo sulaukiama nusiskundimų?
– Jau paprašiau darbuotojų šiek tiek sugriežtinti reikalavimus vežėjams. Jeigu yra pažeidimai, jei esame juos nustatę, tai tolerancija šioje vietoje ir baigiasi. Yra sutartis, yra baudos, natūralu turime bauduoti. Ir ne dėl to, kad gautume papildomas pajamas, o kad suprastų, kad mes rimtai žiūrime į atliekų kontrolę. Jeigu supras, kad galimos išlygos arba kad yra tam tikra tolerancijos riba, tai verslo ir nepriversi tų paslaugų vykdyti kokybiškiau. Sutartys Šiaulių regione nėra blogos, suteikia visas galimybes kontrolei. Man darbuotojai sako, kad kol kas čia tvarkomasi neblogai.
– Kur dar matote bėdų?
– Aišku, yra bėdų su pakuotėmis. Žmonės, pirkdami prekę, iškart sumoka ir už pakuotės surinkimą. Jų surinkimas neturi jiems papildomai kainuoti ir tos atliekos neturi mėtytis daugiabučių kiemuose.
Pakuotes tvarkančiomis organizacijos yra stiprios, vienija didelius prekybos tinklus, derybos su jais yra sunkios. Kur jie gali sutaupyti, neišleis nei cento daugiau. Valstybė turėtų tiek skirti tų atliekų tvarkymui, kiek žmonės sumoka už jas.
– Kodėl vis daugiau rūšiuojant atliekas, jų surinkimas brangsta, nors žmonėms buvo žadama, kad bus atvirkščiai?
–Sistema nėra subalansuota. Kai žmogus supras, kad rūšiuodamas taupo, atsiras motyvacija. Kaip su užstato sistema. Žmonės turi jausti ekonominę naudą. Nėra pojūčio, kad žmogus moka sąžiningą kainą, o tai turi atsispindėti sąskaitose.
Galima daryti rūšiavimo projektus su mokyklomis. Koks geras pojūtis, kai žinai, kad neterši savo aplinkos, gamtos.
– Kaip gali kisti atliekų surinkimo kaina gyventojams?
– Būtų gerai, kad kuo daugiau paslaugų būtų sukoncentruojama į vienas rankas. Esu aprašęs visą atliekų tvarkymo grandinę ir kiek kuri vieta žmogui kainuoja. Kiekvienas tarpininkas kainuoja papildomai. Verslas yra pasiėmęs grandis, kur galima uždirbti, kitos vietos paliktos RATC'ams arba savivaldybėms.
Sako verslas geriau tvarkosi. Nebūtinai. ŠRATC'o atveju tai viešoji įstaiga, nesiekianti pelno. Tai pelnas nesiskaičiuojamas. O pelnai atliekų vežimo sektoriuje yra labai dideli. Labai bijau, kad per kiek laiko neatsirastų atliekų vežimo monopolio.
Pavyzdžiui, Vilniuje, prieš įvedant rinkliavą, atliekų vežimo konkurse dalyvavo 6 kompanijos. Keletas vežėjų, manau, tarp savęs susitarę, laimėjo konkursą mažomis kainomis. Kiti, negavę rinkos, arba persikvalifikavo, arba užsidarė. Sutartis buvo 5 metams su mažu įkainiu. Po 3 mėnesių šie vežėjai pranešė, kad sutartis nutraukia, nes tokiomis kainomis jiems dirbti neapsimoka. Vietoje to, kad jie būtų įtraukti į nepageidaujamų paslaugų teikėjų sąrašą, jiems leidžiama dalyvauti naujame konkurse, kurį laimi jau su 2,5 karto didesne kaina. Tuo tarpu kitų vežėjų, kurie galėtų pasiūlyti mažesnę kainą jau nebėra. Argi tai ne tam tikra gudri schema? Dėl to teko didinti atliekų surinkimo kainą.
Žiūriu, kad tos pačios įmonės eina jau ir į kitus regionus.
– Šiauliuose praktiškai nėra konkurencijos tarp atliekų vežėjų.
– Ir tai yra blogiausias dalykas. Manau, kad visi RATC'ai turi būti pasiskaičiavę galimybes dalyvauti konkursuose, nes tiesioginio sandorio sudaryti neįmanoma. Atliekų srautas yra garantuotas. Tu visada gali įsigyti mašinas, konteinerius ir iš to garantuoto srauto išsimokėti.
Jei nesi pasiruošęs ir nedalyvauji, verslas įkurs monopolį, bus blogai. Truputį konkurse kažkas netinka, jie skundžia teismui, kol gauna sau priimtinas sąlygas. Advokatai, aišku, aukščiausio lygio ir taip toliau. Bet jei tu žinai savo kainą, o verslas pasiūlo mažesnę, tai viskas gerai. Vadinasi jie sugeba savo vidiniais resursais geriau organizuoti.
– Esate Vilniaus miesto tarybos narys. Ar liksite Taryboje, dirbdamas Šiauliuose?
– Pasitikėjimas rinkėjų išreikštas, nesinorėtų mėtytis tuo mandatu. Skirtingas regionas, nesikerta, liksiu Tarybos nariu. Bet jei matysiu, kad tai kenkia mano vadovaujamos įmonės interesams – čia man yra prioritetas, aš turiu pateisinti dalininkų lūkesčius – priiminėsiu kitus sprendimus. Kol kas manau, kad tai suderinami dalykai.
– Bet jūs ką tik palikote partiją „Laisvė ir teisingumas“?
– Palikau. 20 metų laikotarpis buvo įdomus, gražus ir su daug iššūkių. Per partinę veiklą susikūriau sau daug žinojimo. Bet apie viską po truputį. Mano išsilavinimas – inžinierius ekologas. Mane visada domino ta sritis. Kai pradėjau dirbti Aplinkos komitete, supratau, kad turiu labiau gilintis į tą sritį, labiau specializuotis. Tada pradėjau eiti į gylį. Kol supratau, kad galiu pats imtis tos atsakomybės arba lyderystės kažkuriame regione.
Mes su partiečiais išsiskyrėm labai draugiškai. Jei iš tikrųjų nenoriu kenkti įmonės interesams, o noriu pasiekti rezultatų, man teks dirbti su 7 dalininkais, kurie priklauso skirtingoms partijoms, kurie yra politikai. Aš turi turėti laisvas rankas. Kai atsistosiu į tribūną gindamas įmonės interesus, į mane turi žiūrėti ne kaip į politiką, bet kaip į vadovą, tos srities žmogų, kuris yra laisvas nuo politinės priklausomybės. Manau, kad taip pasieksiu geresnių rezultatų. Bet gyvenimas yra įvairus, gal kada grįšiu, gal įgyta patirtis man padės kitur.
– Kodėl dalyvaudamas ŠRAT'o direktoriaus konkurse jūs taip pat pretendavote ir į Vilniaus atliekų sistemos administratoriaus vadovo pareigas?
– Peržiūrėjau, kas valstybės tarnyboje paskelbta ir ten, kur mačiau galimybę apeliuoti, ten ir dalyvavau. Užpildžiau paraišką ir į Šiaulius, ir į Vilnių. Šiauliuose ilgai truko konkursas. Kai laimėjau, informavau dalininkus, kad buvau pateikęs dokumentus į VASA, bet į konkursą nevažiavau, nes tai būtų nesolidu. Žmogiškąją prasme VASA man būtų geriau – Vilnius, namai, šeima, dukart didesnis atlyginimas, darbo apimtis mažesnė, jokių finansinių duobių...
Kitas mano tikslas buvo atkreipti dėmesį į nelogišką konkursą. VASA direktoriaus atlyginimas nerealus, ji yra perteklinė įmonė. Tikiuosi, kad ji bus likviduota, o ta dalimi vilniečiams kaina bus sumažinta.
– VASA vadovo konkursą laimėjo jūsų politinis bendražygis Artūras Zuokas. Kilo klausimų, ar jūsų jau buvusi partija „ima“ atliekų verslą?
– Zuokas turi išskirtinai politinius tikslus. Aš ir iš partijos išėjau, kad išvengčiau tų sąmokslo teorijų. Suprantu, žmonės turi teisę taip galvoti, bet reikia pasigilinti. Aš neturiu jokio atliekų verslo, į jį nepretenduoju, neturiu jokių kitų tikslų, kaip įrodymą, kad galiu ne tik kalbėti, bet ir padaryti.
–Gal planuojate su šeima tapti Šiaulių miesto gyventojais?
– Žmona Kristina mane labai palaiko, mes puikiai sutariame, auginame dviejų metų sūnelį Beną. Jei ji būtų pasakiusi, kad jai per sunku kurį laiką būti atskirai, man, kaip žmogui, būtų sudėtinga buvę tą sprendimą priimti.
Turiu tėviškę prie Telšių, iš ten ir važinėju į Šiaulius. 45 minutes užtrunku kelyje, ir Vilniaus masteliais tai nėra didelis laiko tarpas. Šeima liko Vilniuje, į ją grįšiu savaitgaliais.
Aš neprisirišu prie vietos. Visa ta mūsų Lietuva yra graži. Įdomu vaikščioti Šiaulių gatvėmis, kurias mažiau pažįstu, kur mažiau draugų pažįstamų. Šiauliuose užaugo mano dukra iš pirmos santuokos, baigė mokyklą, dabar studijuoja Vilniuje. Gimęs esu Kaune, augau Telšiuose, vienu metu gyvenau net Akmenės rajone. O politinė veikla atvedė į Vilnių.
