Naujausios
Didikai grįžta
Į amžinojo poilsio vietą sugrąžinti ir Lenkijos Respublikos Prezidento giminės
Šiandien Šaukėnuose (Kelmės rajonas) — ypatinga diena. Niekinti ir naikinti didikų Nalenč-Gorskių palaikai pagaliau atgulė į buvusią savo amžinojo poilsio vietą koplyčios kriptoje. Į Šaukėnus sugrįžta ir prievarta į Vakarus pasitraukę Nalenč-Gorskių giminės palikuonys. Į iškilmes pakviestas ir paskutinio Šaukėnų dvaro savininko Antano Aleksandro Gorskio sesers Magdalenos anūkas — Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronislavas Komorovskis. Jis Lietuvoje šiuo metu vieši su privačiu vizitu.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nusprendė atkurti kapavietę
Po šešių dešimtmečių, 2005 metais, į Šaukėnus atvykusi Janina de Nagourski, paskutiniojo Šaukėnų dvaro savininko Antano Aleksandro Nalenč-Gorskio sesuo, žinojo ir atsiminė, kad jos tėvas Tomas palaidotas giminės antkapinėje koplyčioje Šaukėnų šventoriuje. Bet pasikeitusio šventoriaus ir giminės koplyčios ji čia nebeatpažino.
Medinė Šaukėnų bažnyčia sudegė 1944 metais. Netiksliai jos vietoje jau pilkavo mūrinė bažnyčia iš vėlyvojo sovietmečio. Anuomet šventoriuje atokiai stovėjusi dvarininkų Gorskių koplyčia buvo paversta naujosios, 1988 metais pastatytos bažnyčios dalimi — zakristija. Koplyčios kriptoje, kurioje turėjo ilsėtis Tomas Nalenč-Gorskis, nefunkcionuojančios katilinės vamzdynai maišėsi su įvairių daiktų podėliu.
Vėliau Šaukėnuose viešėjusiai Antano Aleksandro Nalenč-Gorskio dukrai Anne Marie buvo suteikta išsamesnė informacija: jos senelio Tomo palaikai yra, tik kripta ir koplyčia panaudota kitiems tikslams, o palaikai dėl ūkinių, pragmatinių sumetimų perkelti į šalia esančią požeminę Evelinos Broel-Pliaterytės — Nalenč-Gorskienės kriptą.
Laikas, režimas, realijos,— dėliojo atsakymus ponia Anne-Marie. Bet gal galima ką nors padaryti dėl senelio atminimo, nes Šaukėnuose, kur giminė gyveno 200 metų, nebėra likusio jokio ženklo? Pagalbos įamžinant Nalenč-Gorskių atminimą Šaukėnuose, ponia Anne Marie kreipėsi į Antaną Ivinskį, Žemaičių vyskupystės muziejaus Varniuose direktorių. Su juo giminė bendrauja nuo tada, kai sudegusiame Biržuvėnų dvare 2005-aisiais buvo surastas Gorskiams priklausiusio Meisseno porcelianas.
Ponios Anne-Marie ir jos šeimos sprendimas atkurti Šaukėnuose buvusią Gorskių kapavietę buvo patvirtintas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio. Architektė Gražina Pajarskaitė parengė kriptos sutvarkymo projektą, kuris buvo pristatytas vyskupui.
Į ponios Anne-Marie kreipimąsi Jo Ekscelencija nedelsdamas atsakė — nuspręsta pagal parengtą projektą atlikti buvusios koplyčios rekonstrukcijos ir remonto darbus, sugrąžinti į jos kriptą išmestus protėvių palaikus ir koplyčios fasaduose įrengti epitafijas mirusiesiems bei šios istorijos atminimo ženklus. Visus šiuos darbus finansavo ponios Anne-Marie šeima.
„Visuose etapuose ir darbuose Šaukėnų parapijos klebonas Arūnas Jankauskis buvo didelis ir nuoširdus talkininkas. Todėl ši iškilmių diena yra neeilinė ir jam, ir mums, muziejininkams, kanauninko Jono Staševičiaus, Nalenč-Gorskių giminėms, taip pat, tikiu, Šaukėnams, Bažnyčiai, Lietuvai ir Lenkijai bei šių abiejų valstybių kultūriniam bendravimui“, — įsitikinęs A. Ivinskis.
Desovietizuotas kampelis
„Šis Šaukėnų kampelis yra nušvitęs“, — sako A. Ivinskis. Nubalinta buvusioji Gorskių antkapinė koplyčia dabar vėl saugo Šaukėnų dvarininkų ramybę. Vizualiai nuo bažnyčios ją tarsi atskiria balta spalva, į visumą sujungianti ir kitus senuosius šventoriuje esančius statinius: XVIII amžius vartus, Karybut-Daškevičių giminės antkapinę koplyčią — ir parodo, kad jie čia yra senbuviai.
A. Ivinskis rodo nuveiktus darbus: atkurta koplyčios kripta, į senąją vietą sugrąžintas antkapinis Evelinos Broel-Platerytės — Nalenč-Gorskienės kryžius, prie koplyčios fasadų pritvirtinti atminimo ženklai — epitafijos Gorskių giminės mirusiesiems, informacinė lenta apie koplyčią, palaikų niekinimą bei atminimo transformacijas per paskutinįjį pusamžį.
„Šioje istorijoje beveik nebėra akmens ant akmens, palaikai kilnoti perkilnoti. Bet jie visi čia. Įgyvendinus architektės G. Pajarskaitės projektą, smagu jausti, kad bent mažytis, kelių dešimčių kvadratinių metrų plotelis yra visiškai desovietizuotas“, — sako A. Ivinskis.
Apie sugrįžimų prasmę
Užsukame į bažnyčios ir buvusios koplyčios vidų. Dabartinis įėjimas į zakristiją — tai buvęs Gorskių koplyčios įėjimas. Koplyčios puošyba — lipdiniai — išlikę autentiški. Tvarkant koplyčią dabartinė zakristijos patalpa nebuvo aplenkta — čia taip pat iš naujo atlikta sienų apdaila. Presbiterijoje stovi senasis puošnus Gorskių dvaro krėslas. Bažnyčios navose esantys neogotikinio stiliaus altoriai yra perkelti iš Gorskių ir Čapskių antkapinių koplyčių Šaukėnuose ir Beržėnuose.
„Dėl priverstinės jėgos turėjusių pasitraukti Lietuvos piliečių vaikai sugrįžta per kultūrinius ryšius, asmeninį interesą, per bendravimą su šiandienos žmonėmis Lietuvoje. Jie grįžta bendrauti. Tik tokie santykiai gali jungti mus, kaip europiečius. Čia yra tikrasis gyvenimas, o muziejams — aukštoji misija,“ — įsitikinęs A. Ivinskis.
Grąžinta pagarba mirusiems
Gorskių koplyčios pietinio fasado arkoje sumontuotos dvi epitafijos: sena iš XIX amžiaus, lenkų kalba, ir nauja lietuviška. XIX amžiaus epitafijoje skaitome pavardes. Aukščiau visų įamžintas protėvis — Fortunatas Nalenč-Gorskis, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės rotmistras, pirmasis iš Šaukėnų Gorskių. Jis palaidotas po senąja medine bažnyčia, kuri sudegė 1944-aisiais.
Antanas Nalenč-Gorskis, Šiaulių pavieto pakamaris — asmuo, kuriam ir buvo pastatyta ši koplyčia. Toliau įrašyti du Zigmuntai — sūnus (miręs 1869 metais) ir tėvas (miręs 1884).
Naujojoje epitafijoje rikiuojasi kiti Nalenč-Gorskiai: Oktavija (mirusi apie 1900), Marija Mineikaitė (mirusi 1925) bei Tomas (miręs 1940), jie — palaidoti koplyčioje.
Tomo žmona Ona (mirusi 1959) su sūnumi Antanu Aleksandru (miręs 1973) palaidoti Meylane (Prancūzijoje). Jie sąmoningai pasitraukė į Vakarus, pirmiausia iš Lietuvos išsiuntę giminės dokumentus.
Po senąja bažnyčia buvo palaidota Brigida Zabielaitė ir kitos senosios Beržėnų giminės kartos.
Šventoriuje ilsisi iš Beržėnų koplyčios 1946 metais pergabenti Ipolitas (miręs 1836), žmona Barbora Šemetaitė, jų duktė Stanislava Huten-Čapskienė ir kiti gentainiai. Tiksli jų palaidojimų vieta nepažymėta: šis „kažkur“ epitafijoje įvardijamas šventoriumi.
Ties įėjimu į kriptą pritvirtinta informacinė lenta, kurioje iškalta, jog Beržėnų koplyčioje išniekinus mirusiųjų palaikus, 1946 metais juos slapta pargabeno ir Šaukėnų šventoriuje palaidojo kanauninkas Jonas Staševičius. Jis į giminės antkapinę koplyčią iš Beržėnų perkėlė ir Ipolito Nalenč-Gorskio marmurinį sarkofagą. Pastačius bažnyčią, sarkofagas pradėjo naują tarnystę — tapo altoriumi.
Kanauninkas gelbėjo ir mirusiuosius, ir gyvuosius. Užėjus bolševikams porą mėnesių jis klebonijoje buvo priglaudęs Antaną Aleksandrą ir Oną Nalenč-Gorskius.
Atminimo lentoje delikačiai įrašyta, jog koplyčia iškilo 1848 metais, o faktui, kad prie koplyčios buvo pristatyta bažnyčia, parinktas pragmatiškesnis žodis — „pastatyta“.
ŠEIMA: Ona ir Tomas Nalenč-Gorskiai su vaikais (iš kairės) Magdalena, Terese ir Antanu. Fotografuota Šiauliuose 1909 metais, fotografas nežinomas.
Žemaičių vyskupystės muziejaus fondų nuotr
KOPLYČIA: Nalenč-Gorskių laidojimo koplyčia prieš Antrąjį pasaulinį karą.
.
GRĮŽIMAS: „Dėl priverstinės jėgos turėjusių pasitraukti Lietuvos piliečių vaikai sugrįžta per kultūrinius ryšius, asmeninį interesą, per bendravimą su šiandienos žmonėmis Lietuvoje“, — sako Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Varniuose Antanas Ivinskis.
INFORMACIJA: Ties įėjimu į kriptą pritvirtinta atminimo lenta.
SARKOFAGAS: Ipolito Gorskio sarkofagas dabar tarnauja kaip Šaukėnų bažnyčios altorius.
EPITAFIJOS: Gorskių koplyčios pietinio fasado arkoje sumontuotos dvi epitafijos: sena iš XIX amžiaus, lenkų kalba, ir nauja lietuviška.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
