Didelė emigracijos kaina

Di­de­lė emig­ra­ci­jos kai­na

Po še­še­rių me­tų gy­ve­ni­mo Ang­li­jo­je į Lie­tu­vą su­grį­žu­si Edi­ta Mar­ke­vi­čie­nė sa­ko tik tė­vy­nė­je ga­lė­jo vėl pa­si­jus­ti žmo­gu­mi. De­ja, už emig­ra­ci­ją te­ko su­mo­kė­ti ne­men­ką kai­ną – Ang­li­jo­je li­ko duk­ra ir anū­kai.

„Ne­tie­sa, kad tik po „Bre­xi­to“ sve­tim­ša­liai pra­dė­ti disk­ri­minuo­ti ir pul­di­nė­ti, – sa­ko po­nia Edi­ta. – Disk­ri­mi­na­ci­ją mes jau­tė­me nuo­lat. Tris kla­ses bai­gęs ang­las ga­lė­jo ty­čio­tis, jog mes ne­ži­no­me, kas yra as­fal­tas. Paaug­liai gali lai­dy­ti snie­go gniūž­tes į emig­ran­tų lan­gus. O mū­sų šei­ma, išė­ju­si į gat­vę, bi­jo­da­vo kal­bė­ti lie­tu­viš­kai.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pas­kui vy­rą

Pa­kra­žan­tiš­kė (Kel­mės r.) Edi­ta Mar­ke­vi­čie­nė ne­ga­lė­tų sa­vęs pa­va­din­ti eko­no­mi­ne emig­ran­te. Sa­vo gim­ti­nė­je ji gy­ve­no vi­sai ne­blo­gai. Tu­rė­jo dar­bą Me­no mo­kyk­los bib­lio­te­ko­je. Ry­tais kom­po­nuo­da­vo puokš­tes ir pre­kia­vo gė­lė­mis par­duo­tu­vė­je. Mė­go sa­vo dar­bą. Gy­ve­no įdo­mų vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Edi­tos ma­ma Ge­no­vai­tė Jo­ky­baus­kie­nė – kul­tū­ros žmo­gus, jų gy­ve­ni­mą įvai­ri­no kon­cer­tai, teat­rai, pa­ro­dos, bend­ra­min­čių suė­ji­mai, iš­vy­kos, mies­to šven­tės, ama­tų ir ki­to­kie kur­sai.

Emig­ra­vu­si į Ang­li­ją mo­te­ris vi­so to ne­te­ko. Ar­ti­mų­jų ir bu­vu­sio gy­ve­ni­mo il­ge­sys slė­gė vi­sus tuos še­še­rius me­tus.

Edi­ta į Ang­li­ją va­žia­vo ne už­dar­biau­ti. Ten jau tre­ji me­tai dir­bo jos vy­ras Ar­vy­das. Jis – sta­ty­bos in­ži­nie­rius. Jau­tė­si la­bai vie­ni­šas.

„Ten ne­ga­li ti­kė­tis drau­gų dė­me­sio, – pa­sa­ko­ja Edi­ta. – Vi­si tė­vy­nai­niai dir­ba. Daug ir sun­kiai. Grį­žę iš dar­bo vos pa­jė­gia nu­si­praus­ti, su­si­dė­ti ryt­die­nos pie­tus į dė­žu­tę ir pa­siek­ti lo­vą.“

Per ato­sto­gas ji nu­skris­da­vo į Dar­ling­to­ną, pas vy­rą. Žmo­gus tar­si at­gy­da­vo. Tu­rė­da­vo kam iš­tar­ti žo­dį. Ras­da­vo karš­tą val­gį na­muo­se. Vie­ną die­ną Ar­vy­das pa­pra­šė, kad žmo­na vi­sam lai­kui at­vyk­tų į Ang­li­ją. „Čia la­bai ge­rai. Ra­si dar­bo. Už­dirb­si ki­tus pi­ni­gus“, – ti­ki­no.

Edi­ta pa­si­ry­žo. At­si­sa­kė vis­ko, ką tu­rė­jo Lie­tu­vo­je. Iš­vy­ko su suau­gu­sia duk­ra ir anū­ke pra­dė­ti nau­jo gy­ve­ni­mo.

„Mo­kyk­lo­je mo­kiau­si vo­kie­čių kal­bos. Ang­liš­kai ne­mo­kė­jau nė pa­si­svei­kin­ti, – me­na po­nia Edi­ta. – Ne­ga­lė­jau ti­kė­tis ko­kio nors šva­res­nio dar­bo. Įsi­dar­bi­nau me­die­nos ap­dir­bi­mo įmo­nė­je. Rei­kė­da­vo lai­pio­ti per su­krau­tas len­tas ir nu­ran­kio­ti nuo jų pa­kuo­tės li­ku­čius. Išt­vė­riau tik po­rą sa­vai­čių. Kas­dien verk­da­vau. Po po­ros sa­vai­čių sau ta­riau: „Neuž­mu­šiau nei tė­vo, nei mo­ti­nos, kad tu­rė­čiau čia ši­taip kan­kin­tis.“

Tai bu­vo pir­mas ir pa­sku­ti­nis mo­ters dar­bas Ang­li­jo­je. Dau­giau dar­bų ir neieš­ko­jo. Rū­pi­no­si vy­ru. Nors jis dir­bo vie­nas, šei­mai nie­ko ne­trū­ko. Ir mais­tas, ir drabužiai ten pi­giau. Pra­gy­ven­ti žy­miai leng­viau. Il­sė­da­vo­si Ka­na­rų sa­lo­se, po ke­lis kar­tus per me­tus grįž­da­vo į Lie­tu­vą. Edi­ta stu­di­ja­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Vis­ką sau ga­lė­jo leis­ti.

Ang­li­jo­je gi­mė sū­nus

Še­še­ri me­tai Ang­li­jo­je ne­pra­bė­go vi­siš­kai vel­tui. Ten gi­mė sū­nus. Li­go­ni­nę lie­tu­vė pri­si­me­na itin šil­tai. Ten sve­tim­ša­liui ski­ria­mas ver­tė­jas.

Pak­lau­sęs, iš ko­kios ša­lies Edi­ta at­vy­ko, gy­dy­to­jas čia pat per in­ter­ne­tą su­si­ra­do Lie­tu­vą ir Kel­mę. Nus­te­bo. „O ko­kią gra­žią baž­ny­čią tu­ri­te!“

„Ta­čiau išė­jęs iš li­go­ni­nės vėl pri­si­me­ni, kad esi tik emig­ran­tas, – sa­ko mo­te­ris. – Kur be­nuei­tum, į ko­kią įstai­gą be­si­kreip­tum. Bent jau aš vi­suo­met jau­čiau disk­ri­mi­na­ci­ją. Gat­vė­je mes veng­da­vo­me kal­bė­tis lie­tu­viš­kai. Bi­jo­da­vo­me, kad pri­si­ka­bins ko­kie paaug­liai ar suau­gę chu­li­ga­nai. Jau ir iki „Bre­xi­to“ dau­gu­ma ang­lų ne­mė­go emig­ran­tų. Mū­sų būs­to lan­gus daž­nai ap­mė­ty­da­vo snie­go gniūž­tė­mis. Gat­vė­je pa­ly­dė­da­vo įžei­džian­čiais žo­džiais.“

Di­de­lę disk­ri­mi­na­ci­ją mo­te­ris pa­jau­tė, kai kiek paau­gęs jų sū­ne­lis ne­to­li na­mų, mie­ga­ma­ja­me ra­jo­ne, bu­vo par­trenk­tas grei­tį ge­ro­kai vir­ši­ju­sio au­to­mo­bi­lio. Vai­ruo­to­jas ne tik vir­ši­jo grei­tį, bet dar ir kal­bė­jo te­le­fo­nu.

Ava­ri­ją ma­tė apie de­šimt lie­tu­vių. Ta­čiau teis­mas ne­pri­pa­ži­no jų pa­ro­dy­mų. Pa­ti­kė­jo tik po­ros ang­lų liu­di­ji­mais. O vai­ruo­to­jas nė kar­to ne­pa­si­do­mė­jo, kaip vai­ko svei­ka­ta, ar jis gy­vens, ar ne­liks neį­ga­lus, o gal jau ne­be­gy­vas.

Šis įvy­kis la­bai įskau­di­no ma­žy­lio tė­vus. Dar kar­tą la­bai skaus­min­gai su­pra­to, jog čia tė­ra tik tre­čia­rū­šiai žmo­nės. Toks jaus­mas vis gi­liau skver­bė­si į sie­lą.

Ar lie­tu­viai ži­no, kas yra as­fal­tas?

Kol au­gi­no sū­ne­lį, Edi­ta jau­tė­si la­bai vie­ni­ša. Vy­ras anks­ti iš­va­žiuo­da­vo į dar­bą ir vė­lai grįž­da­vo. Vi­si drau­gai dir­ba. Šio­kia­die­niais bū­tų ne­pa­do­ru jiems net skam­bin­ti.

Duk­ra In­ga iš­te­kė­jo už Lat­vi­jos pi­lie­čio. Taip pat su­si­lau­kė vai­kų. Edi­tą ėmė taip slėg­ti kas­die­nė ru­ti­na, kad pra­dė­jo net sir­gu­liuo­ti.

Mo­te­ris sten­gė­si su­si­gal­vo­ti sau vi­so­kiau­sių už­siė­mi­mų. Vy­ras jų nuo­mo­ja­mo na­mo kie­me­ly­je su­meist­ra­vo ša­ko­čių ke­pi­mo kros­nį. Ji tar­na­vo ir kaip rū­kyk­la. Edi­ta rū­ky­da­vo žu­vį. Pa­ti na­muo­se da­ry­da­vo, o pa­skui rū­ky­da­vo deš­ras, la­ši­nu­kus. Iš­mo­ko kep­ti duo­ną ir ša­ko­čius.

Kai­my­nai ang­lai į to­kiais da­ly­kais už­sii­man­čius lie­tu­vius žiū­rė­jo kaip į be­pro­čius. Ne­sup­ra­to, ką jie čia da­ro. Tik, kai vie­ną kar­tą juos pa­vai­ši­no rū­ky­tu upė­ta­kiu, nu­ste­bo – kaip ska­nu.

Ka­dan­gi Edi­ta stu­di­ja­vo ap­lin­kos di­zai­ną, kie­mą tvar­kė sa­vaip. Duk­ra In­ga dir­bo šilt­na­miuo­se. Kai iš­pi­kiuo­da­vo gė­lių so­di­nu­kus, at­li­ku­sius dai­gus iš­mes­da­vo. Tų at­li­ku­sių dai­gų duk­ra par­neš­da­vo sa­vo ma­mai. Edi­ta įsi­ren­gė gė­ly­nų. Tuo­met ang­lai pa­pra­šy­da­vo: „Ar ga­li­ma įei­ti į jū­sų kie­me­lį pa­žiū­rė­ti gė­lių?“

Jie ste­bė­da­vo­si mo­ters darbš­tu­mu ir gro­žio su­vo­ki­mu. Ta­čiau vis tiek į emig­ran­tus žiū­rė­da­vo iš aukš­to. „Net koks nors tris kla­ses bai­gęs bu­te­lius ren­kan­tis ang­las ga­lė­da­vo iš mū­sų ty­čio­tis. Jaus­da­vo­si už mus žy­miai pro­tin­ges­nis. Klaus­da­vo, ar ži­no­me, kas yra as­fal­tas.“

Aukš­tes­nio ly­gio, iš­si­la­vi­nę vie­ti­niai emig­ran­tų ne­že­mi­no. Ta­čiau bend­rau­ti su jais taip pat ne­no­rė­jo.

„Lie­tu­vo­je bu­vau įpra­tu­si da­ly­vau­ti kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, daug bend­rau­ti. Čia gal kar­tą per me­tus nu­va­žiuo­da­vo­me į Man­čes­te­rį, kur kon­cer­tuo­da­vo lie­tu­viai. Jau­čiau­si la­bai izo­liuo­ta“, – me­na Edi­ta.

No­riu na­mo

Po še­še­rių me­tų, pra­leis­tų Ang­li­jo­je, po­nia Edi­ta per tris die­nas ap­si­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą. Fir­ma, ku­rio­je dir­bo jos vy­ras Ar­vy­das, dar­bus per­kė­lė į Šve­di­ją. Mo­te­ris ne tik die­nai, bet sa­vai­tėms lik­da­vo vie­na. Tuo­met pa­gal­vo­jo, jog vy­ras iš Šve­di­jos ga­li va­žiuo­ti ne į Ang­li­ją, o į Lie­tu­vą.

„No­riu na­mo“, – tuo­met gal­vo­je ka­lė vie­nin­te­lė min­tis. Pa­si­ta­rė su Pak­ra­žan­ty­je gy­ve­nan­čia ma­ma.

„Grįžk, vie­tos vi­sa­da at­si­ras“, – paa­ki­no duk­rą.

Grį­ži­mui pri­ta­rė ir še­šia­me­tis Ang­li­jo­je gi­męs sū­nus. Jam leng­viau se­kė­si kal­bė­ti lie­tu­viš­kai ne­gu ang­liš­kai. Vai­kas klau­si­nė­jo, ar Lie­tu­vo­je lan­kys mo­kyk­lą, ar mo­kyk­lo­je ga­lės su drau­gais kal­bė­tis lie­tu­viš­kai.

„Lie­tu­va man tar­si at­gai­va. Čia vėl ga­liu pa­si­jus­ti žmo­gu­mi“, – džiau­gia­si Edi­ta.

Mo­te­ris la­bai grei­tai pri­gi­jo kai­mo bend­ruo­me­nė­je, da­ly­vau­ja jos ren­gi­niuo­se, per sū­rių šven­tes džiu­gi­na ori­gi­na­liu sa­vo sly­vų sū­riu. Lai­ko put­pe­lių, ki­tų paukš­čių, triu­šių. O di­džiau­sia lai­mė, kad ga­vo ir ad­mi­nist­ra­to­rės dar­bo. Lai­min­gas Lie­tu­vo­je ir jos sū­nus.

Duk­ra In­ga li­ko Ang­li­jo­je. Su­si­lau­kė dar po­ros vai­kų.

Edi­tos anū­kai kal­ba ang­liš­kai. Net iš Lie­tu­vos nu­si­vež­ta vy­riau­sia anū­kė mie­liau kal­ba ang­liš­kai ne­gu lie­tu­viš­kai.

To­kia emig­ra­ci­jos kai­na.

Au­to­rės nuo­tr.

Grį­žu­si į Lie­tu­vą Edi­ta Mar­ke­vi­čie­nė ku­ria­si sa­vo ma­mos na­muo­se, pri­si­sta­to ant­rą aukš­tą. Bus ge­rai ir jos šei­mai, ir ma­mai se­nat­vė­je.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Re­ta mi­nu­tė Ang­li­jo­je, kai Edi­tos ir Ar­vy­do šei­ma bū­da­vo drau­ge.

Nors dir­bo vie­nas vy­ras, Edi­tos ir Ar­vy­do šei­ma ga­lė­da­vo sau leis­ti pa­ke­le­liau­ti.