Naujausios
„Pastebėjome, kad naujai įgaunamos žinios apie kitos tautos tradicijas skatina lyginti jas su lietuviškomis. O kad galėtum lyginti, turi apie tai žinoti. Taigi projektas, skirtas išsaugoti žydų tautos paveldą, kartu skatina domėtis lietuviškomis tradicijomis, puoselėti būtent nacionalinį identitetą“, – sako nuo 2019-ųjų į aktyvią projekto veiklą pasinėrusi pora.
Konkursas „Aš – savo krašto ambasadorius“, inicijuotas Centrinės projektų valdymo agentūros projekto „Integruojanti infrastruktūra“, finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Savo kandidatūras jame pateikė per pusšimtį pretendentų.
– Kas jus paskatino dalyvauti šiame konkurse ir ką jums reiškia toks aktyvus kraštiečių palaikymas?
Diana: Tiesą sakant, nežinome, kas mus užregistravo, bet kai jau buvome užregistruoti, nutarėme pasistengti laimėti – toks sportinis azartas apėmė (šypsosi). O jei rimtai, labai džiugu, kad kraštiečiai mus, atvykusius tik prieš septynerius metus, palaiko, vertina mūsų iniciatyvas ir darbus.
– Projektu „Šalom, Akmene!“ atsigręžiate į istorinį bei kultūrinį žydų palikimą. Kuo jums svarbi būtent ši tematika?
Marijus: Žydai nuo seno buvo neatsiejama mūsų bendruomenių dalis, kuri vienu žiauriu ir drastišku mostu buvo tiesiog ištrinta iš mūsų gyvenimo Holokausto metu. Akmenės krašte tarpukariu gal pusė gyventojų buvo žydai, o dabar neliko beveik nė vieno. Žydų kultūra, mokslas, muzika – visa tai darė ir tebedaro neįtikėtiną įtaką visam mūsų gyvenimui, tačiau dažnas lietuvis, tiek suaugęs, tiek vaikas, nieko nebežino apie tūkstantmetes žydų tradicijas, papročius, šventes, valgius, kurių ne vieną laikome tradiciniais lietuviškais. Nežinojimas veda tiesiai į atmetimą, naujų negatyvių mitų atsiradimą. O kur dar nesibaigiantys tarpusavio kaltinimai, kas ką žudė ir kas ką gelbėjo ir kodėl. Veikiausiai tai ir buvo pagrindinė priežastis imtis šios temos.
Paprastai pirmasis klausimas, kurio sulaukiame apie savo projektą, ar mes patys neturime žydiško kraujo. Kiek žinome, tikrai ne. Nors turbūt nė vienas tuo negali būti užtikrintas (juokiasi).
– Šios veiklos metus ženklina gausybė renginių, susitikimų – kokiomis patirtimis, emocijomis su jumis dalijasi jų dalyviai?
Marijus: Emocijos labai įvairios: žydai nesulaiko ašarų, nes mūsų edukaciniai koncertai jiems primena vaikystę, dėkoja už senųjų kapinių tvarkymą, Holokausto aukų paminėjimą. Senesni lietuviai dėkoja, kad primename apie tuos, kurie gyveno greta. Vaikai apiberia klausimais apie tradicijas, papročius, turime atsakyti į begalę „kodėl“. Ne į visus turime atsakymus patys, ir tai verčia mokytis, siekti daugiau žinių. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai, dauguma jau garbaus amžiaus, dėkojo, kad mūsų bendradarbiavimas padėjo pajudėti ir jiems patiems, jie dabar – nepamainomi „Žydų turgelio“ partneriai.
– Kokių naujų horizontų šis projektas atvėrė jums patiems?
Diana: Pirmiausia sutikome be galo daug puikių, kūrybingų žmonių. Tarp jų – muzikus profesionalus: tai kompozitorius Vitalijus Neugasimovas, smuikininkas Michailas Bolšunas ir saksofonininkas Michail Javič, Akmenės krašto menininkės Daiva Kvaukienė, Žydrūnė Kazlauskaitė, Danguolė Vanagienė. Sutikome tuos, kurie pernelyg nesireklamuodami rinko ir teberenka istorinę bei archeologinę medžiagą apie krašto žydus: mokytoją Ritą Ringienę, muziejininkus Arūną Ostrauskį, Sandrą Saliamanienę, Steponą Adomavičių.
Mes patys sužinojome labai daug naujo iš naujai įgytų draugų – Eugenijaus Bunkos, Daumanto Todeso, Josifo Buršteino. Su projektu koncertavome Šiauliuose, Vilniuje, Pakruojo sinagogoje. Galiausiai suvokėme savo pačių galimybes: įsitikinome, kad net dideliam projektui įgyvendinti kartais užtenka tik noro ir komandos iš kelių žmonių.
– Kadaise atsisakę didmiesčio šurmulio šiandien savo gyvenimą siejate su kraštu, kuriame šaknis leido ne viena jūsų giminės karta. Kodėl jums tai svarbu?
Diana: Ryšį su savo protėviais, savo šaknimis jautėme visą laiką, nes mūsų abiejų šeimose visada išsamiai buvo pasakojama šeimos narių istorija. Turbūt dėl to, kad viskas buvo pateikiama su visomis smulkmenomis, neslepiant ir ne tokių gerų įvykių, leido mums susigyventi su savo šeimų istorija, patiems tapti jos dalimi ir pajusti pareigą perduoti tai savo vaikams ir anūkams. Dabar gyvename toje vietoje, kur gyveno Marijaus proseneliai, kur gimė ir augo ir babūnė, ir mama. Nors gali nuskambėti keistai, čia tarsi jaučiame mus globojančią protėvių dvasią.
– O ką jums reiškia būti savo tautos, savo vietos bendruomenės dalimi?
Diana: Mūsų šeima beveik 15 metų gyveno Rygoje, nes Marijaus darbas tarptautinėje kompanijoje to reikalavo. Kuo toliau, tuo labiau ilgėjomės lietuvių kalbos, lietuviškos bendruomenės. Sugrįžę į Akmenės kraštą tarsi grįžome į seniai paliktus namus.
Būtent bendruomeniškumo jausmas, santykiai, užsimezgę su vietiniais žmonėmis, ir paskatino daugiau užsiimti visuomenine veikla. Taip gimė ir projektas „Šalom, Akmene!“, ir kitos veiklos: esame Akmenės rajono meno mokyklos tarybos nariai, Marijus vieną kadenciją buvo Akmenės rajono savivaldybės kultūros ir meno tarybos pirmininkas, aš – Tryškių Lazdynų Pelėdos gimnazijos tarybos pirmininke, o šiuo metu vadovauju Akmenės rajono kaimo bendruomenių sąjungai. Be abejo, šias pareigas turėjome užsitarnauti, juk pradžioje buvome laikomi keistuoliais miesčionimis „latviais“, dėl kažin kokių užgaidų atvykusiais gyventi į vienkiemį. Tačiau laikas viską sustatė į savo vietas. Taigi abu manome, kad negalime gyventi tik sau, privalome prisidėti prie bendruomenės, prie viso rajono gerovės.
– Kokių jus džiuginančių pokyčių stebite Akmenės krašte ir apskritai šalies provincijos vietovėse?
Marijus: Kadangi mūsų projektinės veiklos yra kultūros srityje, pastebime nemažai kūrybinių iniciatyvų, kurios gimsta bendruomenėse. Begalė kūrybingų žmonių gali ir nori rodyti savo kūrybą kitiems. Ir jie tampa drąsesni, laisvesni. Pastaraisiais metais tai ypač tapo matoma.
– Galbūt šie pokyčiai įkvepia jus pačius ir šiandien jau norėtumėte pasidalyti naujais planais, sumanymais?
Diana: Esame žmonių išrinkti ne tik Akmenės, bet ir viso Šiaulių krašto ambasadoriais, todėl norime kiek įmanoma geriau atlikti šią misiją. Ar mums tai pavyks, ar išties būsime regiono ambasadoriais – tai parodys tik ateitis, tačiau mes stengsimės.
Užs. Nr. 496236
