Departamento direktorius Šiaulius keičia į Klaipėdą

De­par­ta­men­to di­rek­to­rius Šiau­lius kei­čia į Klai­pė­dą

Ant­ra­die­nį Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nių rei­ka­lų de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Dei­vi­das Pet­ro­le­vi­čius sa­vo ka­bi­ne­te dir­bo pa­sku­ti­nę die­ną. Iš es­mės 31 me­tų va­do­vas kei­čia ne dar­bą, o sa­vi­val­dy­bę – to­kiam pat de­par­ta­men­tui jis va­do­vaus Klai­pė­do­je. Vos 25 me­tų ta­pęs Rė­ky­vos se­niū­nu, jau­nas vy­ras to­liau da­ro kar­je­rą vals­ty­bės tar­ny­bo­je. Nors Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės va­do­vai nuo­lat dek­la­ruo­ja, kad Šiau­liai – pa­trauk­lus mies­tas gy­ven­ti jau­niems žmo­nėms, Dei­vi­das – jau ne pir­mas jau­nas spe­cia­lis­tas, iš­vyks­tan­tis kar­je­ros da­ry­ti į Klai­pė­dą ar sos­ti­nę.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

– Koks bu­vo ke­lias į Šiau­lius?

– Esu že­mai­tis, mo­kyk­lą bai­giau Ma­žei­kiuo­se. Neįs­to­jau ten, kur no­rė­jau, ta­da rin­kau­si stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Bai­giau vie­šą­jį ad­mi­nist­ra­vi­mą. Iš pra­džių dir­bau pri­va­čia­me vers­le – rek­la­mos va­dy­bi­nin­ku, de­ga­li­nių tink­lo va­dy­bi­nin­ku. Ta­da pa­ma­čiau skel­bi­mą, kad Sa­vi­val­dy­bė skel­bia kon­kur­są Rė­ky­vos se­niū­no pa­rei­goms. Pa­gal­vo­jau, o ko­dėl ne?

Man bu­vo 25-eri. Kai pra­dė­jau dirb­ti se­niū­nu, bend­ro­se ša­lies se­niū­nų suei­go­se grei­tai su­pra­tau, kad esu jau­niau­sias ša­ly­je se­niū­nas. Ta­čiau grei­tai at­si­ra­do ir ki­tų jau­nų ko­le­gų.

– Ne­bu­vo keis­ta to­kiam jau­nam žmo­gui dirb­ti ūkiš­ku se­niū­nu?

– Taip, ten dau­giau ūkiš­kas dar­bas. Su­si­pa­ži­nau su Sa­vi­val­dy­be, daug lai­ko užė­mė bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis. Ne­bu­vo la­bai leng­va, bet su­si­tvar­ky­da­vau. Vie­niems kliū­da­vo ma­no jau­nas am­žius, ki­tiems kaip tik tai bu­vo pri­va­lu­mas. Dis­kom­for­to dėl sa­vo am­žiaus ne­jau­čiau.

– Po Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos re­for­mos bu­vo įsteig­ti ke­tu­ri de­par­ta­men­tai, ir jiems rei­kė­jo di­rek­to­rių. Priė­mėte tai kaip ga­li­my­bę?

– Taip. De­par­ta­men­to di­rek­to­riu­mi ta­pau 29-erių. Nors at­ro­dė, kad dirb­da­mas se­niū­nu kaž­kiek su­si­pa­ži­nau su so­cia­li­ne sri­ti­mi, ta­čiau pra­dė­jęs dirb­ti de­par­ta­men­te su­pra­tau, kad ku­rį lai­ką rei­kės mo­ky­tis, kaup­ti ži­nias. Iš­dir­bau ly­giai dve­jus me­tus.

– Ko­dėl da­bar – Klai­pė­da?

– Šiau­liai man pri­gi­jo, jau 13-us me­tus čia, bet vi­są lai­ką jau­čiau kaž­ko­kį cin­ke­lį Klai­pė­dai. Kai au­gau, šia­me mies­te te­ko bū­ti daž­niau nei Šiau­liuo­se.

– Nors Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai vie­šo­je erd­vė­je tei­gia, kad Šiau­liai – pa­trauk­lus mies­tas jau­ni­mui, net pa­čio­je Sa­vi­val­dy­bė­je pa­dir­bę žmo­nės iš­va­žiuo­ja į Vil­nių, Klai­pė­dą. Ko­dėl?

– Nie­ka­da ne­ži­no­si, gal iš Klai­pė­dos teks grįž­ti at­gal į Šiau­lius, o gal at­si­dur­siu Lon­do­ne. At­si­ra­do to­kia ga­li­my­bė. Aš ne­su įsi­ti­ki­nęs, kad man ten bus ge­riau ar la­biau pa­tiks. Gal­vo­ju, ge­riau gai­lė­tis, jei kaž­ką ne taip pa­da­ry­si, nei gai­lė­tis ne­pa­da­rius. Ne­si­no­ri už­si­sė­dė­ti, kol ne­tu­riu šei­mos. Jei bū­tų pa­si­tai­kiu­si pro­ga, gal ir į Vil­nių bū­čiau iš­vy­kęs.

– Šiau­liuo­se per ma­žai ga­li­my­bių?

– Ne­sa­ky­čiau, kad Šiau­liuo­se nė­ra ga­li­my­bių. Gal pa­pras­čiau da­ry­ti kar­je­rą pri­va­čia­me sek­to­riu­je. Ma­no at­ve­ju, aš tu­rė­jau ga­li­my­bę ir pri­va­čiam sek­to­riu­je lik­ti, bet pa­si­ro­dė, kad yra ga­li­my­bė ir vie­ša­ja­me sek­to­riu­je kil­ti laip­te­lis po laip­te­lio.

Aš pa­me­nu paaug­lys­tė­je, koks bu­vo jaus­mas, kai su­ži­no­jau, kad stu­di­juo­siu Šiau­liuo­se. Ne itin po­zi­ty­vi nuo­mo­nė apie mies­tą bu­vo. Be­gy­ve­nant pa­si­ro­dė, kad ne toks jau ne­ga­ty­vus tas mies­tas. Per tuos me­tus, kam ga­liu, tam re­ko­men­duo­ju Šiau­lius.

– Pas­ku­ti­nius ke­le­rius me­tus da­ly­va­vote po­li­ti­nė­je veik­lo­je. Bu­vot jau­na­sis so­cial­de­mok­ra­tas, vė­liau išė­jot į vi­suo­me­ni­nį ju­dė­ji­mą. Ar tę­sit po­li­ti­nę veik­lą?

– Pas­ku­ti­niu me­tu po­li­ti­ko­je ak­ty­vu­mo di­de­lio ne­ro­džiau. Ne­jau­čiu di­de­lio po­rei­kio da­ry­ti po­li­ti­nę kar­je­rą. Ne­ži­nau, ar man vis­kas pa­tin­ka to­je po­li­ti­nė­je veik­lo­je.

Kol ne­bu­vau Sa­vi­val­dy­bė­je, Ta­ry­bos na­rio, vi­ce­me­ro po­zi­ci­ja at­ro­dė vau – la­bai aukš­tas ly­gis. Kai su­si­pa­žįs­ti, pa­ma­tai, kad ten yra ir to­kių, ku­rie ne­tu­rė­tų po­li­ti­ka už­siim­ti ar bent jau ne pro­fe­sio­na­liu ly­giu. Kai ku­riais at­ve­jais kom­pe­ten­ci­ja men­ka.

– Šian­dien jau ir kai ku­rie ad­mi­nist­ra­ci­jos re­for­mos „da­ry­to­jai“ pri­pa­žįs­ta, kad de­par­ta­men­tų su­kū­ri­mas Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je bu­vo klai­da. So­cia­li­nių rei­ka­lų de­par­ta­men­tas bu­vo su­kur­tas dirb­ti­nai – iš vie­no So­cia­li­nių pa­slau­gų sky­riaus pa­da­rius du ir dar pri­dė­jus vi­sai ne­su­si­ju­sį Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių. Kaip tai šian­dien at­ro­do?

– Kad at­skir­tos so­cia­li­nės pa­slau­gos nuo iš­mo­kų ir kom­pen­sa­ci­jų, yra tei­gia­mas da­ly­kas. Jei ne sky­riai, tai bent po­sky­riai at­ski­ri tu­ri bū­ti. Da­bar vyks­tant di­džiu­lėms per­tvar­koms so­cia­li­nė­je sri­ty­je pa­slau­gos ta­po la­bai di­de­le sri­ti­mi.

Ma­no nuo­mo­ne, kaž­ku­rios val­dy­mo da­lies tu­rė­tų su­ma­žė­ti. Ga­lė­tų bū­ti ar­ba Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jai, ar­ba de­par­ta­men­tų di­rek­to­riai. Dar­bo tu­rė­jo­me vi­si, ta­čiau ant­ra ver­tus, ne­ma­nau, kad su tuo dar­bu ne­su­sit­var­ky­tų, jei ku­rios nors vie­nos val­dy­mo gran­dies ne­lik­tų.

– Dėl ko šian­dien ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad ne­pa­vy­ko...

– Šiau­lių vai­kų glo­bos na­mai tu­rė­jo pui­kų mo­de­lį – ne­se­niai pa­sta­ty­tus at­skir­tus ko­te­džus, gy­ve­no at­ski­ro­mis šei­my­no­mis, tuo pa­čiu prin­ci­pu, kaip atei­ty­je tu­rės gy­ven­ti bend­ruo­me­ni­niuo­se glo­bos na­muo­se. Jie ten pa­tys tvar­ko­si na­mus, ga­mi­na­si val­gy­ti, gau­na vi­sas pa­slau­gas išo­rė­je, ne įstai­go­je. Bet nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti, nes to­kia yra vals­ty­bės po­li­ti­ka. Tu­ri­me kraus­ty­ti į bend­ruo­me­ni­nius na­mus, nors vai­kų glo­bos na­muo­se jų gy­ve­ni­mo są­ly­gos tik­rai yra ne pra­stes­nės, o gal ir ge­res­nės, ir ma­nau, kad dau­ge­lis man pri­tar­tų. Ne­ži­nau, ar tik­rai tei­sin­ga link­me vis­kas vyks­ta.

– Vil­nius ne­gir­di?

– Kai pa­kon­tak­tuo­ji su mi­nis­te­ri­jos spe­cia­lis­tais, la­bai no­rė­tų­si, kad jie bū­tų pa­dir­bė­ję ku­rio­je nors sa­vi­val­dy­bė­je ir su­si­dū­rę su rea­ly­be, o ne vien iš teo­ri­nės pu­sės spręs­tų. Man at­ro­do, kad per daug per­tvar­kų vyks­ta vie­nu me­tu. No­ri­me per­tvar­ky­ti ir neį­ga­lių vai­kų glo­bos na­mus, ir svei­kų vai­kų, ir suau­gu­sių­jų. Vis­ką ir la­bai grei­tai. Iš es­mės aš pri­ta­riu per­tvar­kai, su­tin­ku, kad žmo­nės tu­ri gy­ven­ti bend­ruo­me­nė­je, ten gau­ti pa­slau­gas, bet gal pra­džio­je rei­kė­jo pa­si­rink­ti tiks­li­nes gru­pes. Aš ma­nau, kad ta per­tvar­ka la­bai bran­giai kai­nuos, o ir ją pa­da­rius iš­lai­ky­ti vi­są sis­te­mą bus bran­gu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Bu­vęs vie­nas jau­niau­sių ša­ly­je se­niū­nų, 31 me­tų Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nių rei­ka­lų de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Dei­vi­das Pet­ro­le­vi­čius Šiau­lius kei­čia į Klai­pė­dą.

Jau bu­vu­siam So­cia­li­nių rei­ka­lų de­par­ta­men­to di­rek­to­riui Dei­vi­dui Pet­ro­le­vi­čiui la­biau­siai gai­la, kad ne­pa­vy­ko įti­kin­ti mi­nis­te­ri­jos, jog mo­der­niuo­se Šiau­lių vai­kų glo­bos na­muo­se šei­my­no­se gy­ve­nan­tys vai­kai tu­ri pui­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas.