Dėkoja likimui už keturgubą laimę

Dvy­nių kon­kur­so nu­ga­lė­to­jai

Apie pui­kų­jį Prans­ke­vi­čių ket­ver­tu­ką pir­mą kar­tą su­ži­no­jo­me, kai pra­si­dė­jo bal­sa­vi­mas Vil­niu­je or­ga­ni­zuo­ja­ma­me dvy­nių kon­kur­se.

Lapk­ri­čio pa­bai­go­je su­su­ma­vus jo re­zul­ta­tus, išaiš­kė­jo, jog še­še­rių me­tų Prans­ke­vi­čių ket­ver­tu­kas iš Rad­vi­liš­kio ga­vo dau­giau­sia pa­lai­ky­mo bal­sų – dau­giau nei 11 tūks­tan­čių – ir, ge­ro­kai ap­len­kęs vi­sus ki­tus da­ly­vius, ta­po nu­ga­lė­to­jais.

Su gra­žiu lai­mė­ji­mu ir ar­tė­jan­čio­mis šven­tė­mis šei­mos pa­svei­kin­ti nu­vy­ku­sį "Šiau­lių kraš­tą" pa­si­ti­ko vi­sas šau­nu­sis ket­ver­tas. Pa­siė­mę do­va­nas, nu­kur­nė­jo ant so­fos, ša­lia pa­puoš­tos gra­žuo­lės eg­lės žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių.

Ir taip be­veik vi­so po­kal­bio me­tu ga­na ra­miai pra­sė­dė­jo, tik ret­kar­čiais kai ko pa­pra­šy­da­mi ma­mos ar gar­siau su­šnek­da­mi.

– Ma­ma, apie ką tu kal­bi?

– Apie jus kal­bu.

–Ar kai mes bu­vom kū­di­kiai?, – ap­ra­mi­na smal­su­mą ir vėl kar­tu žiū­ri pa­tin­kan­tį fil­mą.

Knie­ti su­ži­no­ti, ar jie vi­sa­da to­kie ra­mūs ir kuo ski­ria­si vie­nas nuo ki­to?

– Tik­rai ne vi­sa­da, o ir skir­tin­gi jie vi­si, – nu­si­šyp­so Au­re­li­ja, – Ma­tas – mū­sų žvaigž­dė, vi­sur no­ri bū­ti pir­mas, no­ri bū­ti gi­ria­mas. Jei ne­pa­vyks­ta, puo­la į aša­ras. Jis dviem žings­niais pir­myn ap­gal­vo­ja ėji­mus.

Dar­že­ly­je, no­rė­da­mas pa­dė­ti nu­rinkt in­dus, bū­ti­nai at­si­sės prie to sta­lo, kur bus pa­ren­ka­mi pa­dė­jė­jai. Ir taip vi­sur. Tu­ri ge­rą klau­są. Tai jam pa­de­da ge­riau už ki­tus ra­šy­ti.

Ar­nas kaip tik ne­mėgs­ta dė­me­sio, ne­mėgs­ta fo­tog­ra­fuo­tis, jis vi­sa­da ra­mus, tik­ras rim­tas vy­ru­kas.

Ari­jus – ge­ra­šir­dis, jis ki­tam ati­duos pa­sku­ti­nį sa­vo sal­dai­nį. Bet ką ati­duos, kad tik ki­tas ne­su­pyk­tų. O ga­vęs pa­ts sal­dai­nį, bū­ti­nai jų pa­pra­šys bro­liams ir se­sei. Bet jis ži­no, kad yra vy­riau­sias ir tuo daž­nai nau­do­ja­si: esą aš vy­riau­sias, aš į ma­ši­ną lip­siu pir­mas.

Na, o Lie­pa – tik­ra mū­sų prin­ce­sė. Mėgs­tan­ti puoš­tis, pa­si­da­žy­ti. Ji vi­sa­da į mo­kyk­lą su­si­ruo­šia pa­sku­ti­nė, nes tu­ri pa­si­ma­tuo­ti vie­nus, ki­tus ka­ro­lius, pa­si­rink­ti pa­tin­kan­čią su­kne­lę. Ji pui­kiai nau­do­ja­si tuo, kad yra vie­na, to­dėl kad ką, tuoj kar­to­ja: se­sė yra vie­na, se­sę rei­kia my­lė­ti.

Prieš­mo­kyk­li­nė­je gru­pė­je vi­si gi­na vie­nas ki­tą – mo­ko­me, kad esat vie­nas kumš­tis, o tar­pu­sa­vy vis­ko bū­na, nors di­des­nių kap­ri­zų pa­vyks­ta iš­veng­ti ta­rian­tis iš anks­to, – švel­niu žvilgs­niu sa­vą­jį ket­ver­tą nu­glos­to ma­ma.

Po mo­kyk­los vi­si tu­ri pa­tin­kan­čius už­siė­mi­mus: bro­liu­kai ei­na į ka­ra­tė tre­ni­ruo­tes, se­sė lan­ko šo­kių bū­re­lį.

Ži­nia apie ket­ver­tu­ką lyg per­kū­nas ne­nut­ren­kė

Nors Au­re­li­ja ir sa­ko, jog per še­še­rius ket­ver­tu­ko au­gi­ni­mo me­tus (va­sa­rio 22-ąją vai­kams su­kaks sep­ty­ne­ri) jau daug kas pa­si­mir­šo, yra aki­mir­kų ir fak­tų, ku­rie ne­pa­si­mirš­ta.

Kad ir pir­mo­ji echos­ko­pi­ja ir ži­nia, kad nėš­tu­kės pil­ve už­si­mez­gė ne vie­na, o .... trys gy­vy­bės. Bū­tent tiek pla­kan­čių šir­de­lių gy­dy­to­ja pa­ma­tė per pir­mą­ją ap­žiū­rą echos­ko­pu.

"Abiems bu­vo leng­vas šo­kas. Vy­rui di­des­nis, o aš pa­są­mo­nėj vi­sa­da gal­vo­jau, kad tu­rė­siu dvy­nius. Gal to­dėl, kad ma­no gi­mi­nė­je yra ir dvy­nu­kų, ir try­nu­kų. Ma­no pusb­ro­liai yra try­nu­kai", – šyp­so­si Au­re­li­ja.

Ant­ro­ji echos­ko­pi­ja jau bu­vo tiks­les­nė: "Ta­da jau pa­tys ek­ra­ne pa­ma­tė­me ke­tu­rias gy­vy­bes. Gy­dy­to­ja skai­čiuo­ja: vie­nas ber­niu­kas, ant­ras, tre­čias, o aš mel­džiuo­si – Die­ve, kad nors vie­na bū­tų mer­gai­tė".

Vie­nu di­džiau­sių ypa­tin­go­jo nėš­tu­mo sun­ku­mu Au­re­li­ja įvar­di­ja žiau­rią tok­si­ko­zę, ku­ri ją ka­ma­vo iš­ti­sus pen­kis mė­ne­sius. Ki­to­kių ypa­tu­mų ji ne­pa­me­na. Išs­ky­rus tai, kad, ap­si­drau­džiant, į Kau­no kli­ni­kas at­si­gu­lė 28-ąją nėš­tu­mo sa­vai­tę, o pa­gim­dė – 31-ąją.

Kau­no kli­ni­kas ir ket­ver­tu­ką priė­mu­sį gy­dy­to­ją – Aku­še­ri­jos sky­riaus va­do­vą doc. dr. Vla­dą Gin­tau­tą bei di­džiu­lę gim­dy­me da­ly­va­vu­sią me­di­kų ir per­so­na­lo ko­man­dą – Prans­ke­vi­čiai ir šian­dien pri­si­me­na su di­de­liu dė­kin­gu­mu.

Prans­ke­vi­čių ma­žy­liai pa­sau­lį iš­vy­do per tris mi­nu­tes. Au­re­li­jai net ne­rei­kia pa­gal­vo­ti: vy­riau­sia­sis Ari­jus svė­rė ma­žiau­siai – 962 gra­mus, Ar­nas – 1462, Ma­tas – 1344, o Lie­pa – 1242.

Kad vai­kai in­ku­ba­to­riu­je ne­bū­tų va­di­na­mi kū­di­kiais "a", "b", "c", "d", tė­vai da­vė jiems jau iš anks­to ap­tar­tus var­dus.

"Ar­nas reiš­kia – ere­lis. Jis gi­mė di­džiau­sias. Sa­kom, būk tu ere­lis. Ari­jus reiš­kia ko­vo­to­ją. Jis – ma­žiau­sias, te­gul ko­vo­ja už bū­vį. Ma­tas reiš­kia Die­vo do­va­na. Tai iki pu­sės me­tų jis ir bu­vo tik­ra do­va­na – tik­ras ge­ru­lis, ku­riam bu­vo svar­biau­sia bū­ti so­čiam. O Lie­pa – tie­siog abiem pa­ti­kęs var­das", – var­di­ja jau­na ma­ma.

Li­go­ni­nė­je ma­ma su ma­žy­liais pra­bu­vo 1,5 mė­ne­sio, kol jiems at­si­ra­do čiul­pi­mo ref­lek­sas, kai jau ne­be­rei­kė­jo jų spe­cia­liai šil­dy­ti ir į lo­vy­tę gul­dy­ti po du, kad bū­tų šil­čiau.

Ket­ver­tu­ko au­gi­ni­mas – su sa­vais ypa­tu­mais

Šian­dien tik at­min­ty li­ko ir tos die­nos, kai su ma­žy­liais šei­ma grį­žo į nuo­mo­ja­mą bu­tą, kai Au­re­li­jos di­džiau­sia sva­jo­nė bu­vo ra­miai iš­si­mie­go­ti, nes daž­nai akys tie­siog merk­da­vo­si be­su­pant lo­ve­les.

"Man po­gim­dy­vi­ne dep­re­si­ja ne­bu­vo ka­da sirg­ti – ne­pa­me­nu at­ve­jo, kad vai­kai vi­si kar­tu už­mig­tų ir kar­tu at­si­kel­tų. Ka­dan­gi vy­ras daug dir­bo – sta­tė na­mą, o dirb­ti jam rei­kė­jo ir nak­ti­mis, tai nak­tys prie vai­kų lo­ve­lių daž­niau­siai bū­da­vo ma­no.

Be su­pi­mo vai­kai neuž­mig­da­vo, tai aš iki šiol sap­nuo­ju, kaip juos su­pu. At­va­žiuo­da­vo pa­dė­ti se­ne­liai, ypač – ma­no ma­ma, ta­čiau sten­giau­si tvar­ky­tis pa­ti. Aš vi­sur to­kia – ko imuo­si, tu­riu pa­da­ry­ti iki ga­lo. Kaip ga­li ne­su­sit­var­ky­ti – vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip nu­si­teik­si.

Kai rei­kia mai­tin­ti, bū­da­vo, su­gul­dau vi­sus ke­tu­ris, pri­pla­ku mi­ši­nu­kų, su­pils­tau į bu­te­liu­kus, pa­ki­šu po jais vys­tyk­liu­ką ir trau­kia vi­si. Ta­da imu kiek­vie­ną ant ran­kų, kad at­si­rūg­tų ir vėl gul­dau.

Kai paau­go, vi­sus ke­tu­ris į mai­ti­ni­mo kė­du­tes su­so­di­ni ir kai­šai po šaukš­tą iš ei­lės: vie­nas gau­na, o ki­tas jau žio­ja­si kaip gand­riu­kas", – Au­re­li­ja šian­dien pa­ti ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kaip iš­mo­ko su­ktis iš si­tua­ci­jos.

Saus­kel­nes pir­ko kal­nais iš Vo­kie­ti­jos, nes ten jos pi­ges­nės. Dė­žės mi­ši­nu­kų neuž­tek­da­vo nė dviem die­noms. O kur dar iš­va­žia­vi­mai į lau­ką, pas gy­dy­to­jus.

Gi­mus ke­tu­riems vai­kams, au­to­mo­bi­lį te­ko keis­ti į ge­ro­kai di­des­nį, kad tilp­tų ne tik jie, bet ir ve­ži­mė­liai bei man­ta. Su­sik­rau­na vis­ką ir va­žiuo­ja pas sa­vo ma­mą, ku­ri duk­rą pa­le­pin­da­vo mie­gu, o anū­kus – mei­le ir dė­me­siu.

Kai rei­kė­da­vo vai­kus ve­žio­ti į ma­sa­žo pro­ce­dū­ras, du ma­žy­lius pa­lik­da­vo su na­miš­kiais, o ki­tus du temp­da­vo ne­šy­nė­mis ant ran­kų ("il­gą lai­ką vi­sos ran­kos nuo to tem­pi­mo bu­vo nu­sė­tos mė­ly­nių").

Kad ne­su­si­žeis­tų, su­so­din­da­vo jau ūg­te­lė­ju­sius vai­kus ant di­de­lio čiu­ži­nio, ap­dė­da­vo ap­lin­kui pa­gal­vė­mis, vi­du­je pri­krau­da­vo žais­lų ir jau tuo­met ga­lė­da­vo už­siim­ti na­mų ruo­ša.

Jau pra­dė­jus vai­kams ei­ti į dar­že­lį, tek­da­vo su­gal­vo­ti, kaip juos ves­ti, kai kiek­vie­nam rei­kia įsi­tver­ti į ma­mos ran­ką.

"Su­gal­vo­jau: du vie­nos ran­kos pirš­tai vie­nam, du – ki­tam. Tas pa­ts su ki­ta ran­ka. Ir ke­liau­jam taip", – šyp­so­si pri­si­mi­nu­si.

Bjau­riau­sia bū­da­vo žie­mą, kai rei­kė­da­vo kon­ve­je­riu ap­reng­ti vai­kus, kad šie ne­spė­tų su­šil­ti ("aš pa­ti bū­da­vau šla­put šla­pu­tė­lė nuo tos sku­bos").

Kad vai­kai ne­si­peš­tų dėl rū­bų, juos ren­gia vie­no­dai ("kai paaugs, ga­lės rink­tis ir ki­to­kius rū­bus"), vie­no­dus per­ka ir žais­lus.

Kad par­duo­tu­vė­je ne­bū­tų ne­rei­ka­lin­gų kap­ri­zų, iš anks­to su­si­ta­ria, kas tą­dien vai­kams bus per­ka­ma: žais­las, sū­re­lis, o gal ir nie­ko. Ta­da pirks ki­tą kar­tą.

Jei su­si­pyks­ta tar­pu­sa­vy, pir­miau­sia tu­ri vie­nas ki­to at­si­pra­šy­ti. Jei nu­si­kals­ta, di­džiau­sia baus­mė bū­na lai­ko­tar­pis be te­le­fo­no ar te­le­vi­zo­riaus.

O kad va­ka­rais ne­rei­kė­tų kiek­vie­nam sek­ti po at­ski­rą pa­sa­ką, Au­re­li­ja at­si­sė­da ko­ri­do­riu­je, kad ją gir­dė­tų dvie­juo­se kam­ba­riuo­se gu­lin­tys vai­kai, ir skai­to.

Vy­ras Re­gi­man­tas pa­pil­do žmo­ną: Au­re­li­ja pui­ki ma­ma ir "minkš­tes­nė" nei jis. Prie tė­čio vai­kai ir ap­si­ren­gia grei­čiau, ir be­rei­ka­lin­gų de­ba­tų ma­žiau bū­na.

"Mums vi­sa­da bū­na juo­kin­ga klau­sy­tis, kai sun­ku­mais da­li­ja­si ir de­juo­ja po vie­ną-du vai­kus au­gi­nan­čios ma­mos. Ką jos da­ry­tų su ke­tu­riais? Bet, tur­būt, taip jau yra su­rė­dy­ta: ke­tur­gu­ba lai­mė ir ke­tur­gu­ba naš­ta duo­da­ma tiems, kas ga­li ją pa­neš­ti", – šyp­so­si abu.

Keis­čiau­sia tė­vams bū­na, kai vai­kai iš­va­žiuo­ja pa­vie­šė­ti pas krikš­to tė­vus (kiek­vie­nas iš jų tu­ri at­ski­rus krikš­to tė­vus, kad nors kaž­ką tu­rė­tų tik sa­vo) ar se­ne­lius ("ta­da to­kia ty­la už­plūs­ta, kad net spen­gia au­sy­se nuo jos").

Na, o šiuo me­tu Prans­ke­vi­čių ket­ver­tas lau­kia kar­na­va­li­nių pa­si­ro­dy­mų, ka­lė­di­nių do­va­nų, o po Nau­jų­jų – nau­jo šei­mos na­rio.

"Ne, tai ne bro­liu­kas ar se­sė – už­ten­ka ir šau­nio­jo ket­ver­to. Po Nau­jų­jų par­si­ve­ši­me dar vie­ną džiaugs­me­lį – ma­žą šu­niu­ką, ku­rio la­bai jau rei­kia vai­kams", – nu­si­juo­kia dau­gia­vai­kė ma­ma.