Naujausios
Kas antras – patyręs
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos salės scenoje diskutuoti sėdo devyni kandidatai iš dešimties, iškeltų „Saulės“ apygardoje: Vilija Aleknaitė-Abramikienė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai), Jolita Dūdienė (Lietuvos socialdemokratų darbo partija), Tomas Grigalaitis (Lietuvos žaliųjų partija), Domas Griškevičius (išsikėlė pats), Algimantas Pozdniakas (Krikščionių sąjunga), Vitalijus Priščepionok (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis), Justinas Sartauskas (partija „Lietuva – visų“), Valerijus Simulik (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga), Jonas Talmantas (Lietuvos socialdemokratų partija). Neatvyko Danguolė Martinkienė, Darbo partijos kandidatė.
Moderatorė Aistė Čiučiurkaitė debatus „sutalpino“ lygiai į dvi valandas, per kurias politikos naujokai ir patyrę politikai turėjo auditorijai padaryti įspūdį. Atėjo ir kandidatų palaikymo komandos. Kaip pabrėžė V. Simulik, Seime vyksta „komandinis darbas“.
Šioje apygardoje iš dešimties kandidatų politinės patirties savivaldoje ar Seime turi net šeši politikai. Seimo senbuviai Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir šioje apygardoje mandatą ginantis V. Simulik, sulaukę klausimų, tikslino, kiek metų dirba Seime: „aš – 21 metus“, „ aš – nuo 2000 metų“.
Per debatus jiedu pademonstravo, kaip viens kitam gali strėlių pamėtyti aiškindamiesi, ar Azerbaidžane gali vykti demokratiniai rinkimai? Susirėmė ir dėl mirties bausmės. Mat V. Simulik neatsisako nuomonės, kad mirties bausmė turėtų būti grąžinta: „Žmogaus teises turi ne tik žmogžudžiai, bet ir aukos.“ „Tada galime būti ir išmesti iš Europos Sąjungos“, – replikavo konservatorė.
Apie Šiaulius, kelius ir posėdžius
Auditorijai buvo įdomu, kodėl vilnietė V. Aleknaitė-Abramikienė kandidatuoja Šiauliuose, o kodėl V. Simulik lankė mažiau nei 80 proc. Seimo posėdžių?
V. Aleknaitė-Abramikienė atsakė, jog į Seimą kandidatuojant gyvenamoji vieta nesvarbu. Pasirinko Šiaulius, nes „nuo Dubysos kilusi ir vakarų aukštaičiai artimesni“. Plius rūpi regioninė politika, kuri, ilgametės politikės žodžiais, „nebuvo realizuota“. Esanti gera derybininkė, tai praverčia Seime, padėtų ir Šiauliams, rūpintųsi Šiaulių universitetu, jo „funkcijomis“ rengti pedagogus ir specialistus regionui (beje, pagal Tėvynės sąjungos programą regionuose turėtų likti tik kolegijos, o universitetų – 2–3 šalyje – red. past.) .
Pažadėjo ir gerą kelią tarp Šiaulių ir Panevėžio, nes šalies Bendrajame plane numatoma miestų partnerystė. Dar į Šiaulius atvestų bent vieną investuotoją.
Keliai bene mėgstamiausias politikų rinkiminis arkliukas: ir Jonas Talmantas tikino, jog regionuose, kur pilna žvyrkelių, kelių infrastruktūra ypač svarbi verslui ir „pas senelius, tėvus nuvažiuoti“.
Valerijus Simulik aiškinosi, jog posėdžius teko praleisti vykdant Seimo nario tarptautines pareigas, nes yra Baltijos asamblėjos Lietuvos delegacijos vadovas. Vien asamblėjoje vykę 150 posėdžių.
Bet jis priminė, jog „esu visiems pasiekiamas“. Akcentavo, jog buvo Šiaulių parlamentinės grupės steigimo iniciatorius, pastarąją kadenciją grupė pasiekusi, kad „20 milijonų eurų gautų Šiauliai.“ Klausiamas, kas nepavyko, apgailestavo, kad „netekome Šiaulių universiteto – nepavyko atsikovoti“.
Pažadų dalyje V. Simulik patikino, jog rengs įstatymo projektą, įpareigojantį prokurorus ginti viešą interesą privaloma tvarka. Dar vienas siekis – atšaukti brandos egzaminus.
Su kuo kas dirbs?
Domas Griškevičius prisipažino, jog jam, buvusiam panevėžiečiui, kažkada „Šiauliai buvo nemielas, pilkas miestas“.
„Bet kaip sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio reikės gerti“, – pasidalijo išmintimi politikas, antrą kadenciją dirbantis miesto vicemeru, ir patikino, jog dabar „myliu tą miestą“.
Su kokia frakcija Seime dirbs, kai pats vienas eina?
D. Griškevičius įsivardijo esąs „socialliberalių“ pozicijų. Dirbsiąs mišrioje grupėje. Patikino, jog „neįsivaizduoju darbo su Darbo partija“ ir su „arogantiškais konservatoriais“ (su vienais ir su kitais yra dirbęs miesto valdančiojoje koalicijoje – red. past). Pasvarstė, kad galėtų sutarti su socialdemokratais (mat yra buvęs socialdemokratas) ir su „valstiečiais“. Ką žada Seime nuveikti? Savivaldos finansavimo stiprinimu užsiimsiąs.
„Darbietės“ kandidatės nebuvo, kad į varžovo neigiamą nuomonę replikuotų, o konservatorė V. Aleknaitė-Abramikienė patikino: „Aš galiu dirbti su kiekvienu, kuris ištikimas Lietuvai“. Ji stebėjosi, kad kažkam gali atrodyti arogantiška?
Aiškinosi auditorijai ne vienas
Justinui Sartauskui, buvusiam socialdemokratui ir Šiaulių eksmerui, teko aiškintis, kodėl į Seimą eina ne su Socialdemokratų partija?
„Socialdemokratų partijai mano patirtis buvo nereikalinga, o kitai partijai – reikalinga, pakvietė prisijungti“, – aiškino J. Sartauskas. Dabar yra nepartinis, o į Seimą eina, nes vis dar yra „dvi Lietuvos“ ir nori, kad to nebūtų.
Domėtasis, kaip chemikė Jolita Dūdienė tapo finansų konsultante? Atsakė, jog savo verslą plėtojo, todėl išmano ir finansus. Į Seimą eina, nes norinti kitokio požiūrio į verslą. Jos pačios verslą sužlugdę padidinti mokesčiai ir Savivaldybės politikai, panaikinę mieste privačių vežėjų maršrutinius taksi.
Debatuose ji bandė kelti Šiauliuose nevienareikšmiai priimtą ir kitą Savivaldybės sprendimą – dėl Nakvynės namų perkėlimo. D. Griškevičiaus ji klausė, kodėl bendruomenei, trūkstant vietų darželiuose, buvęs darželio pastatas atiduodamas Nakvynės namams? Išgirdo, jog „yra priimtas sprendimas, problemai išspręsti“, jog „gali vesti vaikus į privačias įstaigas“ ir jog tai – „ne Seimo klausimas.“ Mieliau politikas atsakinėjo į „Seimo klausimą“: ar ankstinti priešmokyklinį ugdymą?
Algimanto Pozdniako klausta, kodėl daug metų dirbantis versle, o jokio turto neturintis? „Turiu ir namą, ir mašiną – tik viskas žmonos vardu“, – atviravo kandidatas. Einąs į Seimą „nuosekliai įgyvendinti krikščioniškųjų vertybių bei šeimos, kaip vyro ir moters įsipareigojimo, instituto“. Pažadų nedalijo, nes „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Seime vadovausis „Dievo dešimt įsakymų“.
Domėtasi A. Pozdniako ir liberalo V. Priščepionok požiūriu į vienalytes santuokas: krikščionių atstovas – „prieš“, liberalas – įteisintų. Pastarasis dar pažadėjo „dekriminalizuoti kanapes.“
Nuo medžių – iki gimstamumo
Kandidatų klausta: „Ar pritariate aplinkosaugai, kokia yra? Ar normalu, kai masiškai kertami medžiai miškuose ir miestuose?“ „Tik kuo mažiau demagogijos,“ – perspėjo rinkėja.
Vienintelė J. Dūdienė aiškiai pareiškė, jog masiškai kertant medžius miškuose ir mieste „daromas nusikaltimas“. Kiti postringavo, jog yra prieš plynus miško kirtimus, o dėl miesto medžių – tyla, jokios pozicijos. Štai, D. Griškevičiaus nuomone, „su miškais turi būti elgiamasi teisingai, bet miškai sudaro mūsų pramonę“.
Žaliųjų partijos kandidatas T. Grigalaitis tvirtino, jog jokios aplinkosaugos nėra, tik visuomenininkai ir savanoriai veikia kaip inspektoriai.
J. Talmantui, kaip Medžiotojų ir žvejų draugijos vadovui, reikėjo atsakyti, ar žvejotų ir medžiotų Žuvinto rezervate? Patikino: „Ne“.
„Krizės – didžiausia problema, o dar Astravą monstrą turim“, – priminė konservatorių kandidatė, tikindama, jog reikia atskiros struktūros krizėms valdyti.
Visi galėjo pasisakyti ir dėl „gimstamumo didinimo“. Kandidatai prisiminė, ir kiek vaikų augina, ir kokioje šeimoje augo, ir kada vedė, ir kokias įtampas jaučia vaikus augindami, ir svarstė, jog vertėtų grąžinti didesnes motinystės ir tėvystės atostogų išmokas. Kai kas siūlytų suteikti auginantiems vaikus tėvams trumpesnę darbo dieną bei trumpesnę darbo savaitę – „už tą patį atlyginimą“ (J. Dūdienė, T. Grigalaitis).
J. Sartauskas garsino, jog išaugino penkis vaikus, ir teigė, jog vaiko išmokas vienareikšmiai visiems didintų, o dėl „valstiečių“ žadamos tryliktos pensijos svarstė, jog ją reikėtų mokėti tik tiems, kieno pensija mažesnė už vidutinę.
Pažaduose ir skaičiai, ir „stilius“
Neapsieita be pažadų skaičiais: maisto produktams – 9 procentų PVM (J. Dūdienė, J. Talmantas), minimalus atlyginimas – 1 000 eurų (J. Dūdienė, T. Grigalaitis), vidutinis atlyginimas – 2000 eurų, vaiko pinigai – 150 eurų (J. Dūdienė).
Kas imtųsi BVP perskirstymo: kultūrai – 2 proc., švietimui – 6 proc, sveikatai – 9 proc. BVP (J. Talmantas), o kas žadėjo, tik „tokį pat darbo stilių, kas mane žino“ (D. Griškevičius).
