Naujausios
Darbais parašyta knyga
Šiaulių miesto savivaldybės posėdžių salėje pristatyta Šiaulių miesto Garbės piliečio daktaro Alfonso Stakėno knyga „Daktaro druska“, kurią sudarė sūnus Virgis Stakėnas. Knygos pristatyme nuskambėjo ir “Ilgiausių metų!“: daktaras pasveikintas su 86-uoju gimtadieniu.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Knyga — tarsi receptas
Pasveikinti A. Stakėno atvyko Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys, vaikystės draugas akademikas Leonardas Kairiūkštis, Trečiojo amžiaus universiteto atstovai, buvę kolegos, šeimos nariai, bičiuliai.
Tradiciškai knygos autoriui buvo padovanotas pirmasis knygos egzempliorius su sudarytojų parašais. A. Stakėnui skambėjo jo mėgstama kanklių muzika, kurią grojo kanklių trio „Aušrelė“, vadovaujama Reginos Vaišnorienės.
Ištraukas iš knygos skaitė V. Stakėnas ir Šiaulių ligoninės Medicinos direktoriaus pavaduotoja slaugai Sigita Klimavičienė.
Klausytojai ne tik per žodžius galėjo prisiliesti prie neeilinės asmenybės gyvenimo, bet ir rankose palaikyti jo praeities reliktus: grifelinę lentelę, į kurią rašė tėvas, ir tremtį primenančią pypkutę, kurią išsidrožė ir rūkė, kai trūko duonos.
A. Stakėną sveikinę kalbėtojai pabrėžė šios iškilios asmenybės paprastumą, kuklumą, nuoširdumą, sąžiningumą, darbštumą: daktaras į darbą ateidavo šeštą valandą ryto, o išeidavo prieš vidurnaktį.
Atkreiptas dėmesys ir į knygos stilių: ji parašyta daktariškai, tarsi receptas ar ligos istorija — santūriai, lakoniškai.
„Ar galėjo knyga būti storesnė? Žinoma, kad galėjo. Bet turbūt geriausios knygos rašomos mūsų darbais. Jei tave atsimena ir pamini geru žodžiu — vadinasi, kažką nuveikei“, — kukliai kalbėjo A. Stakėnas.
„Žodį skaitytojui“ parašęs A. Stakėno vaikystės draugas (kaip juokauta, pažįstamas jau 85,5 metų), akademikas L. Kairiūkštis knygą pavadino dvidešimto amžiaus Lietuvos kaimo bernioko “Odisėja“.
Penki dešimtmečiai darbo
„Niekada nebuvau užmiršęs, kur mano šaknys, iš kur esu kilęs“, — knygos pristatyme sakė A. Stakėnas. Rašyti biografiją jis pradėjo nuo tėviškės, Čedasų krašto (Rokiškio rajonas): kruopščiai surinko ir išvardijo kelių kaimų sodybų, šeimų narius ir jų trumpas biografijas.
Knygoje autorius dalijasi prisiminimais apie mokslus pradžios mokykloje ir gimnazijose, studijas Vilniuje, kurias nutraukė KGB, tremtį Vorkutoje, grįžimą į mokslus: gydytojo diplomas gautas „su pagyrimu“.
„Su Šiauliais mano gyvenimas suaugęs neatskiriamai. Atvažiavau čia 1952-aisiais — kaip stoviu. Kibau į darbus — kūrėme Urologijos skyrių, paskui pavedė vadovauti miesto sveikatai. Kaip ir nepastebėjau prabėgusių tų penkių dešimtmečių. Neišdyla iš atminties bendražygių veidai. Deja, ne tiek daug jų bėra tarp mūsų“, — sakė A. Stakėnas.
Daktaras visą gyvenimą siekė profesinio tobulumo, apgynė disertaciją. Kai amžius pradėjo trukdyti operuoti, laiką skyrė visuomeninei veiklai, tapo pirmuoju Trečiojo amžiaus universiteto rektoriumi.
„Nenoriu vadint savęs mokytoju, bet širdis džiaugiasi matant, kokia gausi ir puiki išaugo chirurgų plejada, pasklidusi ir po šalį, ir tęsianti senas bei kurianti naujas chirurgijos tradicijas mūsų Šiauliuose“, — džiaugiasi daktaras.
Kitas kelias
„Daktaro druska“ — šeštoji “Šiaulių miesto Garbės piliečių“ serijos knyga. Pasak jos sudarytojo V. Stakėno, knyga buvo rašoma trejus metus, o pastarąjį pusmetį sudarytojui teko atidėti muzikinę veiklą ir laiką skirti tik knygai.
Knygos viršeliui pasirinkta balta — medikų — spalva. Menininko Juozo Bindoko fotografijoje gydytojas įamžintas su baltu chalatu. Už jo nugaros — antrieji namai — ligoninė.
Knyga gausiai iliustruota dokumentų faksimilėmis ir nuotraukomis. Mokslinę A. Stakėno veiklą apžvelgė duktė, JAV mokslininkė Jovita Marcinkevičienė-Ricci. Knygoje apie A. Stakėno gyvenimą ir darbą mintimis dalijasi šeimos nariai: žmona Aleksandra, duktė Jovita ir sūnus Virgis.
„Iš tėvo paveldėjau darboholizmą. Tėvas — klasikinis aukščiausios prabos darboholikas, visiškai atsidavęs savo darbui, profesijai, aukodamas savo asmeninę laimę, kartais — net ir šeimos ramybę“, — sako V. Stakėnas.
Pasak garsaus muziko, tėvui buvo sunku susitaikyti, kad sūnus netapo daktaru: „Ilgą laiką tėtė laukė, kad tapsiu toks, kaip visi: jei ne daktaras, bent žmogus, sėdintis kontoroje. Bet mano gyvenimas kitoks. Aš — menininkas.“
Su tėvu V. Stakėnas daugiausia bendraudavo per atostogas, kartu važiuodavo atostogauti į Rokiškio rajoną. Čia prabėgo vaikystės ir paauglystės vasaros. Iš čia, sako V. Stakėnas, atsirado susidomėjimas liaudies menu, kaimo kūryba.
Vienas iš ryškiausių V. Stakėno vaikystės prisiminimų — dvyliktasis gimtadienis Biržų girioje, į kurią pakvietė akademikas L. Kairiūkštis. V. Stakėnas ilgai didžiavosi pirmą kartą nakvojęs girioje, palapinėje, ir šovęs iš medžioklinio šautuvo. Tėtė užkrėtė ir vienu pomėgiu — vėžiavimu.
AUTOGRAFAS: Šiaulių miesto Garbės pilietis daktaras Alfonsas Stakėnas knygoje ne tik pasirašė, bet ir uždėjo savo, gydytojo, antspaudą.
AUTORYSTĖ: Knyga „Daktaro druska“ parengta sutelkus tėvo ir sūnaus pajėgas: knygos autorius — daktaras Alfonsas Stakėnas, sudarytojas — Virgis Stakėnas.
ATSIDAVIMAS: „Manau, žmonėms atidaviau, ką galėjau, — viską. Sau pasilikdamas labai nedaug“, — teigia Šiaulių miesto garbės pilietis, žinomas gydytojas chirurgas, medicinos mokslų daktaras, pirmasis Trečiojo amžiaus universiteto Šiauliuose rektorius Alfonsas Stakėnas.
KNYGA: Knygoje „Daktaro druska“ — žinomo urologo Alfonso Stakėno gyvenimas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
