Cinamonu kvepiantys vakarai

Ci­na­mo­nu kve­pian­tys va­ka­rai

Kiek­vie­no ant­ra­die­nio, ket­vir­ta­die­nio ir sek­ma­die­nio va­ka­rais Šiau­lių prie­mies­čio Vi­jo­lių apy­lin­kė­se pa­sklin­da jau­kus ci­na­mo­no ir švie­žių ke­pi­nių kva­pas. Jo kvie­čia­mi į gat­ve­lę trau­kia pa­vie­niai žmo­nės, šei­mos, dvi­ra­čiais trau­kia bū­re­liai paaug­lių su kup­ri­nė­mis ant pe­čių, ku­rios greit ap­sunks­ta nuo švie­žių ke­pi­nių... At­vė­ręs ne­di­de­lės ke­pyk­lė­lės du­ris, į „la­bą va­ka­rą“ su­lau­ki daug ma­lo­nių žo­džių. Čia nie­kas ne­sku­ba. Gal­va su­ka­si, ką čia iš­si­rin­kus, vis­ko no­ri­si... O ir ban­de­les siū­lan­ti mo­te­ris tu­ri klau­si­mų be­veik kiek­vie­nam pir­kė­jui. Apie jo pa­sie­ki­mus, apie ma­mą, vai­kus, mo­čiu­tę... Šis švie­žių ban­de­lių vers­las Vi­jo­liuo­se pri­me­na jau­kias šei­my­ni­nes pran­cū­ziš­kas „cuk­rai­nes“.

Jū­ra­tė RAU­DU­VIE­NĖ

jurate@skrastas.lt

Švie­žios ban­de­lės Kan­taus­kų na­muo­se

Jau be­veik dvi­de­šimt me­tų Vi­jo­lių va­ka­rai kve­pia ban­de­lė­mis. O pra­si­dė­jo vis­kas, kai Vi­da ir Ri­man­tas Kan­taus­kai sa­vo na­me įkur­di­no ke­pyk­lė­lę.

Ri­man­tas pa­sa­ko­ja, kad žmo­na dir­bo vie­šo­jo mai­ti­ni­mo sri­ty­je. Pir­mas vers­lo ban­dy­mas bu­vo val­gyk­la Šiau­lių pie­no kom­bi­na­te. Dar­buo­to­jams lei­do įkur­ti įmo­nę ir im­tis veik­los pa­tiems. Ten sto­vė­jo se­na ru­siš­ka kros­nis, ir mo­te­rys nu­spren­dė ją pa­nau­do­ti ban­de­lėms kep­ti. Pie­no kom­bi­na­tas žlu­go, val­gyk­la veik­lą nu­trau­kė.

Kan­taus­kai neį­reng­tą na­mą Vi­jo­liuo­se įsi­gi­jo kiek anks­čiau. Ja­me bu­vo su­pro­jek­tuo­tos ne­ma­žos lais­vos pa­tal­pos. Bu­vę sa­vi­nin­kai ke­ti­no ten įkur­din­ti par­duo­tu­vę.

Par­duo­tu­vės Kan­taus­kams ne­rei­kė­jo. Ta­čiau kep­ti ban­de­les – ko­dėl gi ne? Tam pa­ska­ti­no ir ne­to­lie­se ke­pyk­lą įkū­ru­si tuo­met po­pu­lia­ri mies­te kon­di­te­rė Da­lia Ba­ra­naus­kie­nė.

Kan­taus­kai pa­si­da­rė pro­jek­tą, su­de­ri­no su vi­so­mis tar­ny­bo­mis ir star­ta­vo. Pra­džio­je net van­den­tie­kio ne­tu­rė­jo, van­de­nį iš šu­li­nio nau­do­jo, bet ge­ros ko­ky­bės.

Ri­man­tas Kan­taus­kas ti­kė­jo­si di­de­lė­se erd­vė­se pa­si­sta­ty­ti te­ni­so sta­lą, pa­spor­tuo­ti lais­va­lai­kiu. „Spin­te­lių pri­sta­tė, kur čia be­spor­tuo­si“, – juo­kia­si.

Pir­mo­sios ban­de­lės – su ci­na­mo­nu, „Py­nu­tė“, „Snie­ge­lis“... Jų ir da­bar ga­li­ma pa­ska­nau­ti, tik,  sa­ko Ri­man­tas, stan­dar­tas jau ki­toks.

Vers­li­nin­kas pri­si­me­na, kad pra­džio­je tas ban­de­les ke­pė vi­si šei­mos na­riai, ir jam pa­čiam te­ko prie kros­nies pa­sto­vė­ti. Mo­kė­si, klau­si­nė­jo, to­bu­li­no­si.

Ri­man­tas tu­ri tech­ni­ko iš­si­la­vi­ni­mą, se­niau dir­bo pa­gal pro­fe­si­ją, pra­si­dė­jus vers­lams, ke­lie­se įstei­gė lentp­jū­vę. Ta­čiau šis vers­las ne­tru­ko il­gai, ak­ci­nin­kai iš­si­vaikš­čio­jo.

Pra­dė­jus kep­ti ban­de­les ma­lo­nus mie­li­nių ke­pi­nių kva­pas ne­tru­ko pri­vi­lio­ti kai­my­nus.

„Va­ka­re tik bar bar į du­ris. Gal ga­lė­tu­mė­te par­duo­ti švie­žių ban­de­lių?“ – klaus­da­vo.

Kai tų „bar bar“ ėmė dau­gė­ti, šei­mi­nin­kai nu­spren­dė va­ka­rais ban­de­lė­mis pre­kiau­ti. Ir nuo ta­da ant­rą de­šimt­me­tį už­su­kus nu­si­pirk­ti „va­ka­ri­nių“ ban­de­lių, Vi­dą bu­vo ga­li­ma ras­ti be­si­su­kio­jan­čią tarp pir­kė­jų ir ste­la­žų su atauš­ti ne­spė­ju­siais ke­pi­niais, o jos vy­ras gre­ta tvir­tai sa­vo ran­ko­se „lai­kė“ ka­sos apa­ra­tą ir skai­čia­vo pi­ni­gus.

Vi­da Kan­taus­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad net pa­ti nu­ste­bo, su­pra­tu­si, kad jos vy­ras – pui­kus va­dy­bi­nin­kas. Šei­ma ke­pa ban­de­les ir sau­sai­nius tik pa­gal ki­tų įmo­nių ir par­duo­tu­vių už­sa­ky­mus.

Pa­gal­bi­nin­kai – iš Ang­li­jos grį­žę vai­kai

Įs­teig­ta V. Kan­taus­kie­nės įmo­nė va­di­no­si „Do­vi­ra“. Su­gal­vo­jo jį Kan­taus­kai, su­jun­gę vi­sų šei­mos na­rių var­dus – duk­ra Do­vi­lė, Vi­da, Ri­man­tas ir sū­nus Au­ri­mas. Vė­liau įmo­nę pe­ror­ga­ni­za­vo į už­da­rą­ją ak­ci­nę bend­ro­vę.

Ri­man­tas pa­sa­ko­jo, kad duk­rai stu­di­juo­jant, kaip ir vi­siems stu­den­tams, trū­ko pi­ni­gų, tad už­dar­biau­da­vo ke­pyk­lė­lė­je. Sū­nui ne­te­ko ce­che pa­dir­bė­ti, ta­čiau kar­tais rei­kė­jo iš­ve­žio­ti pro­duk­ci­ją.

Nors tė­vai puo­se­lė­jo sėk­min­gą vers­lą, sū­nus su šei­ma iš­vy­ko į Ang­li­ją ir ten pra­gy­ve­no su per­trau­ko­mis de­vy­ne­rius me­tus. Au­gi­no sū­nų, ten su­si­lau­kė duk­ters.

Kan­taus­kų mar­ti Si­mo­na pa­sa­ko­jo, kad atė­jo me­tas, kai vai­kams rei­kė­jo pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą, ir jau­na šei­ma ap­si­spren­dė su­grįž­ti į Šiau­lius.

Dar vie­nas mo­ty­vas su­grį­žti – nu­si­vy­li­mas te­nykš­te svei­ka­tos sis­te­ma. Si­mo­na pri­si­mi­nė, kad įta­rę vai­kui vė­ja­rau­pius, ap­si­lan­kė pas gy­dy­to­ją, o šis pa­siū­lė pa­tiems „pa­si­gug­lin­ti“ ir pa­siaiš­kin­ti, kas čia per iš­bė­ri­mas.

At­va­žia­vus į prii­ma­mą­jį su ekst­ra siunti­mu, gy­dy­to­jo dė­me­sio ga­lė­da­vo lauk­ti 4-8 va­lan­das. Jau­na mo­te­ris ap­gai­les­ta­vo, kad da­bar jau ir Lie­tu­vo­je pa­na­šiai vyks­ta, ta­čiau ta­da dar taip ne­bu­vo, to­dėl kė­lė pa­si­pik­ti­ni­mą.

„Sū­nui su­ki­lo tem­pe­ra­tū­ra per 40 laips­nių, net ha­liu­ci­na­ci­jos pra­si­dė­jo. Me­di­kai iš­ren­gė vai­ką nuo­gai ir lan­gus ati­da­rė. Mus šo­kas iš­ti­ko“, – pa­sa­ko­ja Si­mo­na.

Vos sū­naus šei­mai grį­žus į Šiau­lius, Vi­da ėmė ata­kuo­ti mar­čią, kad ji im­tų­si tvar­ky­ti vers­lo do­ku­men­ta­ci­ją. Jos bu­vo gau­sy­bė. Si­mo­na ėmė do­mė­tis, aiš­kin­tis su Mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba ir vers­le ta­po de­ši­nią­ja Vi­dos ran­ka.

Dar­bas neap­si­ri­bo­jo vien do­ku­men­ta­ci­ja. Te­ko ir ban­de­les kep­ti, ir pre­kiau­ti, ir iš­ve­žio­ti klien­tams. Šei­ma gy­ve­na ta­me pa­čia­me tė­vų na­me, to­dėl jiems vers­le yra pa­ra­ma. Šei­mo­je au­ga 10 me­tų sū­nus ir 7-erių duk­ra, o prieš pu­sant­ro mė­ne­sio su­si­lau­kė pa­gran­du­kės Kot­ry­nos.

„Vi­da ir Ri­man­tas į sa­vo vers­lą įdė­jo la­bai daug mei­lės. Gra­žūs jų san­ty­kiai ir tarp sa­vęs, ir su klien­tais“, – gra­žių žo­džių ne­gai­li mar­ti.

Ban­de­lės iš „mo­čiu­čių“ kros­nių

O Vi­da su Ri­man­tu sa­ko, kad jiems pa­si­se­kė su­bur­ti ge­rą ko­lek­ty­vą. Kon­di­te­rės dir­ba po 10 ir dau­giau me­tų.

Kuo jų ke­pa­mos ban­de­lės ski­ria­si nuo ke­pa­mų pre­ky­bos cent­ruo­se ar pra­mo­ni­niu bū­du?

Vie­nuo­li­ka me­tų čia dir­ban­ti kon­di­te­rė Svet­la­na Kaz­laus­kie­nė pa­ste­bi, kad čia ne­nau­do­ja­mi che­mi­niai prie­dai. Ap­siei­na­ma su mie­lė­mis, prie­sko­niais, įda­rais. Ban­de­lės kil­di­na­mos na­tū­ra­liai.

Ri­man­tas Kan­taus­kas sa­ko, kad es­mi­nis skir­tu­mas – kros­nys. Jų ke­pyk­lė­lė­je ke­pi­niai ke­pa­mi  va­di­na­mosio­se pa­di­nė­se kros­ny­se, toks prin­ci­pas bu­vo nau­do­ja­mas dar mū­sų mo­čiu­čių. Tik da­bar vis­kas mo­der­niau, o ir kai­ti­na­mi kros­nių pa­dai ne mal­ko­mis, o elekt­ra.

„To­dėl ir vi­lio­ja mū­sų šil­ta ban­de­lė, švie­žiu šo­ko­la­du kve­pian­ti“, – di­džiuo­ja­si Vi­da.

Ko­lek­ty­vas jaut­riai rea­guo­ja į klien­tų po­mė­gius. Ima­si nau­jų ke­pi­nių, ta­čiau jei jie pir­kė­jų dė­me­sio ne­su­lau­kia, kei­čia juos ki­tais.

„Aš ži­nau, kad klien­tas vi­suo­met tei­sus. Net ta­da, kai ne­tei­sus. Vi­sus prie­kaiš­tus prii­mu“, – juo­kia­si Ri­man­tas, kal­bė­da­mas apie vers­lo sėk­mę.

Per pa­mai­ną šei­mos na­muo­se įkur­to­je ke­pyk­lė­lė­je iš­ke­pa­ma apie 200 ki­log­ra­mų ban­de­lių. Dar ke­pa­mi sau­sai­niai, ki­ti ne­kre­mi­niai ga­mi­niai.

Kon­di­te­rė pa­ste­bi, kad la­biau­siai žmo­nės mėgs­ta ska­nau­ti ne sal­džias ban­de­les, o su la­ši­nu­kais (šo­ni­ne), deš­re­lė­mis.

Kar­tais šei­mai ten­ka įveik­ti tik­rus iš­šū­kius. Pa­vyz­džiui bė­gi­mui „Run­way Run-2018“ rei­kė­jo iš­kep­ti dvi­gu­bą kie­kį – 400 ki­log­ra­mų ban­de­lių. Mo­bi­li­za­vo­si vi­sa šei­ma ir ko­lek­ty­vas, bet ban­de­les bė­gi­kams pa­tie­kė. Ar­tė­ja dar vie­nas in­ten­sy­vios veik­los me­tas – kū­čiu­kų ke­pi­mas.

Vi­jo­liai be ban­de­lių ne­liks

Ne­se­niai tar­si per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus pa­skli­do ži­nia – sėk­min­gą vers­lą Kan­taus­kai par­da­vė. Vi­da ir Ri­mas šyp­so­si ir pri­sta­to nau­jus šei­mi­nin­kus Ing­ri­dą ir Ro­ma­ną Ka­li­čius. Na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas – ko­dėl?

„Mums jau ne­ma­žai me­tų. Aš išė­jau į pen­si­ją. Žmo­na pa­var­go. Įtam­pa, dar­bas va­ka­ri­nis ir net nak­ti­nis. Tu­ri bėg­ti, su­ktis“, – sa­ko Ri­man­tas Kan­taus­kas.

Jo žmo­na pri­du­ria, kad mar­ti su­si­lau­kė ma­žy­lės ir ne­be­ga­li skir­ti tiek lai­ko vers­lo rei­ka­lams. Ieš­ko­jo ki­to žmo­gaus, ta­čiau pa­gal­bi­nin­ko ne­ra­do.

Anot Kan­taus­kų, vai­kai vers­lo pe­rim­ti ne­no­ri. Duk­ra 10 me­tų gy­ve­na Lon­do­ne. Ža­da grįž­ti, bet ne į Šiau­lius, o vers­li­nin­kai lauk­ti ne­ga­li. Sū­nus – Kraš­to ap­sau­gos ka­riš­kis, tu­rin­tis ki­tų pla­nų sa­vo atei­čiai.

Tu­rin­tys po be­veik 45 me­tus dar­bo sta­žo, bu­vę vers­li­nin­kai ma­no, kad atė­jo lai­kas pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi.

„Tu­rė­jo­me var­dą, dir­bo­me be sko­lų, pel­nin­gai, to­dėl nu­spren­dė­me – lai­kas par­duo­ti. Svar­bu bu­vo, kad nau­ji šei­mi­nin­kai neišd­ras­ky­tų įmo­nės. Su­ta­rė­me, kad dar pu­sant­rų me­tų dirbs pas mus, mo­ky­sis, žiū­rės, kol įsi­kurs sa­vo ke­pyk­lė­lę“, – sa­ko po­nia Vi­da.

Nau­jie­ji šei­mi­nin­kai pa­li­ko dirb­ti vi­są ko­lek­ty­vą, o Kan­taus­kai ta­po sam­do­mais dar­buo­to­jais.

Nau­ja­sis di­rek­to­rius Ro­ma­nas Ka­li­tis pa­brė­žia, kad nie­kas be prie­žas­ties ne­vyks­ta. Sa­ko, pa­pras­tai ne­sė­di "Fa­ce­boo­ke", bet kar­tą įsi­jun­gė ir pa­ma­tė skel­bi­mą apie par­duo­da­mą jau­kią ke­pyk­lė­lę. Pa­ma­tė ir pa­gal­vo­jo, kad vi­sai jiems tik­tų. Vers­li­nin­kas už­sii­ma bal­dų, me­ta­lo ga­mi­nių ga­my­ba, o žmo­na Ing­ri­da – kon­di­te­ri­jos ga­my­bos meist­rė, tu­ri nuo­sa­vą val­gyk­lą Pra­mo­nės gat­vė­je.

Apie mies­te daug kam ži­no­mą ban­de­lių ke­pyk­lą Ka­li­čiai nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ję.

„Su­si­ti­ko­me su par­da­vė­jais, pa­si­ma­tė – tvar­kin­gi žmo­nės, pa­si­ti­kė­jau. Pap­ra­šiau, kad iš­mo­ky­tų šio vers­lo. Iš­kart pa­sa­kiau: jei ne­mo­ky­sit, tai net ne­len­du“, – pa­sa­ko­jo po­nas Ro­ma­nas.

Ar tai reiš­kia, kad Vi­jo­liai liks be ban­de­lių? Vi­sai ne. Ing­ri­da Ka­li­tie­nė at­vi­rau­ja, kad šei­ma yra įsi­gi­ju­si skly­pą Ge­gu­žiu­kuo­se, jau ruo­šė­si sta­ty­ti ten na­mą.

„Bet va, nu­si­pir­ko­me įmo­nę, ir vi­si pla­nai ap­si­ver­tė. Sta­ty­si­me ke­pyk­lą Vi­jo­liuo­se ir dar, kad ša­lia ga­lė­tu­me gy­ven­ti. Vi­si klien­tai ži­no šią ke­pyk­lą Vi­jo­liuo­se, ne­no­ri­me nie­ko keis­ti“, – sa­kė vers­li­nin­kė.

Jos vy­ras ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, ko­kia ge­ra čia tvy­ro au­ra: „At­va­žiuo­ji trum­pam, ne­ga­li iš­va­žiuo­ti“.

Ing­ri­da džiau­gia­si, kad va­ka­rais į ke­pyk­lė­lę nu­si­pirk­ti karš­tų ban­de­lių atei­na ne tik vi­jo­liš­kiai, bet at­va­žiuo­ja žmo­nės iš vi­so mies­to. Vyks­ta la­bai šil­tas ir links­mas bend­ra­vi­mas.

Bran­gi­na bend­ra­vi­mą su ban­de­lių mė­gė­jais

O kaip jau­čia­si Kan­taus­kai, nuo rug­sė­jo iš šei­mi­nin­kų ta­pę sam­do­mais dar­buo­to­jais?

Vi­da sa­ko, kad pra­džio­je bu­vo grau­du, ir aša­rą ne kar­tą nu­brau­ku­si. Nors ta­rė­si, kad jau da­bar jai duos pail­sė­ti nuo va­ka­ri­nės pre­ky­bos, ta­čiau vis at­si­ran­da prie­žas­čių sto­ti prie pre­kys­ta­lio ir švie­žias ban­de­les į žmo­nių ran­kas pa­ly­dė­ti nuo­šir­džia sa­vo šyp­se­na.

Mo­te­ris sa­ko pa­siilgs­tan­ti to bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis.

„Atei­na kar­tais jau­nuo­lis, o aš jo ne­be­pa­žįs­tu. Sa­ko: tai aš gi ant jū­sų ban­de­lių užau­gau. Džiu­gu, kad vai­kai su­grįž­ta“, – da­li­ja­si pa­ty­ri­mu Vi­da Kan­taus­kie­nė.

Kai ran­ką ran­kon de­di...

Vi­da ir Ri­mas Kan­taus­kai tvir­ti­na, kad neat­sie­ja­ma jų gy­ve­ni­mo da­lis – Vi­jo­lių bend­ruo­me­nės veik­la. Mar­ti Si­mo­na yra bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė. Pra­si­dė­jo vis­kas per Vi­jo­lių ju­bi­lie­jaus šven­tę. Ats­ki­ros gat­vės gy­ven­to­jai ga­mi­no bend­rą tau­ti­nį pa­tie­ka­lą. Ki­tais me­tais ruo­šė­si vai­di­ni­mui. Dar ki­tais – vy­ko „cho­rų ka­rai“.

„Ruo­šė­mės, re­pe­ta­vo­me, dai­na­vo­me, net šo­ko­me, tai la­bai mus suar­ti­no“, – sa­ko Vi­da Kan­taus­kie­nė.

O gal bend­ra veik­la ir ban­de­lių mė­gė­jų bū­rį pa­di­di­no? Kan­taus­kai ti­ki­no, kad ir taip jų ne­trū­ko, o jų įmo­nė daž­nai skir­da­vo lė­šų bend­ruo­me­nės ren­gi­niams. Vie­na sie­na nu­ka­bi­nė­ta pa­dė­ko­mis už Kan­taus­kų pa­ra­mą įvai­rioms veik­loms – tiek bend­ruo­me­nės, tiek dar­že­lių, mo­kyk­los.

Vi­da pa­va­sa­rį su duk­ra ap­si­lan­kiu­si Ita­li­jo­je, at­ra­do dar vie­ną ma­lo­nu­mą – ke­lio­nes. Šį­met dar bu­vo Uk­rai­no­je, o štai vi­sai ne­se­niai su Vi­jo­lių bend­ruo­me­nės at­sto­vais plau­kė į Šve­di­ją.

Dvi­de­šimt me­tų die­na die­non bend­ra­me vers­le kar­tu su vy­ru. Mar­ti sa­ko, kad nie­kas ne­ma­tė jų be­si­ba­ran­čių, ne­su­ta­rian­čių.

Ta­čiau Vi­da at­vi­rau­ja, kad jei rei­kė­tų vis­ką pra­dė­ti nuo pra­džių, su sa­vo vy­ru kar­tu ne­be­dirb­tų.

„Sa­vam žmo­gui ke­li dau­giau rei­ka­la­vi­mų“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris.

O Ri­man­tas juo­kau­ja, kad sun­ku jam, lie­tu­viui, su že­mai­te. Mat jis ki­lęs iš Aukš­tel­kės, o Vi­da į Šiau­lius at­vy­ko 15-kos iš Šau­kė­nų, Kel­mės ra­jo­no.

„Ta­čiau kai ran­ką ran­kon de­di ir pa­re­mi vie­nas ki­tą – vis­kas pa­vyks­ta“,– api­bend­ri­na dvi­de­šimt me­tų bend­ro švie­žių ban­de­lių vers­lo Vi­da Kan­taus­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vi­da ir Ri­man­tas Kan­taus­kai, be­veik du de­šimt­me­čius le­pi­nę Vi­jo­lių ir ki­tų mies­to ra­jo­nų gy­ven­to­jus šil­to­mis švie­žio­mis ban­de­lė­mis, ne­ti­kė­tai sa­vo vers­lą par­da­vė.

Net ir po di­de­lių per­mai­nų ke­pyk­lė­lės Vi­jo­liuo­se ko­lek­ty­vas ke­pa kvap­nias ban­de­les ir to­liau. Iš kraš­tų – nau­jie­ji sa­vi­nin­kai Ro­ma­nas ir Ing­ri­da Ka­li­čiai, cent­re – Si­mo­na Kan­taus­kie­nė.

Svar­bu – su­bur­ti ge­rą ko­lek­ty­vą.

Šį ci­na­mo­no kva­pą sklei­džian­tį na­mą ži­no ne tik Vi­jo­lių gy­ven­to­jai, bet ir dau­ge­lis šiau­lie­čių.