Naujausios
Bręsta sąjūdis be „generalinės linijos“
Šiaulių universiteto profesorius Arūnas Gumuliauskas įsitraukė į pilietinę iniciatyvą – Vilniaus forumą. Jis, mano profesorius, reikalingas žmonėms, kurių nuomonė nesutampa su „generaline linija“. Vilniaus forumo veiklos pagrindinis tikslas – ugdyti tautinę ir valstybinę Lietuvos piliečių sąmonę. Prieš daugiau nei savaitę išplatintas viešas laiškas, pasirašytas Vilniaus forumo dalyvių ir rėmėjų, dėl Justino Marcinkevičiaus asmenybės.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pilietinė iniciatyva
Forumas „Inteligentijos vaidmuo Lietuvai iškilusių geopolitinių grėsmių akivaizdoje“ vyko 2016 metų sausio 9 dieną. Konferencijos pranešimų pagrindu buvo surašytos gairės, deklaracija. A. Gumuliauskas tapo signataru, pasirašydamas „už“.
Vilniaus forumo deklaraciją „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą“ pasirašė per 100 asmenų.
Prieš savaitę buvo išplatintas viešas laiškas, pasirašytas Vilniaus forumo dalyvių ir rėmėjų, dėl Justino Marcinkevičiaus asmenybės ir „tarybinės lietuvybės“ kritikos.
Vilniaus forumo veiklos gairėse nurodoma, kad tai – „pilietinė iniciatyva, kurios tikslas yra gaivinti ir ugdyti politinę lietuvių tautą, vėl gebančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės steigėja ir suverenu“.
Forume pirmaisiais smuikais, pasak A. Gumuliausko, groja vilniečiai. Tarp aktyviausiųjų – filosofas, politologas Vytautas Radžvilas, politologas Vytautas Sinica.
„Šiaulių krašto“ interviu su A. Gumuliausku – apie Vilniaus forumo steigimą, veiklą ir tikslus.
Prieš globalizmą
– Kodėl buvo įsteigtas Vilniaus forumas?
– Kol buvo gyvas Romualdas Ozolas, sujungdavo Sąjūdžio jaunimą – Alvydą Medalinską, Vytautą Radžvilą, Zigmą Vaišvilą. R. Ozolas buvo didelis autoritetas, kaip vėliava. R. Ozolui mirus, prasidėjo konkurencija.
R. Ozolas bene pirmasis pamatė, kad XXI amžiuje globalizacija pradėjo plėstis Lietuvoje labai greitai. Atsirado globalistai, diegiantys, ypač jaunimui, kosmopolitizmo idėjas. Kai tokia aplinka, gali kalbėti apie patriotizmą kiek nori – nieko nebus.
Steigimo tiksluose nurodyti pagrindiniai uždaviniai: saugoti ir puoselėti Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą ir atmintį, nuosekliai ir kryptingai gaivinti ir ugdyti sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, plėtoti ir visuomenėje skleisti Lietuvos piliečių pilietines ir patriotines nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvepiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo viziją, kurti šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos vizija“.
Kiekviena tauta turi savo istorijos simbolius. Simboliai dažnai yra apaugę mitais, bet jie vienija žmones. Atkūrus valstybę Vasario16-ąją, žmones vienijo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kovo 11-ąją visus vienijo Pirmosios Lietuvos Respublikos idėja.
Bet istoriografijoje atsiranda banga, kuri pasako tiesiai šviesiai: mes atstovaujame kosmopolitinei istoriografijos mokyklai. Mes pasiduodame globalizmui, mes už globalizaciją ir už Lietuvos valstybės panaikinimą. Aš taip suprantu, nes globaliame pasaulyje valstybių nebebus.
Masinis simbolių griovimas prasidėjo nuo pat XXI amžiaus pradžios. Simbolių griovimo avangarde buvo filosofė Nerija Putinaitė.
Pažiūrėkime, ant ko užsimota, kokiu kampu pakreipta istorija. Pavyzdžiui, Vytautas buvo kosmopolitas; kokia buvo Pirmoji Lietuvos Respublika, jei jos statymo priekyje stovėjo psichiškai nesveikas J. Basanavičius; Kovo 11-ąją atkūrė Sąjūdis, kurio vienas iš simbolių Justinas Marcinkevičius buvo KGB agentas. Kyla klausimas – kokia čia valstybė? Nesusipratimas.
Kai prasidėjo Lietuvos valstybės neigimas, plunksną valdantys, išsilavinę žmonės pajuto būtinybę vienytis ir kalbėtis. Labai aktyvus išsilavinęs jaunimas, jie turi organizaciją „Pro Patria“.
Mes galbūt esame šiek tiek konservatyvūs ir tikrai antiglobalistai. Tą visiems ir norime pasakyti. Mes nekalbame lozungais. Vytauto Rubavičiaus, Laisvūno Šopausko straipsniai parodė labai aukštą kosmopolitinės istoriografijos kritikų lygį, labai tvirtą logiką. Paaiškinta, kaip dabar bandoma rašyti istoriją.
Pažiūrėkime, kas dabar kalba per televiziją, radiją. Iš žmonių, kurių nuomonė nesutampa su generaline linija, atimta tribūna, V. Radžvilas ištrintas iš viešosios erdvės. Trinami ir kiti. Tam forumas ir reikalingas.
Žinią skleidžiame per socialinius tinklus, iš lūpų į lūpas. Siunčiame straipsnius, dalijamės politikos aktualijomis. Tai turi būti natūralus procesas, pirmiausia – edukacinis.
– Kokie būtų svarbiausi kosmopolitinės istoriografijos taikiniai?
– Nacionalizmas. Dabar visi šį žodį bijo ištarti. Aš nebijau. Nacionalizmas plačiąja prasme, man atrodo, būdingas didžiajai lietuvių tautos daliai, kuri gerbia savo kalbą, istoriją, papročius. Net ir kosmopolitinės istoriografijos atstovai sako, kad gerbia kalbą, tik ją reikia pakeisti, modernizuoti.
Pavyzdžiui, Saulės mūšis Šiauliams yra simbolis. Jis – istorijos politikos rezultatas, bet mums, šiauliečiams, malonus ir geras. Ar reikia sutrypti, sudaužyti mitą? Kai sutrypsi, lietuvis praras pasitikėjimą savimi.
Aiškus taikinys yra Lietuvos valstybingumas. Turiu visiems labai atsakingai pasakyti: nacionalizmo pagrindu buvo pastatyta Pirmoji Lietuvos Respublika ir dabar – Antroji.
Komjaunuoliška karta šiandien prisidengia liberalizmu, kosmopolitizmu ir daro Judo darbą. Tam ir buvo skirtas forumas, kad žmonės susiorientuotų. Jei eisime tokiais tempais, greit bijosime lietuvišką dainą dainuoti.
Paradoksų šalis
– Forumo tikslas nėra rinkimai?
– Ne. Bent šiais metais – tikrai ne. Susirinko šviesuomenė. O šviesuomenei valdžia ir administravimas visą laiką buvo svetimas. Jei nori sugadinti autoritetą, tapk ministru, meru. Intelektualai atlieka labai svarbų edukacinį darbą. Tai ir darė Justinas Marcinkevičius atgimimo laikais bei anksčiau. Žmogus subrendo sovietmečiu. Ką daryti?
Naikindami simbolius, naikiname ir pačią sovietinės okupacijos esmę. Pažiūrėkime istoriografijoje, netgi N. Putinaitė rašo: „Tarybų Lietuvoje“, o ne „sovietų okupuotoje Lietuvoje“. „Tarybų“ – gražus žodis, dar kelios kartos ir pasirodys, kad jokios okupacijos nebuvo.
Visiškai neteisinu žmonių, kurie 1940 metais patys ėjo į mėsmalę – S. Nėries, P. Cvirkos, A. Venclovos. Bet Just. Marcinkevičiaus kūryba subrendo, kai partizaninis karas jau buvo pasibaigęs.
Tie patys terminai, sąvokos skirtingais istorijos periodais įgyja skirtingą prasmę. Turi suprasti laikotarpio esmę, įsijausti į jį ir po to parašyti, o ne rašyti iš šių dienų pozicijos.
– Istorija yra ir vienas iš pagrindinių informacinio karo taikinių.
– Maskva mano, kad Baltijos šalys yra nesusipratimas, net kai kurie mūsų istorikai pasisako, kad Baltijos šalių nepriklausomybė yra nesusipratimas – kaip žmogaus organizme apendiksas.
Be abejonės, Maskva visą laiką vedė istorijos karą. Kam yra naudinga mus pažeminti?
„Kalti“ per istoriją yra, ko gero, lengviausia. Pavyzdžiui, kaip vertinti buvusio švietimo ministro Dainiaus Pavalkio veiksmus, kuris beveik per pusę sumažino istorijos valstybinį egzaminą laikančiųjų skaičių? Šiemet jų bus mažiausiai per visą Lietuvos nepriklausomybės laiką.
Kažkada sakėme: jei nežinai savo istorijos, esi aklas. Aš tokį D. Pavalkio veiksmą vadinu antivalstybiniu. Gyvename paradoksų šalyje.
Stato nuo pamatų
– Kiek žmonių jungia Vilniaus forumas?
– Sunku pasakyti. Narystės nėra: yra signatarai. Forumo pareiškimą dėl Just. Marcinkevičiaus pasirašė labai daug žmonių, beveik visa pirma Lietuvos Vyriausybė.
Forume gali būti ir partinis, ir nepartinis. Ministras ir šlavėjas. Tai lyg Sąjūdžio prototipas. Pirmiausia turi būti idėja. Namas statomas nuo pamatų, nuo idėjos. O kaip kuriamos partijos? Nuo stogo – yra pirmininkas, o idėjos – pamatų – nėra, todėl ir griūva.
Kai pradedi fiksuoti narystę, virsti partija. Sąjūdžio narystės didžiausias priešininkas buvo R. Ozolas. Kada Sąjūdis palūžo? Kai paėmė politinę valdžią ir įtvirtino narystę.
– Kaip manote, kokio atgarsio Vilniaus forumas sulauks visuomenėje?
– Norėtųsi galvoti, kad žmonės nėra abejingi, paveikti bacilos. Norisi, kad laisvesnė, nedogmatiška mintis skristų nevaržomai. Kad žmonės šviestųsi.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOSTATA: „Nesu dogmatiškas patriotas, nekalbu apie klumpių Lietuvą. Reikia šviesti žmones, nes šiandien informacija gaunama beveik vienpusė. Žmonėms kala dogmas, jie praranda kūrybiškumą, kritinį mąstymą“, – sako profesorius Arūnas Gumuliauskas.
BŪTINYBĖ: Pasak profesoriaus Arūno Gumuliausko, prasidėjus Lietuvos valstybės neigimui, plunksną valdantys, išsilavinę žmonės pajuto būtinybę vienytis ir kalbėtis.
