Naujausios
PENKERI METAI EUROPOS SĄJUNGOJE (3)
Biurokratijos pančiai surišo paramą kaimui
Kaimo žmonės prieš šešerius metus dvejojo, kaip balsuoti referendume dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Dvejojo, bet tikėjosi — gal bus geriau. Europa žadėjo išmokas kaimui. Tačiau penkerius metus Europos Sąjungoje pragyvenę kaimo žmonės tikina — biurokratiniai pančiai smaugia pačią Europos Sąjungos paramą.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Permainos
Kaip ir prieš šešerius metus sukame į atokaus Šiaulių rajono Šakynos seniūnijos Šelvėnų kaimo parduotuvę. Ji — vienintelė vieša įstaiga nuošaliame kaime. Lygiai, kaip ir prieš šešerius metus parduotuvė šelvėniškiams nėra vien tik prekybos vieta. Čia paštininkas palieka kaimo žmonėms ir atsiųstus laiškus, ir sąskaitas už mokesčius, čia mokamos pašalpos. Čia, kaip ir anksčiau — daugeliui kaimo žmonių duoda skolon maisto produktų.
Čia, kaip ir prieš šešerius metus, tebedirba ta pati pardavėja Dalia Miniauskienė.
Į Šelvėnus per tą laikotarpį atsikėlė gyventi tik viena šeima. Daug apleistų, neprižiūrėtų, negyvenamų namų. „Griūna vienas daugiabutis, valdžia žada remontuoti, bet kol žadės, namas nugrius“, — pasakoja pardavėja.
Moteris perka pomidorų, Dalia pasiūlo pirkti prie pomidorų ir pekino salotų — daugiau didelei šeimai išeis pagaminti maisto, vien pomidorus valgyti — per brangu.
„Daug kas keitėsi įstojus į Europos Sąjungą, bet nepasakyčiau, kad į gerą. O krizei užėjus kaimo žmogui — visai prastai. Ūkininkams uždėti nauji mokesčiai: socialinis draudimas, Ligonių kasoms mokestis. Žemės ūkio produkcijos kainos, ypač pieno, krito. Kai už pieną begauni kelis centus, o mokesčiai išaugo, kaip gyventi? Pernai už pieną dar gaudavome 80 centų, tai dabar — 40, o už gegužę gausim po 30 centų už litrą“.
Dalia mano, kad dėl pieno kainų ne ES kalta, o Lietuva su „tokia savo valdžia“.
Biurokratija smaugia kaimą
Dalia su vyru ūkininkauja. Žemdirbiams Europa žadėjo ir duoda išmokas.
„Gražiai atrodo tos išmokos, kol nesusiduri tiesiogiai, — sako Dalia. — Ūkiui modernizuoti ūkininkams duoda paramą iki 150 tūkstančių. Pati prašiau tik 30 tūkstančių. Atrodo gražu, pusę pinigų mano, pusę — Europos Sąjungos. Bet kiek durų reikia varstyti, kiek kelionių keliauti, kad gautum tą paramą. Deklaruojama, kad ūkininkas per tris valandas gali susitvarkyti paramos gavimo dokumentus. Melas“.
Dalia turi buhalterės išsilavinimą, bet nepajėgė įvykdyti visų biurokratinių buhalterinių reikalavimų.
„Pinigai tikrai taip greitai neateina, kaip pažada. Projektą parašiau užpraeitais metais dėl traktoriaus pirkimo, norėjau pirkti ir priekabą. Baigiasi projekto laikas, o aš dar pinigų už traktorių negaunu. Turiu ieškoti savo pinigų, pirkti už savo lėšas, tikėdamasi, kad kada nors gausiu pažadėtus Europos Sąjungos pinigus. Bet jokios garantijos. Biurokratijos su Europos Sąjunga tikrai padaugėjo, o reali pagalba — abejotina. Žinant tai, kad dabar viskas kompiuterizuota, paspaudei mygtuką ir viską suradai, kam tiek varstyti duris ir pildyti nereikalingus dokumentus?“ — svarsto Dalia.
Ją piktina ir tai, kad Nacionalinė mokėjimų agentūra reikalauja ir stambiam, ir smulkiam ūkininkui samdyti buhalterį.
„Pabandžiau ieškoti buhalterio, vienas sutinka už 2400 per metus. Mano ūkis nedidelis — 23 hektarai, apskaitos nėra tiek daug, o atlyginimas buhalteriui didelis“, — bėdoja ūkininkė.
Dalia prispažįsta, nesitikėjusi, kad ir ES bus kaimo žmogui lengva, bet kad taip sunku — irgi nesitikėjo.
Sugrįžo dešra, dingo pilstuko taškai
Šelvėnų kaimo parduotuvėje kiaušiniai apie 70 centų pigesni už pigiausius miesto prekybos centruose. Dalia tiekėjams užsakinėja produktus — pigiausius ledus, kitas prekes. Atsiskaityti galės tik po savaitės. Tiekėjai — sutinka.
„Ieškom pigiausių prekių. Mėsa brangi, bet kaime pavasarį žmonės pjovė kiaules, tai nedaug kas ir perka mėsą. Žmonės taupo. Pinigų reikia į žemę įdėti, o maistui — nebelieka. Pavalgyti galima ir skurdžiau“, — nelinksma šypsosi Dalia.
Ar sugrįžo įstojus į ES dešra ir sviestas? Prieš šešerius metus Dalia tikino, kad kaimo žmonės dešrą ir sviestą jau buvo išbraukę iš savo raciono.
„Negaliu sakyti, kad niekas nebeperka šių produktų. Yra tokių, kurie geriau nusipirks geresnio sviesto, dešros. Bet daugelis perka pigiausią margariną ir dešrą. Vieni žiūri į kainą, kiti — kad būtų sveikesnis produktas, mažiau E. Vieni taupo dėl to, kad neturi, o kiti taupo, kad įpratę taupyti“, — pasakoja Dalia.
Kaime nebeliko nė vieno nelegalaus alkoholio taško. Dalia tai sako su džiaugsmu už savo kaimą, kuriame gyvena ir dirba.
„Norinčių išgerti yra, bet tenka pirkti tik parduotuvėje. Gerdavo 50 laipsnių stiprumo ir mirdavo. Dabar net mirčių dėl nusigėrimo kaime sumažėjo.
Niekada neatsakau duoti žmogui skolon duonos, bet negėrusių ir nerūkiusių negailiu. Pinigų turi — prašom gerti ir rūkyti, neturi, viso gero — kentėk„, — juokiasi Dalia.
Į parduotuvę užeina pusamžis vyras, perka vyno ir cigarečių. „Pagrindinė kaimo vyrų prekė“, — pirkėją išlydi Dalia.
CITATA
Nesitikėjau, kad ir Europos Sąjungoje bus kaimo žmogui lengva, bet kad taip sunku — irgi nesitikėjau.„
BIUROKRATIJA: Šalvėnų parduotuvės pardavėja, ūkininkė Dalia Miniauskienė sako, kad kaimo žmogų užspaudė su Europos Sąjunga susijęs biurokratizmas.
KAINA: Kaimo žmonės linkę pirkti kuo pigesnes prekes, nes pinigų reikalauja žemės ūkio darbai.
GRIUVĖSIAI: Šelvėnų kaime daug apleistų namų, vienas daugiabutis kiauru stogu baigia visai sukiurti.
CENTRAS: Kaime vienintelis traukos centras — parduotuvė, čia ne tik perkama, čia paštininkė moka pašalpas, čia atnešamos sąskaitos už mokesčius kaimo žmonėms.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kas pasikeitė jūsų kaime įstojus į Europos Sąjungą?
Danguolė TRIKŠIENĖ, aštuonių vaikų mama:
— Kuo čia gyvenimas pagerės? Nieko mandresnio nematau, man atrodo, kad net blogiau, bent jau mūsų šeimai.
Visa laimė, kad mūsų kaime draugiški žmonės, vienas kitam padeda. Nevalgę nesam palikę niekada. Gyveni žmogus savo gyvenimą, supranti, kad niekam tu nerūpi. Pasiklausau per televizorių valdžios kalbų — žiauru darosi.
Klemensas ŠUTKUS, pensininkas:
— Žmogui diržus reikia veržtis, nes valdžioje vagys. Mokesčius kaip velnius krauna žmogui ant kupros. Baltijos kelyje šaukėme ir aš nuvažiavęs šaukiau: „Lietuva! Lietuva!“ Galvojom, kad bus geriau... Kokie Briuselyje europarlamentarų atlyginimai, o kas lieka paprastam Lietuvos žmogui — nugarą lenkti už grašius. Mes su žmona seni, argi begalime dirbti tiek, kiek reikia žemei? Europos Sąjunga moka išmokas už žemę? Grašiai. Žemė visus pasiima. Terba — žmogui, valdžiai — rūmai. Neatsisakėme savo ūkio, kaip pensininkai, Europos Sąjunga gal būtų mokėjusi, bet mes neturėjom, kam užrašyti. Dukra — mieste, sūnus — neturi galimybių. Likom dirbti savo žemės, nepasinaudojome ūkio perrašymu ir Europos Sąjungos parama seniems žmonėms. Pensiją žemei išleidžiame visą. Susirgti, neduok Dieve. Vaistai brangūs. Rublinės santaupos žuvo, po kelis tūkstančius gavom ir viskas. Todėl mums, seniams, ir belieka kūprinti po laukus.
Vladas SABALIAUSKAS, bedarbis:
— Kaip vargom, taip ir vargstam, anksčiau nors darbo būdavo, o dabar — amžini bedarbiai kaime. Jaunas gal ir gali mieste rasti darbo, bet pagyvenusiam, jau sunku. Gyvenu iš „chaltūrkių“, kas ką pasiūlo. O kiek dabar kaime darbų? Kai sugriuvo bendrovė 1994 metais, taip darbo ir neturiu. Pas vieną dieną padirbu, pas kitą, ir viskas. Krizės kol kas nejaučia tik pensininkai, o kitiem riesta. Parduotuvė tada tampa parodų rūmais.
DĖŽUTĖ
Šelvėnų kaimas — 52 gyventojai, 16 gyvenamųjų namų.
2 socialiai remtinos šeimos, rizikos šeimų kaime nėra.
Maisto paketus gauna 11 šeimų — iš viso 22 asmenys.
