Naujausios
TEMĄ PASIŪLĖ SKAITYTOJAI
Benamė Velykas sutiks stotyje
Regina Turskytė nakvoja Šiaulių autobusų stotyje. Lauke, ant suoliukų, naktis leidžia trečias mėnuo. Prisipažįsta: pavargo, nori sušilti ir atgauti jėgas. Neslepia, kad dėl tokio gyvenimo išgerianti: „Bijau išprotėti. Einu ir su savimi kalbu: Regina, Regina nusiramink...“
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Skambutis
Apie šią benamę redakcijai pranešė viena šiaulietė etikos mokytoja. Ji vieną naktį iš Autobusų stoties išlydėjo svečius.
„Sėdi kamputyje kailiniais apsivilkusi moteris. Sakosi išvaryta iš namų. Į stoties vidų jos neįleidžia. Artėja Prisikėlimo šventė. Ar mes jau nebegalime padėti tokiems žmonėms? Juk žmogus kelis mėnesius dieną naktį tokiame šaltyje, o jai — 57-eri“, — jaudinosi šiaulietė.
Klajonės
Ant suoliuko miegančią benamę radome prieš devynias vakare. Netrukus ant gretimo suoliuko prisėdo du jaunesni likimo draugai. Jie suskubo patikslinti — jie čia ne nuolatos, o va ji — sėdi seniai. „Gera moteris“, — pridūrė.
Susitikome ir Labdaros centre. Čia moteris ateina pavalgyti, užsuka ir pas Birutę Baužienę, centro socialinę darbuotoją, bendruomenės slaugytoją.
„Nuo sausio mėnesio — lauke. Kai vakaras ir ateinu. Sėdžiu susitraukus. Visa drebėdavau, kai buvo 15 laipsnių šalčio. Kojas nušalau. Apsauginiai sako, kad esu stipri moteris, jei taip galiu kentėti.“
Benamės kartais pagaili vėlyvi stoties lankytojai.
„Neseniai naktį tokia moteris klausė, ar autobuso laukiu? Pasakoju, kodėl čia sėdžiu. Davė 10 litų, kioske nusipirkau 2 puodelius kavos, pavalgyti“, — benamė sako tąkart sušilusi “kaip žmogus“.
Atėjus rytui, 58-erių moteris suka ratus po miestą. Juodais kailiniais apsirengusi, įsispyrusi į batus be batraiščių, sunkiai vaikštanti, apeina konteinerius, nueina iki turgaus, susitinka su likimo draugais.
„Bijau išprotėti. Einu ir su savimi kalbu: Regina, Regina nusiramink...“
Pavargo
„Kartais noriu galvą į kilpą kišti. Nebenoriu gyventi. Pavargau, išsekau, kada valgiusi, kada ne...“
Pasakoja gimusi Klaipėdos krašte, augusi Kūdikių namuose. Sėdėjo kalėjime. Šiauliuose atsirado prieš dešimt metų. Visą tą laiką turėjusi sugyventinį, o šis — valdišką butą. Dirbdavusi pas ūkininkus.
„Aleksandrą palaidojo pernai lapkričio pirmą dieną. Po jo mirties mane iš buto išmetė, patalpino į Nakvynės namus.“
Regina dabar nori sulaukti saulės ir šilumos. Nusiprausti. Prisiminė, kaip kartą dėl skaudančios lūžusios kojos nuėjo pas gydytoją. Šis neva išvaręs — ji smirdi.
Kodėl Regina neateina į Labdaros centro dušą, kaip kiti?
„Sušilusi išeisiu į lauką. Susirgsiu“, — atsakė jau dabar peršalusi benamė. Rodo ištinusią koją — lūžo seniau, bet skauda. Ištinusios ir rankos, vienas pirštas nušalęs.
Nepritapo
Kodėl ji naktis leidžia ne Šiaulių nakvynės namuose?
„Išvarė. Neturėjau po 50 litų kas mėnesį susimokėti“, — nurodo savo priežastį.
Ar tikrai dėl to — gal kad ji išgerianti?
„Visi ten geria“, — nukirto. Regina neslėpė “padaranti šimtą gramų“ — kad sušiltų ir dėl tokio gyvenimo, kuriame nėra namų, artimųjų.
Algirdas Nekrašius, Šiaulių nakvynės namų direktorius, patvirtino: žino „tokią veikėją“. Gyveno, išėjo pati, liko skolinga 150 litų.
„Nuo pirmų dienų girta koridoriuje pradėjo voliotis. Pagerdavo, apsimušdavo su kita moteriške“, — kalbėjo direktorius.
A. Nekrašius prisiminė, kad per šalčius ją čia be batų yra atvežę Greitosios pagalbos stoties medikai.
Ar galėtų R. Turskytė vėl grįžti į Nakvynės namus?
„Jei atsineštų siuntimą iš miesto Socialinės paramos skyriaus. Mes žinome, kokia ji. Nukritusi iki žemiausio lygio. Bet yra žmogus ir jai reikia pagalbos, padėti, kad nebegertų“, — sakė A. Nekrašius.
Kad vėl čia apsigyventų, reikia sumokėti susikaupusią 150 litų skolą. Tiesa, nuo jos atleisti gali Paramos teikimo komisija.
Norai
Regina ten grįžti nenori. Moteris liko skolinga Nakvynės namų gyventojams.
Benamės svajonėse yra vienuolynas arba Slaugos ligoninė. Ji prisimena gyvenusi Kretingos vienuolyne, kur pateko pagal kažkokią socialinę programą. Čia buvo nurimusi.
„Šiaulių kraštas“ išsiaiškino, kad Šiauliuose ir kitose apskrities rajonuose veikiančios vienuolių seserų kongregacijos tokių nelaukia.
Ligoninė — realu
Atgauti jėgas ir bandyti pradėti kitokį gyvenimą Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre (buvusi Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė) Regina gali.
„Savivaldybė yra įsteigusi Globos poskyrį, yra apie 20 lovų“, — teigė Jonas Mikalauskas, centro direktorius.
Paaiškiname: ši moteris išgeria, neturi darbo stažo, invalidumo, Šiauliuose nedeklaravusi gyvenamosios vietos, bet sako turinti pasą.
„Už buvimą apmoka tiems, kurie socialiai nedrausti, nedirbę, dykaduoniavę. Vis tiek tai yra žmogus. Jiems išimame pasus. Ir pas mus gėrimui — amen. Praktiškai jeigu iš ryto ja užsiėmus, vakare būtų pas mus. Mes ir sveikatą paremontuojame“, — aiškino J. Mikalauskas.
Kas tuo užsiiims?
„Socialinis“, — mano direktorius.
„Mokėti tūkstančius?“
„Ar ji nevaikštanti? Ten silpnus ligonius guldome, arba turi būti su rimta psichine negalia. Tokių, be psichiatro išvados, ten nėra vieno. Vaikštantys nesiunčiami“, — nustebo Aušra Gailiūnienė, Šiaulių socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėja.
Primename, iš kur šią informaciją žinome.
„Bet kaip jūs galvojate? Jeigu žmogus, kuris nenori normaliai gyventi, už jį Savivaldybei reikia mokėti 1800 litų per mėnesį?“, — paklausė A. Gailiūnienė.
„Pagyvenkite lauke. Tai peršalęs, tai bronchitas, tai sulūžęs, tai opa, neuropatijos. Netikiu, kad ji tokia, kaip Trazanas“, — mano J. Mikalauskas. Tokių, kaip R. Turskytė, centras yra priėmęs. Jie atsitiesia, paskui nukreipiami į pensionatus.
„Nematau problemos. Ir tiek nekainuoja. Bet reikia, kad benamė norėtų ir sekančią dieną nesusirinktų rakandų.“
Šiandien Regina to nori.
citata: Aleksandrą palaidojo pernai lapkričio pirmą dieną. Po jo mirties mane iš buto išmetė, patalpino į Nakvynės namus.
NAMAI: Regina Turskytė, su likimo ar pačios užsidėta gyvebimo našta, nakvoja lauke, ant Autobusų stoties suolo.
UŽDARBIS: Trečiadienį, po turgaus, benamė buvo susirinkusi pinigų.
POILSIS: Benamė sapnus sapnuoja po atviru dangumi.
LIKIMAS: Regina nori sušilti, išsimiegoti ir jėgas atgauti kitur.
Jono TAMULIO nuotr.
