Be žvaigždės statuso

SUSITIKIMAI

Be žvaigždės statuso

Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas yra nominuotas Vyriausybės premijai, kuri Kovo 11-ąją teikiama kūrėjams už nuopelnus kultūrai ir menui. Šiemet premiją siūloma skirti trylikai asmenybių.

S. Jakubauskas sako, kad jam svarbiausias vertintojas — išsilavinęs ir teatralus žiūrovas. Šiandien aktorius pasigenda profesionalios analitinės kritikos.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Kūrybos džiaugsmas

— Esate Vyriausybės premijos, kuri teikiama Kovo 11-ąją, nominantas. Praėjusiais metais buvote įvertintas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija, tapote geriausiu Šiaulių dramos teatro aktoriumi, Rokiškio festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ apdovanotas už antraplanį vaidmenį. Premijos po vieną nevaikšto?

— Vyriausybės premija, manau, skiriama ne už konkretų, o už visus sukurtus vaidmenis (aktorius Šiaulių dramos teatre yra sukūręs per 80 vaidmenų — red. past.). Nesakysiu, kad nemalonu: būčiau melagis. Malonu, kad įvertina.

Pats savęs negali įvertinti — tik dirbi. Pastaraisiais metais nuskriaustas nebuvau, darbo turėjau daug.

— Kas Jums svarbiausias vertintojas — kritikas ar žiūrovas?

— Turbūt žiūrovas. Žiūrovas yra išsilavinęs, teatralus, ir man jo nuomonė yra svarbi. Net ne nuomonė, o pojūtis. Scenoje būdamas jauti, kada įvyksta kontaktas. Tylos pauzė tarp tavęs ir salės, dėl kurios daug dirbi, kai nebereikia žodžių, yra trumpa. Tai įvardijama kūrybos džiaugsmu, nors šie žodžiai ir neišraiškūs.

— Ar pasigendat profesionalių kritikų dėmesio ir nuomonės?

— Kritikų vertinimai pastaruoju metu, sakyčiau, keisti, daugiau dėmesio skiriama tik kai kurių režisierių darbams. Nenoriu kritikų kaltinti, bet keista, kad kuo toliau, tuo profesionalios analitinės kritikos mažiau.

Kritikai daugiau nagrinėja autorių arba kalba apie tai, kaip jie norėtų, kad būtų. Konkretaus darbo įvertinimo, nagrinėjimo yra mažai.

Pastaruoju metu straipsnių apie Šiaulių dramos teatrą atsiranda tada, kai būname gastrolėse Vilniuje.

Anksčiau kritikai atvažiuodavo, savaitę praleisdavo teatre, stebėdavo visą procesą, repeticijas. Kildavo kritikų ginčai, diskusijos — ypač festivalių metu. Atrodo, kad dabar atstumas nuo Vilniaus iki Šiaulių pailgėjo gal penkiagubai.

Žiūrovai reaguoja tiksliai

— Premjeriniame spektaklyje „Puntila ir jo tarnas Matis“ atliekate Puntilos vaidmenį. Apie šią Bertoldo Brechto pjesę režisierius Algimantas Pociūnas sakė: “Šiandien, pasižiūrėjus aplinkui, esame pasiekę tokią stadiją, kad belieka tik juoktis. Žinoma, skaudus šis juokas... “ Juokiatės?

— Kaip aktorius negaliu vienareikšmiškai priimti tokių autorių, kaip B. Brechtas. Jo politinės pažiūros irgi nevienareikšmės.

Kas gali įvardinti, Puntila — teigiamas ar neigiamas? Aktorius iš viso savo personažo negali kaltinti. Gali iš šono galvoti, kad jis yra niekšas, bet kai jis yra tavo personažas, jis yra kaip tu.

Spektaklių dar nebuvo daug. Net nustebome: žiūrovai supranta ir labai tiksliai reaguoja. Žmonėms pabodo tai, kas vyksta aplinkui.

— Politinių partijų sąrašai „puošiasi“ žinomų žmonių pavardėmis. Galbūt ir Jūs sulaukėte pasiūlymų dalyvauti rinkimuose?

— Ne, gal žino, kad aš į tai nelinkęs. Dar jaučiu, kad noriu daryti tai, ką darau. Net dirbti su studentais man yra pakankama politika. Pakankama politika ir teatras.

Ginčytis, kas geresnis ar kas blogesnis, galėjau būdamas 20— 25-erių metų. Tada žinojau, kas yra tiesa. Dabar, kuo toliau, tuo daugiau klaustukų (juokiasi).

Aktorius — ne techninė priemonė

— Kiek šiandienos teatre svarbi aktoriaus vaidyba? Ar jos neužgožia instaliacijos, specialieji efektai?

— Šiuo atveju esu konservatorius. Gali būti visko — instaliacijų, efektų, bet esmė yra aktoriaus paveikumas, kai įvyksta dialogas, kai žmonės scenoje žino, ką kalba. Kitaip atsiranda kitas žanras. Negerai, jei aktorius tėra techninė priemonė.

— Kaip vertinate šiuolaikinio lietuviško kino situaciją?

— Lietuviško kino kaip ir nėra, yra tik bandymai. Kinas yra brangus, jam reikia finansavimo. Nebuvau aš didelis kino aktorius.

— Bet filmą „Dičiaus karjera“, kur vaidinate Vladą Dičių, visi puikiai mena iki šiol?

— Kai buvau jaunesnis, buvau dėl šio filmo kategoriškesnis. Dabar visai mielai pasižiūrėjau. Netgi pasirodė ir aktualus, ir šiandieniškas (juokiasi.).

— Šiandien esate žinomas ne tik kaip aktorius Sigitas Jakubauskas, bet ir kaip Naisių kaimo Žiniuonis. Būtent šį vaidmenį atliekate seriale „Naisių vasara“.

— Vaistininkė, kai ieškojau vaistų nuo gripo, pajuokavo, ar pats neturiu žolelių (juokiasi). Buvo, kad Naisiuose žmonės Žiniuonio ieškojo. Keista, kad XXI amžiuje žmonės taip sureikšmina vaidmenis.

Televizija nėra blogybė. Kiekviename dalyke reikia ieškoti to, kas yra gerai. Yra kaip yra, toks amatas. Ne tiek esame išlepinti, kad nieko nebandytume.

Paliestas poezijos

— Pasitelkęs muzikantus, rengiate poezijos vakarus. Prieš mėnesį paklausyti literatūros klasiko Antano A. Jonyno eilių susirinko pilna Šiaulių koncertinės įstaigos „Saulė“ Vitražų salė. Poezija vilioja?

— Čia — absoliučiai jokios komercijos.

Nepasakyčiau, kad aš dabar dažnai skaitau poeziją. Jaunystėje ji mane labai palietė. Ir ne tik A. A. Jonyno. Buvo poreikis skaityti. Poezija buvo didelė jėga ir ginklas.

Bendrauti su A. A. Jonynu pradėjome vėliau. Suradome daug bendrų ryšių (ir šaknys abiejų — iš Dzūkijos). Negaliu išaiškinti, bet man jo poezijoje viskas absoliučiai tiko ir tinka. Patinka jo stilius, emocinis ir melodinis skambesys. Juk poezija nėra racionali. A. A. Jonynas, genialus poetas ir vertėjas, irgi manimi pasitiki.

Kai tik turėsim laiko ir galimybių, vėl pasirodysime su poezijos programa.

— Dirbate Šiaulių universiteto Menų fakultete, Teatro katedroje. Kokie studentai renkasi estrados meną?

— Juos gerbiu ir myliu, bet, būna, ateina jau iš karto iškelta galva. Gal aš jau pamiršau, gal mes irgi tokie buvome? Galvojome, kad bus sunku dirbti? Ne.

Jaunus žmones labai iškreipia greitas žvaigždės statusas. Tik pasirodyk per televizorių, ir tu jau — žvaigždė. Taip ir kepa žvaigždutes. Ir vienadienes, ir ilgai užsiliekančias, nebeišlendančias iš eterio.

— Kas Jums yra žvaigždė?

— Tokie, kaip aktoriai Vytautas Paukštė, Algimantas Masiulis, Pranas Piaulokas ir kiti. Kodėl Lietuvoje yra tik šou žvaigždės? O meno žvaigždžių nėra.

Aktorių gyvenimas kitoks, kitas gyvenimo būdas, kitas požiūris, kita mokykla. Būti atpažįstamu — jauno žmogaus noras. O paskui matytis norisi kuo mažiau. Ramybė tampa vertybe.

ĮVERTINIMAS: Pastarieji metai Šiaulių dramos teatro aktoriui Sigitui Jakubauskui — itin darbingi. Už vaidmenis aktorius apdovanotas ne vienu prizu, šiemet nominuotas Vyriausybės premijai. 

„Ginčytis, kas geresnis ar kas blogesnis, galėjau būdamas 20— 25-erių metų. Tada žinojau, kas yra tiesa. Dabar, kuo toliau, tuo daugiau klaustukų“, — sako aktorius Sigitas Jakubauskas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.