Naujausios
Per vieną iš paskutinių apsilankymų Balaklijos miestelyje pamačiau didžiulę eilę žmonių, laukiančių galimybės iš čiaupo lauke prisipilti vandens. Čiaupas buvo įrengtas prie parduotuvės, kurios savininkas turėjo dyzelinį generatorių, ir jo dėka iš giluminio šulinio pakeltu vandeniu dalijosi su kitais gyventojais.
Dalį tų žmonių pažinojau iš ankstesnių apsilankymų Naftininkų mikrorajone, todėl priėjęs paklausiau, ar nesiruošia prieš žiemos šalčius paklusti mero raginimui keltis į pabėgėliams skirtus bendrabučius Vakarų Ukrainoje. Balaklijoje, kuri beveik septynis mėnesius išbuvo okupuota priešų, dėl infrastruktūros pažeidimų žiemą butuose nebus nei šildymo, nei elektros, nei vandens.
Dažniausiai atsakydavo: „Kaip per visą okupaciją, neturėdami patogumų, iškentėme sunkumus, taip ištversime ir dabar. Per šalčius susibėgsime pas tuos kaimynus, kurie savo būstą šildo krosnimi.“
Per okupaciją Balaklijoje buvo likę beveik vien pensininkai, o dabar į miestelį grįžo ir jaunesni, ir šeimos su vaikais. Kelios mamos sakė: liko, nes vyrai įrengė mediena kūrenamas krosnis, o grįžo, norėdamos padėti senyviems tėvams.
Panašiai kalbėjo ir Iziume prie bombos sugriauto dviaukščio namo vaikščiojęs Andrejus Šackichas. Tame name butą per sprogimą prarado ir vyriškio sūnus Olegas, dabar kartu su tėvu gyvenantis garaže.
A. Šackichas įtaisė krosnį, pastatė viryklę ir ketina sulaukti karo pabaigos bei iš Italijos grįžtančios žmonos ir marčios su dviem anūkais. Moterys į Italiją išvyko karo pradžioje, o vyriškiai liko saugoti namus.
Per sprogimą abu slėpėsi garažo rūsyje, todėl liko gyvi. Nežuvo ir kiti kaimynai, nes jie jau buvo pasitraukę į Vakarų Ukrainą.
„Dukra Lena su anūkais Kolia ir Renata išvažiavo į Lenkiją pirmą karo savaitę, o mudu su žmona likome Charkive, nes kalbų nemokame, keliauti nemėgstame, esame pripratę prie savo miesto ir čia visi mūsų draugai, o bute visas mūsų turtas, tad nutarėme likti“, – pasakojo Lioša Serdiukas.
Vyras gaminosi maistą daugiabučio namo kieme ant laužo. Tai vienintelis būdas išsivirti pietus, jų bute dvyliktame aukšte nėra elektros, dujų, šildymo.
L. Serdiukas sakė, jog taip gyventi yra labai sunku, bet jiedu su žmona iškentė kovo ir balandžio šalčius, gamindamiesi maistą lauke, tad yra pasiryžę atsilaikyti ir šią žiemą. Vyras neplanuoja važiuoti į Vakarų Ukrainą. Žmona Oksana turi negeros patirties iš viešnagės Lvive pas sesers vyro gimines šią vasarą.
„Ją supykdė lviviečių priekaištai, kad nekalba ukrainietiškai, negana to, kad gatvėje ir parduotuvėse skambėjo pašaipos, tai sesers uošvė po savaitės pareiškė nebenorinti savo namuose girdėti okupantų kalbos“, – sakė vyras. Oksana grįžo į Charkivą.
Sutuoktiniai buvo vieni iš nedaugelio žmonių, kurie per didžiuosius bombardavimus pirmus du karo mėnesius liko gyventi Saltovkos mikrorajone Charkive. Fronto linija buvo vos keturi kilometrai nuo Saltovkos. Dieną ir naktį bombarduojamame rajone liko tik keli žmonės.
Jie gyveno rūsiuose, o maistą, kurio šiek tiek kartą per dvi savaites atveždavo savanoriai, šildydavosi bei gamindavosi ant laužų.
Labiausiai Saltovkoje nukentėjo kraštinė mikrorajono gatvė, pavadinta „Natalia Užvy“, kurioje neliko nė vieno neapgriauto namo.
Kai prieš kelias savaites buvo atgaivintas autobuso maršrutas į minėtą gatvę, nusprendžiau ten nuvykti. Iki karo Saltovka buvo pats naujausias ir didžiausias mikrorajonas, kuriame gyveno beveik pusė milijono gyventojų arba trečdalis miesto žmonių.
Autobusų stotelėje – ilgiausia žmonių eilė. Antanina Jakovleva sakė, kad maišuose, kuriuos vežėsi vežimėliuose, visas jų turtas, likęs po buto gaisro. Kai sprogimai ėmė drebinti jų šešiolikaaukštį namą, pasitraukė į metro požemius. Po to apsigyveno Charkivo centre esančio namo rūsyje.
Kai rūsį vasarą po lietaus apsėmė vanduo, jie buvo perkelti į kito namo rūsį, tačiau ten po mėnesio irgi vanduo apsėmė visus jų daiktus.
„Su vyru pagalvojom: geriau be patogumų gyventi savo bute nei svetimame rūsyje, ir nusprendėm grįžti į Saltovką.“
A. Jakovleva iki karo ji dirbo valytoja, o vyras – suvirintoju, vertėsi sunkokai, nes kartu su jais gyveno ir niekur nedirbantis alkoholikas sūnus.
„Visi turtuoliai iš miesto pirmą karo dieną prabangiomis mašinomis į užsienius pabėgo; mažiau pasiturintys vėliau traukiniais į kitus regionus išvažiavo ir ten išsinuomojo butus, o tokie skurdžiai kaip mes likome čia“, – pareiškė moteris.
Šeima gyveno nuo algos iki algos, o prasidėjus karui pinigai pasibaigė, nors ir maitinosi pabėgėlių valgykloje.
Sutuoktiniai savo būstą apžiūrėti buvo nuvykę, praėjus dviem mėnesiams nuo karo pradžios. „Rimtesniam remontui pinigų neturime, užkalėme langus kiemuose rastais lentigaliais ir celofanu, suremontavom duris ir spyną, gyventi įmanoma, tik bėda, jog neveikia liftas ir vandenį iš kaimyninio namo rūsio teks neštis į keturioliktą aukštą“, – apgailestavo moteris.
Pasivaikščiojimas palei „Natalia Užvy“ gatvę buvo labai slegiantis. Aplinkui nesimatė nė vieno sveiko namo: visi buvo pajuodę nuo gaisrų, visuose žiojėjo bombų skylės. Sugriautas ir vaikų darželis, mokykla, krepšinio aikštelė.
Parkelyje suskaičiavau dvidešimt keturias sprogimų paliktas duobes. Tačiau beveik prie visų namų stovėjo remonto mašinos, žmonės nešė statybines medžiagas, nedidelius baldus.
Prie vieno namo grupė žmonių grėbė lapus, rinko sprogimų nuolaužas. Namo bendruomenės pirmininkė Svetlana Krivona sakė, kad į jos kvietimą tvarkyti namo aplinką atsiliepė dvidešimt keturi kaimynai.
Jų 16 aukštų namas nukentėjo mažiau: į jį pataikė tik trys bombos, žuvo keturi žmonės. Kol kas name apsigyveno tik vienuolika šeimų, dar keliolikoje butų vyksta remontai.
„Grįžome, nes ir šiaip niekur iš Charkivo nebuvome išvykę, nes neturim giminių ar galimybių kitur apsistoti. Aš nenorėjau išvykti ir todėl, jog nemoku ukrainiečių kalbos ir Vakarų Ukrainoje nepritapsiu; grįžti ėmė ir tie, kuriems įkyrėjo bastytis svetur, kurie nepritapo užsienyje arba nebeturi lėšų nuomotis butus. Suvokiame, kad žiemą bus labai sunku, bet kaip nors ištversime; ištvėrė ir du mūsų kaimynai, kurie niekur nebuvo išsikraustę ir du mėnesius gyveno rūsyje“, – sakė moteris.
