Naujausios
Be tautinės savigarbos – neteisingu keliu
Buvusi ilgametė Pakruojo rajono Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Stanislava Lovčikaitė įsitikinusi, kad šalies valdžia privalo neužkalinėti mokyklų langus, o siekti, kad jose būtų skiriamas kur kas didesnis dėmesys patriotiniam ugdymui.
Sidas AKSOMAITIS
Anot Linkuvos šviesuolės, tik atsigręžę į tautines vertybes, perduodamas iš kartos į kartą, tik žinodami savo istoriją bei šaknis mes sugebėsime išlikti lietuviais ir išsaugosime nuo išnykimo pačią Lietuvą.
- Ar šių dienų Lietuvoje likęs bent lašas tokio patriotizmo, kokį jūs ir kiti lietuvybės puoselėtojai skleidėte net sovietmečiu? – pasiteiravo „Respublika“ S.Lovčikaitės.
- Šių dienų Lietuva to patriotizmo labai stokoja. Ir graudu, ir baisu nuo suvokimo, kad nelabai matyti ir išeitis iš tokios padėties. Prisimenu vieną tokį epizodą iš tarybinių metų, kai mokiausi Vilniaus pedagoginiame institute. Tuometinis jaunas dėstytojas Kazimieras Kuzavinis vienoje iš paskutinių paskaitų mums pasakė: „Lituanistai, niekas jums paminklų nestatys, medaliais neapdovanos, bet jei pasirinkote šį kelią – prisiėmėte ir atsakomybę. Nebus jums lengva“. Ir iš tikrųjų, lengva nebuvo.
Anuomet rašytojai, rašydami tekstą, prasmę turėdavo palikti tarp eilučių. O lituanistai, jei buvo sąžiningi, stengdavosi atkreipti vaikų dėmesį į tą prasmę, paliktą tarp eilučių. Galiu pasakyti, kad vaikai visai gerai suvokdavo šitą prasmę, ją įsisavindavo ir priimdavo labai karštai.
- Sovietmečiu skiepijote lietuviškumą reikalaudama, kad kiekvienas vaikas mokėtų bent 10 Maironio eilėraščių. Kodėl Maironio eilėms neliko vietos laisvos Lietuvos bažnyčioje?
- Man atrodo, kad žmonės pernelyg pasidavė pragmatizmo įtakai, o tada ir buvo pamintos tos vertybės, kurios yra esminės. Aš nenurodydavau konkrečių eilėraščių, kuriuos turėdavo išmokti moksleiviai. Paprašydavau, kad vaikai patys atsirinktų tas eiles, kurios jiems artimiausios. Su moksleiviais vieni kitus labai gerai suprasdavome, dažnas jų rinkdavosi patriotinius eilėraščius.
Šviesaus atminimo tuometis mūsų moksleivis Rimantas Jovas, buvęs Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, apie 1977-uosius dalyvavo raiškiojo skaitymo konkurse. Zoninį konkurso etapą jis įveikė deklamuodamas Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“ įžangą. Siaubas, kas dėjosi, kai šios poemos įžangą Rimantas padeklamavo nuvykęs į finalinį konkurso etapą Vilniuje! Žinojau, kad man klius, kaip Rimantą parengusiai mokytojai, džiaugiausi tik, kad likau dirbti mokykloje. Inspektoriai iškrėtė mokyklą, peržiūrėjo kiekvieną kabinete rastą popierėlį. Jau kitąmet šios poemos įžangos tekstas buvo pašalintas iš chrestomatijų.
- Tačiau ne lengviau įprasminti tautos šviesulių atminimą ir nepriklausomoje Lietuvoje. Juk net dvejus metus vargote, kol įtikinote Pakruojo rajono valdžią deramai pagerbti rašytoją Juozą Paukštelį...
- Paminklas J.Paukšteliui praėjusių metų pabaigoje iškilo buvusios žvyro aikštelės automobiliams statyti vietoje, priešais karmelitų vienuolyno pastatą. Čia pat – Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir miestelio kultūros centras, pro šalį vingiuoja kelias, vedantis į rašytojo gimtinę Titonių kaime. Tačiau iki tol ilgą laiką savivaldybės atstovai nenorėjo girdėti, kad paminklas šiam Pakruojo žemės sūnui turi stovėti būtent čia. Jie argumentavo, kad Linkuvoje daugės automobilių, todėl čia turi būti automobilių stovėjimo aikštelė. Už tai, kad J.Paukštelio atminimas būtų įprasmintas kaip ir pridera, pasisakė Linkuvos bendruomenė, J.Paukštelio premijos laureatai, mūsų siekį palaikė dienraštis „Šiaulių kraštas“. Žmonės aukojo aukas, kad paminklas būtų pastatytas būtent toje aikštelėje.
Valdininkus įtikinti pavyko tik prieš savivaldybių rinkimus. O šiandien įsiamžinti skverelyje prie paminklo linkuviai ateina ir baigę mokyklą, ir susituokę, ir pakrikštiję vaikelį. Kad, net ir išsibarstę po pasaulio kraštus, jie visada galėtų su savimi išsivežti dalelę savo namų.
- Kodėl valdininkai taip stengiasi dėl automobilių aikštelių, o mokyklų langus lengva ranka užkalinėja?
- Šitaip elgdamiesi jie eina neteisingu keliu. Nuo pat švietimo sąjūdžio pradžios padaryta didelė klaida, kai buvo atmesta Tautinės mokyklos koncepcija. Joje buvo pakankamai vietos pasaulinei kultūrai, pasaulinei literatūrai, tačiau vieni puolė prie skandinavų, kiti prie nyderlandų, treti prie amerikiečių...
Man atrodo, kad mes ir dabar neturime reikiamos tautinės savigarbos, nes puldinėjimas į visas puses niekada neduoda gerų rezultatų. Dabar literatūroje šokiruoja ne koks nors keiksmažodis, šlykščiažodis ar koks nors barbarizmas, bet tai, kad rašytojas atsiprašinėja už pakiliau pasakytą žodį, kai tame pačiame tekste apstu šlykščių žodžių.
Aš ne už tai, kad būtų išgryninama viskas, kaip senais laikais. Kartais tekstas išties reikalauja vieno kito prasčiokiško žodžio ar vulgarizmo, tačiau susidaro įspūdis, kad tai jau tampa mada. Daug kas ir toje pačioje valdžioje yra daroma neapgalvotai, be savimonės ir be savigarbos. Ir mokyklos lygiai taip pat uždarinėjamos. Juk mokykla bet kurioje provincijoje yra švietimo centras, apjungiantis bendruomenę. O kai mokykla uždaroma, kas gi lieka?
- Kaip manote, kodėl valdžia nenori išgirsti patriotų, teigiančių, kad Lietuvą nuo išnykimo gali išgelbėti didesnis dėmesys tradicinei šeimai? Juk keliaklupsčiaujant ES klerkams dabar net darželinukams bandoma brukti netradicinės lytinės orientacijos propagandą...
- Nesuvokiamas šitas dalykas. Man atrodo, kad čia irgi gali būti neapgalvotas sekimas toli gražu nepavyzdiniais dalykais iš kitur. Arba gal valdžios atstovai bijo, kad ir jiems nereikėtų atsiprašinėti už dorovingumą. Bet tokia pozicija labai pavojinga.
Bendrauju su moksleiviais ir matau, kiek juose dar yra tuštumos, kurią jie norėtų užpildyti kažkuo daugiau, nei šiandien suteikia mokykla. Tokie moksleiviai mokyklą palieka visai nesavarankiški, abejojantys, turintys daug cinizmo. Jiems, deja, niekas nepasako, kad cinizmas griauna, o ne stato. Skaitau daug šiandieninių rašytojų esė ir matau, kad jose trūksta tų vertybių, kurios galėtų patraukti jauną žmogų, duoti jam kažką daugiau, negu, kad jis atranda kasdienėje buityje.
- Į ką turėtų atsigręžti tas jaunas žmogus, kad sugebėtų išsaugoti savo lietuviškumą?
- Reikėtų iš esmės keisti mokyklų pertvarkos klausimą ir jokiu būdu nemažinti jų tinklo. Būtina skirti kur kas didesnį dėmesį patriotiniam ugdymui. Ne bet kokiam, bet tikrai giliam. Net kraštotyros būreliai, ir tie išnykę yra! Po Sausio 13-osios minėjimo paklausiau mokinio, ar jis žino, ką Lietuvai reiškia ši data. „Nieko nežinau“, – jis atsakė. Tai kam tada dėstoma istorija?
Reikia turėti daugiau drąsos pasakyti tiesą ir literatūroje. Deja, mada tampa ir noras būti ciniškam. Jei sovietmečiu spaudoje nebūdavo straipsnių be Stalino, Lenino ar partijos, dabar sunku rasti straipsnį ar knygą be vulgarybių. Atrodo, kad tai yra privaloma tam, kad knyga būtų įdomi. Tokios knygos irgi formuoja žmogų savaip.
- Ar pakanka Lietuvoje dėmesio paprastam žmogui, jei mūsų tautiečiai emigruoja ištisais miesteliais?
- Mano supratimu, valdžios atstovai dažnai nukrypsta į teorijas, į kažkokius svarstymus, o realią paprasto žmogaus padėtį per mažai mato. Net pas eilinį valstybės tarnautoją nuėjęs paprastas žmogelis yra nematomas – stumdomas, grumdomas, nuo vieno prie kito ir taip toliau.
Sunku ir pedagogams – juos labai blaško nuolatinės programų kaitos: išleidžiama programa, o skaitinių ir vadovėlių nėra parengtų. Žmogus paliekamas elgtis kaip tinkamas. Sakyčiau, būtų labai sveika visiems, jei į Švietimo ir mokslo ministeriją ateitų dirbti žmonės, turintys pedagoginio darbo patirties. Tada galbūt ir požiūris į eilinį pedagogą, kaip žmogų, būtų kitoks.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Jono Tamulio nuotr.
MOKYKLA: Stasė Lovčikaitė, ilgametė mokytoja ekspertė, įsitikinusi, kad tautinės mokyklos koncepcijoje užteko vietos Lietuvos ir pasaulio kultūroms.
