Naujausios
SUGRĮŽIMAI (1)
Be namų, bet su šaknimis
Londono karališkosios muzikos akademijos trečiakursis akordeonistas Martynas Levickis sako, jog šiandien neturi savo namų, bet jam svarbu žinoti, kur jo žemė. Nors studijuoja užsienyje, Martynas Lietuvoje nesijaučia pamirštas. „Esu gavęs kvietimą į Prezidentės priėmimą. Anglijoje Karalienė dar nekvietė“, — šypsosi charizmatiškasis muzikas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Sėkmingi metai
Į „Šiaulių krašto“ redakciją Martynas atskubėjo grįžęs iš Vilniaus po pasirodymo televizijos projekte “Lietuvos talentai“. Vakar buvęs Šiaulių konservatorijos auklėtinis išskrido į Angliją, o sausio 16 dieną vėl grįš į Lietuvą: dalyvauti “Lietuvos talentų“ finale.
— Martynai, kokie buvo tavo praėję metai?
— Sėkmingi. Svarbiausias įvykis — Kroatijoje laimėta pirmoji vieta (Martynas konkurse pripažintas klavišinio akordeono kategorijos pasaulio čempionu — red. past.).
Išlaikiau savo pozicijas: jau antri metai koncertuoju Amerikoje. O „Lietuvos talentai“ — antroji avantiūra.
— Ko gero, sulaukei ne vieno priekaišto dėl šios avantiūros?
— Daugiausia kritikos sulaukiu iš kolegų. Kartais ir be argumentų, dėl ko truputį liūdna. Bet aš nesiskundžiu: publika tiesiog mėgaujasi muzika, o jie supranta iki vingrybių.
Nemažai žmonių juokėsi, sakydami, kad man „Lietuvos talentuose“ — ne vieta. Praėjo metai ir tie, kurie kritikavo, dabar dalyvauja televizijos konkursuose. Smagu (juokiasi). Džiaugiuosi, kad akordeonistų veikla Lietuvoje suaktyvėjo, sustiprėjo.
— Dalyvavimas televizijoje laidoje — švietėjiška misija, saviraiška, noras priartinti žmones prie savo idėjų?
— Švietėjiška misija buvo praėjusiais metais, kai į sceną ėjau norėdamas plačiai parodyti akordeoną, kuris tik retkarčiais šmėžuodavo televizijos ekranuose. Tikėjau, kad naujas šou bus populiarus, o mano, kaip atlikėjo ir akordeono muzikos propaguotojo, pasirodymas, — svarbus.
Šiais metais — jau kiti motyvai.
Jaunasis mokytojas
— Sakei, kad jautiesi viena koja esantis Lietuvoje, kita — Anglijoje. Kur dabar abi kojos?
— Tebesu tarp dviejų šalių. Toks gyvenimas nėra lengvas. Dar po kojomis pinasi Amerika ir kitos šalys. Planai, mintys, svajonės keičiasi kasdien. Studijuoti liko metai, mąstau apie magistrantūrą. Čia ir bus mano didysis apsisprendimas.
Vasarą, tikiuosi, būsiu Lietuvoje: reikia normaliai pasimokyti groti, jau atsilieku nuo grafiko.
— Jautiesi pasaulio ar Lietuvos piliečiu?
— Lietuvos. Neseniai mačiau užrašą ant sienos: „Aš — pasaulio žmogus“. Man keista. Vien jau tai, kad šis sakinys užrašomas lietuvių kalba, man yra didžiulis prieštaravimas. Tai ir kalbėkime pasaulio kalba: bet kas tai yra?
Taip, mes visi esame pasaulio gyventojai, bet kiekvienas turime savo valstybę, kurioje gimėme, užaugome. Tik galbūt dabar negyvename.
— Londone studijuoji trečius metus. Jautiesi ten savas?
— Išėjęs į gatvę, turi jaustis tos šalies atstovu, bendrijos nariu. Londone to nėra, ten daug žmonių atvykę iš kažkur. Tai savotiškai jaudina, yra įdomu, tik nežinau, ar ilgai.
Pirmoji priežastis, dėl ko verta ten gyventi — studijos.
— Pragyvenimo šaltinis Londone — koncertai ir stipendija?
— Smagu pasakyti, kad koncertai, nors jų nėra labai daug. Nuomą ir transporto išlaidas sumoku iš mokytojavimo. Esu jaunasis mokytojas (juokiasi). Tai etapas, kurį vertinu ir kuriuo džiaugiuosi. Bet — etapas, nes aš studijuoju atlikimą ir noriu būti atlikėjas.
— Lietuvoje švietimo reforma tęsiasi be galo. Kokiomis nuotaikomis gyvena Anglijos studentai?
— Anglijoje irgi prasidėjo švietimo reforma. Kai prieš mėnesį buvo paskelbta apie kylantį mokestį už mokslą, Londone kilo riaušės, demonstracijos, skraidė sraigtasparniai. Man ramu: aš įstojau pagal senas taisykles.
Be namų
— Dažnas emigrantas išvažiuodamas teigia: Lietuva man nieko nedavė. Sutiktum su šiuo požiūriu?
— Mūsų valstybė galbūt neduoda tiek daug, bet ir kitur su pyragais niekas nelaukia. Taip, užsienyje uždirbama daugiau, gyvenama geriau. Bet žmonės, manau, nesijaučia labai laimingi, nes trūksta jausmo, kai žinai: tai — tavo žemė.
— Ar po studijų planuoji grįžti į Lietuvą?
— Tikiuosi, bet galutinio atsakymo neturiu. Vieną rytą galiu sakyti, kad tikrai grįšiu, kitą — gal dar negrįšiu. Man gera Lietuvoje, bet dar reikia palaukti.
Būna, kad per mėnesį į Lietuvą dėl koncertų grįžtu du kartus. Nutinka visko: susiduriu su piktais, pavargusiais, nežinia, kodėl norinčiais įgelti žmonėmis. Ne ekonomika viską lemia: bendravimas turėtų būti pagrindas.
— Ar jautiesi reikalingas Lietuvoje?
— Taip. Gal ir labiausiai įvertintas Lietuvoje jaučiuosi. Išvažiavau tobulėti, siekti, mokytis.
Esu gavęs kvietimą į Prezidentės priėmimą. Vadinasi, nesu pamirštas. Tai ir leidžia suvokti, kad čia esu reikalingas. Anglijoje Karalienė dar nekvietė (juokiasi).
— Ar turi atsakymą į klausimą, kur tavo namai?
— Dabar supyks mama, bet aš neturiu namų. Esu studenčiokas. Londone iš vienos vietos į kitą kraustausi gana dažnai. Tik pirmojoje vietoje gyvenau pusantrų metų. Ten taip įprasta.
Grįžęs į Šiaulius, apsistoju namuose, kuriuose gyvenau. Bet jau nebesijaučia, kad tai — mano namai.
Trūksta ugdymo
— Koks tavo muzikinis gyvenimas Londone?
— Ir šiemet dalyvausiu festivaliuose. Ten — akademinė muzika. Net su profesoriumi nekalbu apie tai, ką darau Lietuvoje, nes ši veikla būtų nelabai suprasta ir galbūt neigiamai įvertinta.
— Lietuvoje klasikinė muzika nėra itin populiari. Kaip manai, kodėl?
—–Truputį bijau drąsiai kalbėti, nes man dar nedaug metų, bet savo nuomonę turiu: pas mus nėra gilių muzikinių tradicijų. Nėra koncertų salių, didelio klasikinės muzikos klausytojų rato.
Londono Karališkoji Alberto salė, kai vyksta klasikiniai koncertai, būna pilna žmonių.
Dar vienas dalykas — ugdymas. Anglijoje populiarus komediantas muzikantas Bill Baylie parengė programą su BBC koncertiniu orkestru. Programoje populiariai pristatomos klasikinės muzikos savybės. Dievinu šią programą. Tokio ugdymo reikia Lietuvoje.
Netgi akademijoje yra paskaita — muzika bendruomenėje. Mes einame į pradines mokyklas, su ta pačia vaikų grupe dirbame šešias valandas per dieną. Reikia gyvo prisilietimo prie muzikos.
Panašūs susitikimai organizuojami ir Lietuvoje, bet reikia daugiau polėkio. Labai norėčiau prisidėti: tai būtų pirmieji žingsniai keičiant klasikinės muzikos supratimą.
— Kada išgirsime tave Šiauliuose?
— Šių metų pavasarį sukaks penkeri metai Šiaulių akordeonui (akordeonas — miesto dovana Martynui — red. past.). Labai norėčiau padovanoti koncertą, greičiausiai — vasarop.
VEIKLA: Martyno Levickio grafikas — įtemptas. Sausį Londone laukia rečitalis, o Lietuvoje — „Lietuvos talentų“ finalas.
PILIETIS: Akordeonistas Martynas Levickis sako, kad jaučiasi Lietuvos piliiečiu, nors ir gyvena viena koja Londone, viena — čia.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
