Naujausios
„ŠIAULIŲ KRAŠTAS“ KVIEČIA PADĖTI
Be namų
Seimo nariams laukiant įkurtuvių Seimo viešbutyje, Janina pravėrė redakcijos duris: „Man reikia namų“. Sako, bijanti žiemos, nes gyvena svetimame nebaigtame statyti name be langų, be durų, be stogo. Pusiau akla moteris ten surado prieglobstį, kas vakarą pasikloja guolį, gulasi su paltu.
Dienomis uždarbiauja, todėl griežtai atsisako priimti išmaldą. Gyvenimo daužyta ir luošinta, ji svajoja tik apie namus.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Nakvoja beveik lauke
66-erių metų Janina susikūrė būstą apleistoje statybvietėje miesto centre. Nebaigtame statyti name nėra nei langų, nei stogo, nei durų, tiktai pliki perdengimai ir sienų kiaurymės, apjuostos metaline tvora.
Nors sienos kiauros, Janinos žodžiais, pavasarį, vasarą ir rudenį nebuvo blogai. Bet dabar naktimis nebegelbsti nei paltai, nei kitokie apklotai. Taip šalta, kad iš vakaro likusi arbata ir vanduo kibire pernakt sustingsta į ledą.
Atkabinusi metalinės tvoros kampą, Janina kviečia užeiti. Į vidų spraudžiamės pro siaurą tarpą, tarp visokių rakandų ir skudurų.
Apleistuose griuvėsiuose vieniša keistuolė palaipsniui susikūrė namus. Greičiau — namų iliuziją.
Senas neveikiantis televizorius, dailiai užklotas lino takeliu, čiužiniai, ryškūs dideli plakatai su manekenių atvaizdais, drabužiai, žaislai, dirbtinės gėlės, pamerktos vazose, tvarkingai ant stalo sudėlioti indai, arbatinukas, nors arbatos išsivirti nėra kaip, žvakidė, aplūžę baldai, daugybė kitų daiktų — visa šia butaforija tarsi tikri namus, tik kiaurai perpučiami vėjo, be vandens ir elektros.
Naktimis būstą apšviečia šviesa nuo gatvės.
Janina parodo savo guolį. Tai senas fotelis, prie kurio pastato tuščią dėžę. Ant fotelio ir dėžės užmetusi čiužinį, atsigula kaip stovi — su kepure ir kailiniais. Tik akinius pasideda šalia.
„Taip ir atsigulu, — Janina pademonstruoja, kaip ji nakvoja. — O kad nesušaltų veidas, užsikloju dar vieną paltą. Prisikvėpuoji, prisikvėpuoji, ir nieko.“
Užsiklodama veidą, visada palieka mažus tarpelius orui.
Krizė
Skersvėjų košiamame name viskas kiaura ir girdisi. Šalia gatve dunda automobiliai. Ji girdi, kaip praeiviai keiksnoja krizę ir brangmetį.
Janina apie krizę nė neužsimena.
Dienomis „namuose“ nebūna — valo laiptines ir šluoja kiemus. Kartais gyventojai pakviečia pietų, štai ir dabar pasigiria ką tiktai valgiusi karštų blynų.
Kai valo laiptines, vandenį neša iš rūsio, rūsyje po darbo ir nusiprausia.
Vakarais pati nusiperka ko nors užkąsti, bet pusryčiams stengiasi nepalikti, nes po nakties maistas būna sušalęs: „Vakar parsinešiau arbatos, rytą, sakau, atsikelsiu, atsigersiu — ledas ant viršaus.“
Neseniai naktį pajuto kažką vaikštant.
Kitą naktį įgriuvo net septynių jaunuolių kompanija.
O vakar, kai šeimininkės nebuvo, apsilankė plėšikai: išvartė daiktus, kai kuriuos išnešė.
Paklausta, ar nebijo, ramiai sako: „Ką darysi, užmuš tai užmuš“.
Bėdos lipo viena prie kitos
Janinos nelaimės prasidėjo prieš aštuonerius metus. Vėliau jų tiktai daugėjo, lipo viena prie kitos, tarsi paritus sniego kamuolį.
Savęs neteisina. Susigundė perpardavinėti naminę, ir greitai buvo sugauta ir nuteista pusantrų metų kalėti.
Kalėjime ją praminė balandiene, nes nuolat lesindavo balandžius.
Atlikdama bausmę, sužinojo, jog yra iškeldinama iš neva žinybinio buto, kuriame gyveno.
Negana to: kalėjime apako.
Išleista į laisvę, pasijuto visiška bejėgė. Svetimame mieste nežinojo, kur eiti: „Atsisėdau ant šaligatvio, susiėmiau už galvos ir sėdėjau. Išgirdau, kad kalbina kažkoks vyriškis. Sužinojęs, kad esu akla, savo automobiliu nuvežė į autobusų stotį, įlaipino į reikalingą autobusą. Taip grįžau namo, į Šiaulius.“
Šiauliuose geri žmonės aklai moteriai taip pat ištiesė ranką: pervedė per gatvę, palydėjo į Nakvynės namus. Buvo savaitgalis, esą todėl į Nakvynės namus jos nepriėmė.
Visiškai sutrikusią, kažkas nuvežė į Geležinkelio stotį, kurioje praleido tris paras.
Tuomet Janina pirmą kartą pajuto, kas yra badas. Tiesa, ir tada neliko be dėmesio — kiosko darbuotoja davė atsigerti ir kažko užkrimsti.
Janina dėkinga visiems, kurie bent kiek bandė jai padėti.
Taksi vairuotojas pasisiūlė nuvežti į buvusius namus, kaimynai apnakvindino. Kitą dieną buvo palydėta į Socialinės paramos centrą, iš ten nuvežta į Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Vėliau ligoninėje buvo atlikta akių operacija, viena akis atgavo regėjimą.
Po ligoninės buvo apgyvendinta Nakvynės namuose, kuriuose gyveno apie metus.
Deja, dėl jos potraukio rinkti daiktus Nakvynės namai sutarties nebepratęsė. Janina vėl atsidūrė gatvėje.
Praėjusį pavasarį susirado kiaurą namą ir persikraustė gyventi į jį.
Kadangi namas yra be stogo, lyja ir sninga tiesiai ant perdangų, pro kurias vanduo sunkiasi į pirmą, Janinos gyvenamąjį, aukštą. Gelbėdamasi nuo vandens, perdangas Janina uždangstė kartono lakštais, polietileno skiautėmis, kurias prispaudė plytomis.
Bijo gyventi tarp žmonių
Janina atėjo į redakciją, išsigandusi žiemos.
Ji norėtų būsto, kuriame būtų bent sienos ir langai. Galėtų būti nešildomas, sako, nes užsigrūdino, šalčio nebijo.
Ji tik bijo gyventi šalia kitų žmonių. Nori atskirai, kad jos nebartų. Sakė, kad artimųjų, kurie galėtų padėti, nėra: su vyru išsiskyrė seniai, vaikų, brolių ir seserų neturėjusi.
Norintieji padėti Janinai išgyventi žiemą, gali paskambinti į „Šiaulių krašto“ redakciją, budinčiam reporteriui telefonais (841) 591559, 591570.
Citata: „Skersvėjų košiamame name viskas kiaura ir girdisi. Ji girdi, kaip praeiviai keiksnoja krizę ir brangmetį.
NAKVYNĖ: Vėjo perpučiamuose Janinos „namuose“ , kaip ir lauke, naktimis būna keli laipsniai šalčio, todėl 66-erių moteris miega su kailiniais.
RŪPESČIAI: Gelbėdamasi nuo lietaus, antro ir trečio aukštų perdangas, Janina apklojo kartono ir polietileno skiautėmis, kurias prispaudė plytomis.
NAMAI: Kiaurame pastate Janina susikūrė namus.
STALAS: Stalas, prie kurio vakarieniauja.
ŠALTIS: Naktimis vanduo kibire apsitraukia ledu.
TROŠKIMAI: Janina savo buitį puošia gražaus gyvenimo vaizdais.
SVAJONĖ: Pusiau akla Janina būtų laiminga, turėdama namus, kuriuose būtų bent durys, langai ir stogas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
