Naujausios
Azerbaidžaniečiai rado antrąją tėvynę
Šiandien — Naujieji metai. Vieną iš svarbiausių švenčių Novrus Bayram (Nauja diena) švenčia azerbaidžaniečiai. Šiaulių azerbaidžaniečių bendruomenė pirmą kartą drauge pasidžiaugti senas tradicijas turinčia pavasario švente rinkosi šeštadienį. Apskrityje, manoma, gyvena apie šimtas azerbaidžaniečių. Lietuva tapo jų antrąja tėvyne.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Laikas atgimti
„Novrus bayraminiz mubayrek olsun!“ (Sveikiname su nauja diena!), — vieni kitiems šeštadienį linkėjo Šiaulių azerbaidžaniečių bendruomenės nariai.
Novrus Bayram švenčiama per pavasario lygiadienį: kovo 20— 21 dienomis. Per šią šventę azerbaidžaniečių namų durys būna atviros visiems. Ši šventė — metas susitaikyti ir džiaugtis. Liūdėti, apkalbėti, apgaudinėti — nevalia. Ją azerbaidžaniečiai švenčia visame pasaulyje, nesvarbu, kokioje šalyje begyventų.
Pasak bendrijos pirmininko Aladino Mamedovo, kovo mėnesį visi stengiasi kalbėti tik gražiai, išgirsti blogą šnekant — negeras ženklas. Keturis kartus šį mėnesį, ketvirtadieniais, degami laužai, šokinėjant per juos, tikimasi atsikratyti skausmo ir nuoskaudų. Prisimenami ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, lankomi jų kapai.
Pasak vieno iš šventės organizatorių Elšano Safranovo, šokiai ir žaidimai — neatsiejama džiaugsmingos šventės dalis. Kaip ir dovanos vieni kitiems. Šventė primena: laikas atgimti ir atsinaujinti su prasidedančiu pavasariu bei laikytis senųjų papročių, lemiančių, kad metai būtų derlingi ir turtingi.
Vanduo (tirpstantis sniegas), vėjas (šylantis oras), ugnis ir saulė (šviesa, šiluma) — visos stichijos deri šioje šventėje.
Būtini šventės atributai — riešutai, grūdai, margučiai ir daiginti želmenėliai.
Ant stalo — gausybė tradicinių patiekalų, iš kurių svarbiausias — plovas. „Ryžiai tokie birūs, kad galima po vieną suskaičiuoti“, — giria patiekalą šeimininkės. Saldaus stalo puošmena — pyragas “Pachlava“. Moterys viską gamina pačios — maistas itin gardus ir primena namus.
Šventės dieną maistu dalinamasi su neturtingai gyvenančiu kaimynu. Kaimynas turi valgyti taip, kaip ir tu pats. Tada tavo sielai bus gera, nes kitam gero padarei — tokia azerbaidžanietiška samprata.
Nori suburti tautiečius
Azerbaidžaniečių bendrija Šiauliuose įsikūrė prieš metus, dabar ji jungia apie 30 narių.
„Norime suburti visus apskrityje gyvenančius tautiečius. Svarbu būti kartu, švęsti šventes, puoselėti kalbą, išlaikyti tradicijas“, — sako A. Mamedovas, Lietuvoje gyvenantis per 30 metų.
Atitarnavęs Zokniuose, po penkerių metų vyras grįžo į Lietuvą: buvo smalsu pamatyti, kaip šalis gyvena. Likimas pasisuko netikėtai: pamilo lietuvaitę ir liko Šiauliuose. Čia užaugo vaikai.
„Visur yra gera gyventi. Reikia mylėti tautą, su kuria gyveni“, — sako A. Mamedovas.
Nuo Lietuvos iki Azerbaidžano — apie 3350 kilometrų, skrydis iš Rygos į Baku trunka apie keturias valandas.
Gyvendami Šiauliuose, azerbaidžaniečiai seka, kas vyksta jų šalyje, žiūri Azerbaidžano televizijų kanalus. Čia dažnai išgirsta ir pranešimų iš Lietuvos. O ryšių tarp dviejų tautų vis daugėja. Vasarį Azerbaidžane viešėjo Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, praėjusią savaitę — Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) pirmininkas, užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.
Azerbaidžaniečių teigimu, jų šalis pastaraisiais metais sparčiai auga. Pagrindinis šalies ekonomikos variklis — nafta ir dujos. Litras benzino šalyje dabar tekainuoja 1,3 lito.
Europa Azerbaidžano išteklius laiko alternatyva Rusijos tiekiamoms dujoms: planuojama, kad 2015 metais „Nabucco“ dujotekiu dujos, aplenkdamos Rusiją, bus pradėtos tiekti iš Azerbaidžano iki Austrijos per Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją ir Rumuniją.
Sulaikė meilė
Prieš Novrus Bayram šventę apsilankėme azerbaidžaniečių bendrijos Šiauliuose pirmininko pavaduotojo Bachramo Zeinalovo namuose.
Gimęs ir augęs Nachičevanės Autonominėje Respublikoje, prieš tris dešimtmečius jis atvyko į Klaipėdą, įsidarbino laivų remonto įmonėje.
Kas atviliojo į Lietuvą? „Apie Lietuvą žinojau, nes daug skaičiau. Per “Lietuvos-Azerbaidžano literatūrinės draugiją“ susidomėjau Vincu Krėve-Mickevičiumi, kuris Baku gyveno dvylika metų, čia turėjo daug draugų. Gaila, kad paskui, 1920 metais, jis grįžo į Lietuvą, vėliau išvažiavo į Ameriką“, — mėgstamo lietuvių rašytojo biografiją puikiai žino azerbaidžanietis.
Lietuvoje ponas Bachramas pritapo lengvai. Tarybiniais metais kone visi mokėjo rusiškai. Po poros metų persikėlė į Šiaulius. Čia jį sulaikė meilė būsimai žmonai Irenai — gražiai lietuvaitei. „Grožis — ne tik išorės, svarbiausia — širdies grožis, sielos šviesa“, — patikslina vyras.
Lietuvės ir azerbaidžaniečio šeimoje išaugo keturi vaikai. Dviem vaikams buvo suteikti lietuviški, dviem — azerbaidžanietiški vardai. Atžalos kalba lietuviškai — tėvo kalbos nebemoka.
„Labai gaila“, — lietuviškai atsidūsta B. Zeinalovas.
Antroji tėvynė
„Labai graži gamta, malonūs žmonės, charakteriu panašūs į mūsiškius. Lietuviai galbūt uždaresni. Tam yra priežasčių: žinote, 1940-ieji, okupacija, — svarsto ponas Bachramas. — Azerbaidžanas irgi išgyveno sunkius laikus, žmonės tremti į Sibirą, naikinta inteligentija, daug nukentėjusiųjų.“
Prasidėjus Sąjūdžiui, dėl savo tautybės azerbaidžanietis nejautė spaudimo ar atskirties, ir iš širdies palaikė lietuvių siekį tapti nepriklausomais. „Kitaip ir negalėjo būti, ačiū Dievui, dabar laisvi gyvename“, — džiaugiasi vyras.
Dėl religijų skirtumų lietuvės ir azerbaidžaniečio šeimoje problemų nekyla. Šiuose namuose svarbiausia — pagarba abiems tikėjimams.
„Prisiderinau prie vietos gyvenimo. Sunku būtų laikytis tradicijų, kaip 40 dienų pasninkas. Tikėjimą nešioju širdyje“, — sako Bachramas.
Šeima sėda prie Kūčių stalo, švenčia Kalėdas ir Velykas. Būtent Kalėdos azerbaidžaniečiui — gražiausia lietuvių šventė. O poniai Irenai mielos azerbaidžaniečių šventės.
B. Zeinalovo ryšiai su namiškiais nėra nutrūkę, apsilanko Azerbaidžane. Šalis, pasak šiauliečio, neatpažįstamai pasikeitusi: „Fantastika! Ir miestuose, ir kaimuose daug statybų, ekonomika pakilusi“.
Azerbaidžaniečio teigimu, gyvenimo lygis abiejose šalyse — panašus. Nors šalyje kalbama apie ekonominę krizę, bendraujant su bičiuliais, to nesijaučia: „Kaip ir Lietuvoje: visi dejuoja, bet kai nueini į parduotuvę, visur eilės“.
Kuo turistus traukia Azerbaidžanas? „Gamta, kalnais. Vasarą papėdėje 30— 40 laipsnių karščio, užkopus 200 metrų, jau sniegas. Labai gražu, — pasakojant apie gimtinę, spindi azerbaidžaniečio akys. — Pasiilgstu kalnų. Bet ir čia pripratau. Šeima, vaikai, čia — antra mano Tėvynė. Iš Lietuvos tikrai nenorėčiau išvažiuoti.“
Svarbiausia — pagarba
Ponia Irena negaili gražių žodžių azerbaidžaniečiams. Susipažinus su Bachramu, į akis krito jo nesavanaudiškumas, paprastumas, nuoširdumas, sugebėjimas išgirsti ir padėti.
„Jei žmogui reikia pagalbos, azerbaidžaniečiai vieni kitus remia, nelaukdami jokio atlygio. Iš pradžių buvo keista: atiduoti pinigus kitam. Bet čia glūdi išmintis. Gyvenimas sukasi karusele, kiekvienoje šeimoje būna lengvesnių, sunkesnių dienų: visada viskas sugrįžta“, — sako moteris.
Azerbaidžaniečiai ypač gerbia tėvus, vyresniąją kartą. Jų neįskaudintų nė žodeliu. Visada ir visur gerbiamos moterys, todėl ponui Bachramui iki šiol keista, jei miesto autobusuose vaikinai ar vyrai neužleidžia vietų moterims ir merginoms.
Būtent pagarbos šalia esančiam azerbaidžanietis Lietuvoje pasigenda. Kaip ir pasisveikinimo: vyras įpratęs, kad jo tėvynėje žmonės nepraeina nepasilabinę: „Salam aleikum!“ Nesvarbu, ar susitinka pažįstami, ar pirmą kartą vienas kitą matantys žmonės.
Azerbaidžane nėra vaikų namų. „Ir negali būti, — stebisi B. Zeinalovas. — Visi giminiaujamės, pažįstame trečios kartos pusbrolius. Neįmanoma net pagalvoti, kad vaikas liktų vaikų namuose.“
„Mums, lietuviams, pritrūksta atidumo artimui, — antrina ponia Irena. — Esame užsidarę, nepažįstame kaimynų, mums neįdomu, kaip jiems sekasi.“
O ponui Bachramui — rūpi. Vyras vadovauja ne tik savo namo, bet ir gretimų namų bendrijoms. Šie kiemai išsiskiria švara, tvarka, augalais.
„Apie savo vaikų ateitį turime galvoti“, — sako vyras, dažnai minantis įvairiausių įstaigų slenksčius. Dabar jo svajonė ir tikslas — parkas Zokniuose.
ŠOKIS: Skambantys tautiniai ritmai azerbaidžaniečius akimirksniu įtraukia į energingą šokį.
ŠEIMA: Šiauliuose gyvenantys Irena ir Bachramas Zeinalovai šeimoje suderino skirtingus tikėjimus ir papročius. Santarvės raktas — pagarba.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAPROTYS: Kuris margutis stipriausias, išsiaiškinama daužiant jų smaigalius ir bukąjį galą. Stipriausio kiaušinio šeimininkas susirenka visus margučius.
STALAS: Šventinis azerbaidžaniečių stalas neįsivaizduojamas be pyrago „Pachlava“. Per Novruz Bayram būtini sudaiginti želmenėliai — atgimstančios gamtos ženklas.
TRADICIJA: Pasitikdami vieną iš svarbiausių metų švenčių, azerbaidžaniečių bendrijos Šiauliuose nariai pasipuošė tradiciniais galvų apdangalais.
Jono TAMULIO nuotr.
