Naujausios
Šių metų sausio 17 dieną V. Rimkui sukako 90 metų. Straipsnį „Šiaulių krašte“ tuomet ir pavadinome „Devyniasdešimt garbės piliečio Vytenio Rimkaus metų“.
V. Rimkaus gyvenimas – sudėtinga epocha. Su skausmingais praradimais ir įvykiais, prilygstančiais stebuklui.
„Nors ir aptingęs, negali visiškai nieko nedirbti“, – sakė profesorius, visuomet akylai sekęs ir kultūros, ir politikos aktualijas, o pastaraisiais metais nemažai laiko skyręs patirties, praeities apmąstymams.
V. Rimkų su žmona Česlava buvo galima sutikti kone visuose Šiaulių kultūros įvykiuose: parodų atidarymuose, knygų pristatymuose, susitikimuose, koncertuose. Profesoriaus žodis visuomet buvo laukiamas.
Nuolat bendradarbiavo, pasisakydavo ir spaudoje, televizijoje – profesoriui rūpėjo, kuo gyvena Šiauliai ir Lietuva.
2018–2019 metais išsamus pokalbių ciklas su V. Rimkumi „Nuo Šiaušės pakrantės“ buvo spausdinamas „Šiaulių krašto“ kultūros, meno, literatūros leidinyje „Atolankos“.
Šį sekmadienį, 11 valandą, V. Rimkų dar bus galima išvysti LRT Plius laidoje „Stop juosta“, filmuotoje birželio mėnesį.
„Lietuvos nepriklausomybė atgauta tam, kad mes visi dirbtume tautos labui. O kada girdimas skundas: „Ką man Lietuva davė?“, tai aš visada priešingai klausiu: „O ką tu davei Lietuvai?“ Nedavei nieko Lietuvai ir tylėk!“ – laidos anonse kalba profesorius.
„Epochų sandūros. Mano takai takeliai“, – taip V. Rimkus pavadino savo gyvenimo istoriją – biografinę knygą.
Gimė V. Rimkus Zatišių vienkiemyje prie Padubysio, Šiaulių rajone.
„Gimiau ne savo namuose, mūsų sodyba dar nebuvo pastatyta, kaimynystėje, tėvo pusbrolio dvarelyje, gimiau. Mano vyresnė sesuo gimė Šiauliuose, mieste tėvai samdė butą. Kai prasidėjo savo ūkio statybos, matyt, staiga užpuolė, į miestą mamos nebeatvežė, gimiau bobutės priimtas“, – tokia buvo gyvenimo pradžia.
Iki tremties 1949 metais V. Rimkus mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Galvojo būti architektu, dailininku, eiliavo, buvo literatų būrelio pirmininkas.
Likimas buvo parengęs sunkesnį taką – laukė tremtis, vėliau – mirties bausmės nuosprendis (už tremtyje leistą žurnaliuką „Taiga“ ir eiles), pakeistas į 25 metus lagerio, 10 metų tremties bei 5 metus be teisių. Miško kirtimo darbai, traktorininko mokslai.
Grįžus į Lietuvą, dažytojo ir šaltkalvio darbas, neakivaizdiniu būdu įgytas brandos atestatas, baigta Sankt Peterburgo (tada – Leningrado) dailės akademija ir įgyta menotyrininko specialybė. Ilgametis darbas Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – universitetas) – docentas, profesorius, apginta daktaro ir habilituoto daktaro disertacija.
„Labai sudėtinga epocha. Dviguba okupacija, dvigubas buvimas. Kuo užsiimti, ką veikti, kaip išlikti? Tos epochos Lietuvos žmonės buvo susidvejinę. Niekas negalėjo tiksliai žinoti: o kas tu toks esi? Ar tu esi buvęs partizanas? Ar tu esi jau komunistas? – „Šiaulių kraštui“ sakė V. Rimkus. – Kažkiek perėjo į tą pačią dvigubystę, ir dabar kartais ne visai aišku, kas tu toks esi. Ar prisitaikęs? Visko yra. Mano tokia nuomonė: dabar nebe tiek svarbu, kas jis buvo, o ką dabar daro. Jeigu Stalinas nebūtų miręs, kas aš būčiau – rusofilas?“
V. Rimkus – daugybės knygų ir publikacijų autorius. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos sudarytoje profesoriaus bibliografijos rodyklėje, apimančioje net aštuoniasdešimties metų straipsnius, knygas, mokslo darbus, kūrybinę veiklą – tūkstančiai pavadinimų.
Buvo ir kolekcininkas, sukaupė vertingą archyvą. Pastaraisiais metais rašė apžvalgas šiauliečio kolekcininko Petro Kaminsko mažatiražiams albumams.
Atsigręžė ir į jaunystės kūrybą: išleido knygas „Taiga“ taigoje“, poezijos rinkinius „Jaunystės meilė ir kova“, „Pilėnų didvyriai“, „Jaunystės eiles“ dedikavo savo mokyklos – Juliaus Janonio gimnazijos – 160-mečio jubiliejui.
Daug dėmesio skyrė tėvo Jaroslavo Rimkaus palikimui, išleido jo knygą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“, biografinę knygą „Jaroslavas Rimkus. Dailininkas, pedagogas, visuomenininkas“.
Surengė ir ne vieną parodą – akvarelių, sienlaikraščių.
Mikelio prizininkas, Garbės kraštotyrininkas, Stasio Šalkauskio premijos laureatas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius, Šiaulių miesto ir rajono garbės pilietis, Jono Basanavičiaus premijos laureatas, apdovanotas Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Tris kadencijas buvo Šiaulių miesto tarybos nariu.
Apie tris dešimtmečius išlaikė tradiciją – šiauliečių intelektualų, „masonų ložės“, susitikimus – šviesuomenės pokalbius, diskusijas.
Sudarė istorijos ir kultūros fragmentų knygą „Ir kėlėsi Lietuva...“.
„Man šiandienos Lietuva atrodo gerai, o klaidų ir vargų visada yra. Tik tiek, kad apsiriko žmonės, kurie manė: nepriklausoma Lietuva, puikus, laisvas gyvenimas, džiaugiamės, „baliavojame“ ir viskas. Nepriklausomybės atgavimas iš karto įpareigoja naujiems vargams, naujam darbui. Turi dirbti, turi kurti, turi kažką pasiekti. O ne laukti, kad už tave kažkas kažką padarytų. Žinoma, klaidų yra. Kaip ir žmogaus gyvenime – gyveni, džiaugiesi, staiga pajunti, kad jau senatvė yra, kad jau daug ko negali“, – trisdešimtaisiais nepriklausomos Lietuvos metais sakė V. Rimkus.
Atgautą Lietuvos nepriklausomybę profesorius vadino stebuklu, o didžiausia gyvenimo dovana – žmoną Česlavą.
V. Rimkus garsėjo įžvalga, taikliu žodžiu, geru humoro jausmu.
Devyniasdešimtmečio proga svarstė: vaikystėje persekiojo ligos, o pragyveno visus klasės draugus. Pasiteiravus, ar visgi nėra universalaus ilgo gyvenimo recepto, atsakė: „Nėra, turbūt daug atsitiktinumų. Nežinau, ar pasidžiaugti, ar problemiškai žiūrėti į tai.“
„Kad ligos netobulėtų!“ – sau linkėjo jubiliatas. Deja, profesoriaus gyvybę nusinešė klastinga liga.
Ilsėkitės ramybėje!
