Naujausios
Lituanistai pavasario nemato
„Aš nesijaučiu jokia reikšminga mokytoja“, – stebisi mokytoja Birutė DEVEIKIENĖ, iš „Šiaulių krašto“ išgirdusi, jog yra įvardyta tarp iškilių šalies mokytojų.
Jos žodžiais, jeigu Linkuvos gimnazija vertinama už lietuvių kalbos mokymą, tai yra visų jos kolegių lituanisčių nuopelnas.
„Mes keturios gimnazijoje dirbame, – pabrėžia mokytoja. – Pernai mano kolegės Rasytės Ašmenavičienės mokiniai visi gerai išlaikė lietuvių kalbos valstybinį brandos egzaminą. O aš turėjau tik penkis vyrukus, iš jų keturi mokyklinį egzaminą išlaikė, vienas – valstybinį.“
Patikina, jog dirba paskutinį mėnesį. 40 metų – jos pedagoginis darbo stažas. Per pastaruosius pusantrų metų nuotolinio mokymo visiškai padėjusi sveikatą: „Tik dabar pajutau, kad mes, lituanistai, visai nematome pavasarių. Tik ruošiame ir ruošiame mokinius egzaminams.“
Šiais mokslo metais B. Deveikienė moko penktokus ir dvyliktokus. Pandemijos laikotarpį įvardija išskirtinai sunkiu ir mokytojams, ir mokiniams. Dėl dvyliktokų ypač nerimauja.
„Jie dabar grįžo mokytis į mokyklą ir matau, jog rezultatų nėra, nes jie pusantrų metų, galima sakyti, nesimokė“, – sako mokytoja.
Problemos gilėja
„Aš pati turėjau labai gerą mokytoją, – prisimena B. Deveikienė. – Dabar galvoju gal ir gerai, kad mano mokytoja Stasė Lovčikaitė jau išėjusi Anapilin ir nemato to, kas darosi. Girdime apie tūkstantmečio mokyklas, kokios jos bus? Kurs elito būrelį? Nepritariu elitinių mokyklų idėjai.“
Jos žodžiais, juokinga girdėti, kaip gerai sekasi elitiniams licėjams. Ten susirenka aiškų tikslą turintys, motyvuoti vaikai. Kaimo, miestelių mokyklose daug vaikų yra be jokios motyvacijos, o juos turi išmokyti.
„Vaikai ateina į mokyklą, kad su draugais pabendrautų, o ne mokytųsi. Kitas eina, kad sočiau pavalgytų nei namuose, – sako mokytoja. – Motyvacijos neturi, nes mokyklą, net ir aukštąją, baigus, sunku įsidarbinti. Todėl bent jau iki pandemijos matė vieną kelią – važiuoti į užsienį. Ten juodą darbą dirbsi, bet uždirbsi daugiau nei Lietuvoje. Dažnas kaimo žmogus šitaip galvoja: „Mano vaikas griovių čia neis kasti, važiuos į užsienį. Mokslo nekrims, nes mokslas nieko neduoda“.
Pandemija dar labiau pagilino problemas.
Kaime pakankamai daug skaudžių problemų. Vaiko prašyti, kad kamerą įsijungtų per nuotolinį mokymą negalima, nes jam gali būti baisu parodyti savo aplinką, juk kartais ir per įjungtą mikrofoną išgirsti piktą barnį ar keiksmažodžius. Dalis vaikų kamerų nė neturi, dalis dirba telefonais ar planšetėmis. Ne vienas lovoje planšetę ar telefoną maigo arba įjungia kompiuterį, o pats bala žino kur ir ką veikia, pamokoj nedalyvauja.
„Kai vaikas eina į mokyklą, yra tvarka, kuri įstato į tam tikrus rėmus, ugdo atsakomybę, – pabrėžia mokytoja. – Gerai, jeigu namuose yra mama ar tėvas, o jeigu ne, laksto po kiemą ir nesugaudysi. Lygiai tas pats ir su vyresniaisiais.“
Stebisi, kad paaiškėjo ir IT raštingumo problemos. Vaikai, kurie puikiai moka nardyti po internetą, atsisiųsti įvairias programėles, nesugeba elektroninio laiško išsiųsti, teksto pataisyti ir grąžinti atgal mokytojai.
Dvyliktokai turi ir aštuonių, ir devynių balų įvertinimus, bet rašinius rašė nuotoliniu būdu. Internetas atviras – paruoštukų pilna, durstyk ir rašyk.
„Mes taisome visos Lietuvos nesąmonių rinkinį, kurį jie sudeda į rašinius. Neišmoko patys savarankiškai rašyti tokio rašinio, kokį reikia rašyti. Antra savaitė dirba akivaizdžiai, kai niekur nepasižiūrėsi, neatsisiųsi, kai yra tik popieriaus lapas – ir nėra rezultato, – sako mokytoja. – Sunku. Mokiniai tiesiog pavargo ir atbuko nuo sėdėjimo prie kompiuterio, bus kaip bus, ką čia padarysi, o kas išgyvena dėl rezultato, sėdi didelėmis akimis ir nebežino, ką daryti.“
„O mes turime vaikus išmokyti taip, kad įstotų į aukštąsias mokyklas, – akcentuoja. – Gal manoma, kad kaimo vaikas turi daug galimybių pasisamdyti korepetitorių? Vilniuje, Kaune, žinau, tėvai samdo korepetitorius ir samdo ne po vieną: matematikai – vienas, fizikai – kitas ir t.t. O stoja į aukštąsias mokyklas visi vienodomis sąlygomis.“
Kaip mažins atskirtį?
„Nesuprantu, kaip tūkstantmečio mokyklos sumažins atskirtį, – svarsto B. Deveikienė. – Jeigu Pakruojyje bus vienintelė tokia „motininė“ mokykla, ji susiveš gabesnius vaikus, o kitoms liks mokyti tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti iki dešimt.“
Ji klausia, kaip ministerija įsivaizduoja tą „motininę“ mokyklą rajonų savivaldybėse? Gal į ją vaikus jau iš vakaro vešiantys geltonaisiais autobusiukais? Dabar vaikai 6 valandą ryto keliasi, kad iš tolimesnių kaimų būtų laiku atvežti į mokyklą Linkuvoje, o Pakruojis jiems dar toliau. Gal steigs kokius bendrabučius?
Apie mokytojo prestižą
Mokytoja patikina, jog Linkuvos gimnazija jai jau turi pamainą, krūvį perims viena iš kolegių. Bet jaunų, ateinančių į mokyklą specialistų, labai mažai. Jauniausieji mokytojai (keli) yra netoli 40 metų.
B. Deveikienė pati yra Linkuvos gimnazijos auklėtinė, baigė Vilniaus pedagoginį institutą, vėliau tapusį Lietuvos edukologijos universitetu, kuris prieš kelerius metus išardytas.
„Kiekvienas praradimas yra skaudus, – teigia B. Deveikienė. – Ten buvo įdirbis, stiprūs dėstytojai. Kodėl reformomis reikia viską ardyti? Ar valdžia mano, kad mokytojų rengti nebereikia? Gal apskritai robotai vaikus mokys, juk technologijos sparčiai žengia į priekį.“
Mokytojo profesija paskelbta prestižine. Ar kas pasikeitė?
„O kas galėjo pasikeisti? Niekas nepasikeitė, – atsako. – Nuo tada, kai mokytojas tapo tarnu, paslaugų teikėju, aptarnaujančiuoju personalu, visuomenėje neliko pagarbos mokytojui. Be gražių šnekų apie prestižą, nieko daugiau nematau. Paskutiniais metais dar pilna visokių akcijų – išbėgsime į lauką (tolerancijos diena), šypsenėlę padarysime, o dvyliktokai manęs klausia, ar mes nuo to tolerantiškesni tapome? Tokias akcijas atlikinėdamas mokytojas kvailio vietoj jaučiasi.“
„Kolegoms linkiu neprarasti nei proto, nei širdies“, – linki mokytoja B. Deveikienė.
