Ateitis vaikšto mokykloje

Atei­tis vaikš­to mo­kyk­lo­je

„Idė­ja „Mo­ky­to­jas – pres­ti­ži­nė pro­fe­si­ja iki 2025 me­tų“ yra iš­kel­ta na­cio­na­li­niu mas­tu, o tai ro­do, jog to­liau ne­bė­ra kur ei­ti, lai­kas grįž­ti į mo­kyk­las“ – sa­ko Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Kris­ti­na Mu­raus­kie­nė. Jos nuo­mo­ne, pa­siek­ti tiks­lą iki 2025 me­tų – uto­pi­ja, o no­ras per po­rą me­tų mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mą pa­di­din­ti iki 1 000 eu­rų su mo­kes­čiais nė­ra am­bi­cin­gas.

Šiau­lių Sal­du­vės pro­gim­na­zi­jos gam­tos ir žmo­gaus pa­ži­ni­mo bei bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja As­ta Ci­ka­na­vi­čė į mo­kyk­lą atė­jo prieš pus­me­tį. Džiau­gia­si sa­vo mo­ki­niais ir ko­le­go­mis, ma­žo­mis sėk­mės is­to­ri­jo­mis, Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad tik pi­ni­gų pres­ti­žui neuž­ten­ka – pir­miau­sia, rei­kia gerb­ti sa­ve ir pel­ny­ti vai­kų pa­gar­bą.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pil­do­si vai­kys­tės sva­jo­nė

Dirb­ti mo­ky­to­ja – to­kia bu­vo As­tos Ci­ka­na­vi­čės vai­kys­tės sva­jo­nė. Ji pla­na­vo bai­gu­si eko­lo­gi­jos ir ap­lin­ko­ty­ros stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ti pe­da­go­gi­ką. Bet pla­nus te­ko ati­dė­ti, kai su bū­si­mu vy­ru iš­vy­ko į Ai­ri­ją.

Už­sie­ny­je pra­bė­go sep­ty­ne­ri me­tai. Bū­tent Ai­ri­jo­je As­ta pa­ju­to ma­lo­nu­mą mo­ky­ti: ta­pu­si grei­to­jo mais­to res­to­ra­no per­so­na­lo mo­ky­to­ja, ji su­pra­to, koks šis dar­bas yra šau­nus.

„Mo­kydama įvai­rių tau­ty­bių, skir­tin­go am­žiaus žmo­nes pa­ty­riau ne­ma­žai iš­šū­kių. Kaip iš­mo­ky­ti sau­gos tai­syk­lių sun­kiai ang­liš­kai kal­ban­tį žmo­gų? Džiau­giau­si, kad ko­le­gos ma­ne ver­ti­no kaip ge­rą mo­ky­to­ją“, – pa­sa­ko­ja As­ta.

Jos ir vy­ro tiks­las bu­vo už­si­dirb­ti pi­ni­gų na­mui ir grįž­ti į Lie­tu­vą. Taip jie ir pa­da­rė – grį­žo, įsi­kū­rė ne­to­li Kur­šė­nų, au­gi­na tris vai­ku­čius.

Į Sal­du­vės pro­gim­na­zi­ją As­ta pa­te­ko praė­ju­si pro­gra­mos „Ren­kuo­si mo­ky­ti“ at­ran­kas. Jau pus­me­tį dir­ba mo­kyk­lo­je, o pa­va­sa­rį stos į pe­da­go­gi­ką.

As­ta pa­lai­ko idė­ją iki 2025 me­tų mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją pa­da­ry­ti pres­ti­ži­ne, ta­čiau tam rei­kės la­bai daug po­ky­čių.

„Ar už­teks 1 000 eu­rų su mo­kes­čiais? Sun­ku ver­tin­ti, – sa­ko mo­ky­to­ja. – Aš ne­lin­ku­si grau­den­ti dėl at­ly­gi­ni­mo, nes atė­jau ži­no­da­ma, kad jis ne­bus di­de­lis. La­bai no­rė­jau mo­ky­ti. Gal man leng­viau, nes tu­riu su­tuok­ti­nį, ku­ris rū­pi­na­si šei­ma, mū­sų tri­mis vai­kais.“

As­tos nuo­mo­ne, pro­fe­si­jos pres­ti­žui tik pi­ni­gų neuž­ten­ka – pir­miau­sia, mo­ky­to­jai tu­ri pa­tys sa­ve gerb­ti.

„Mo­ky­to­jo pro­fe­si­nia­me ke­ly­je ei­ti be ug­ne­lės, pa­šau­ki­mo yra la­bai sun­ku. Mo­ky­to­jui rei­kia šiek tiek idė­jiš­ku­mo, – sa­ko mo­ky­to­ja. – Bū­ti­na at­nau­jin­ti pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, nes mo­ky­mo­si pla­nai, stu­den­tų ren­gi­mas – la­bai se­no­viš­ki. Bend­rau­ju su stu­den­tais ir gir­džiu, kad jiems dės­to tie pa­tys lek­to­riai, ku­rie dės­tė jų tė­vams, ga­li­ma at­si­vers­ti tė­vų už­ra­šus ir ras­ti tą pa­tį!“

Jos nuo­mo­ne, sto­jant į pe­da­go­gi­nes stu­di­jas, rei­kė­tų įver­tin­ti ir žmo­gaus cha­rak­te­rio ypa­ty­bes, po­kal­by­je at­si­skleis­tų bū­si­mo mo­ky­to­jo ap­si­spren­di­mas – ar jis tik­ras, ar at­si­tik­ti­nis, nes ki­tur ne­ga­li įsto­ti?

„Pa­gal pro­gra­mą „Ren­kuo­si mo­ky­ti“ kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo men­to­rių, ku­riam bet ka­da ga­li pa­verk­ti ant pe­ties. Jau­nam pe­da­go­gui rei­kia, kad kaž­kas nu­ra­min­tų, paaiš­kin­tų, jog sun­ku bū­na vi­siems, kad aš per tai praei­siu“, – sa­ko As­ta ir pri­si­me­na pir­mą­ją die­ną mo­kyk­lo­je, kai jau­di­no­si, pra­kai­ta­vo del­nai, o žvelg­da­ma į kla­sę svars­tė: ar aš ne­su­ge­bė­siu?

„Mū­sų dar­bas yra sun­kus psi­cho­lo­giš­kai. Tu vi­sa­da tu­ri bū­ti ge­ros nuo­tai­kos, ne­ga­li per daug de­monst­ruo­ti jaus­mų, nes mo­ki­niai neat­sa­kin­gi, kad ta­vo na­muo­se kaž­kas nu­ti­ko, ar kad prieš tai bu­vu­sio­je pa­mo­ko­je kaž­kas ta­ve su­dir­gi­no.“

Ateityje – mokytojų reitingai

Kaip įsi­vaiz­duo­ja atei­ties mo­ky­to­ją?

„Toks, ku­ris ne­de­juo­ja dėl at­ly­gi­ni­mo, ei­na į dar­bą su no­ru, ne­bi­jo bū­ti at­vi­ras sau, kad kaž­ko ne­pa­da­ro, su­klys­ta, ne­bi­jo to­bu­lė­ti ir klai­das iš­tai­sy­ti. Ir ne­bū­ti­nai – tik jau­nas, svar­biau­sia, kad pa­si­ti­kė­tų sa­vi­mi, – var­di­ja As­ta. – Ska­ti­nan­tis mo­ki­nių kū­ry­biš­ku­mą, ne­bi­jan­tis nu­si­kal­bė­ti. Jam svar­bu ne tik iš­dės­ty­ti pro­gra­mą, bet ir iš­mo­ky­ti mo­ki­nius gy­ven­ti, mo­ky­tis, bend­rau­ti. Ir – ro­dy­ti pa­vyz­dį, mo­ky­tis iš mo­ki­nių.“

Ji pri­si­mi­nė gir­dė­tas pro­gno­zes Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se apie tai, kad mo­ki­niai atei­ty­je pa­tys rink­sis mo­ky­to­jus pa­gal jų rei­tin­gus, o pa­mo­kos vyks vaiz­do for­ma­tu – mo­ki­nys rink­sis, ku­rią pa­mo­ką žiū­rė­ti in­ter­ne­te.

Mo­ky­to­ja juo­kia­si, pa­klaus­ta apie sa­vo rei­tin­gus. Iš mo­ki­nių, ypač iš sa­vo auk­lė­ti­nių penk­to­kų, ji su­lau­kia šil­tų reak­ci­jų, svei­ki­ni­mų su gim­ta­die­niu ar Va­len­ti­no die­na. Jau­na mo­ky­to­ja at­ro­do tar­si švy­tin­ti idea­lis­tė.

„Ir mo­ki­niai, ir mo­ky­to­jai no­ri re­zul­ta­to, bet kaip jį pa­siek­ti – ta­vo pa­si­rin­ki­mas: ar gi­ri mo­ki­nį už de­šim­tu­ką, ar ba­ri už tre­je­tą, o gal sa­kai, kaip sma­gu, kad šį kar­tą ga­vai ket­ver­tą, nes aną kar­tą ga­vai tre­je­tą. Tai tu­ri įta­kos mo­ki­nių po­žiū­riui į no­rą mo­ky­tis, į ti­kė­ji­mą sa­vi­mi. Dar nie­kam ne­pa­ken­kė pa­glos­ty­mas.“

To­kio „pa­glos­ty­mo“, jos nuo­mo­ne, rei­kia ir jau­niems pe­da­go­gams, ku­rie atei­na su po­lė­kiu kaž­ką keis­ti, o ko­lek­ty­ve su­tin­ka mo­ky­to­jų, ku­rie no­ri ra­miai ir sau­giai su­lauk­ti pen­si­jos.

„Man la­bai pa­si­se­kė, nes aš šio­je mo­kyk­lo­je to ne­pa­jau­čiau“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja.

Jos dar­bas pa­gal pro­gra­mą „Ren­kuo­si mo­ky­ti“ tę­sis dve­jus me­tus. O kas to­liau? „Apie tai dar ne­gal­vo­ju“, – sa­kė penk­to­kų auk­lė­to­ja.

Idė­ja gra­ži, bet ne iki 2025-ųjų

Su­si­tik­ti po­kal­bio su Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Kris­ti­na Mu­raus­kie­ne ne­bu­vo leng­va – pa­mo­kos, po­pa­mo­ki­nė veik­la, ke­lio­nė sa­vait­ga­lį į Vil­nių. Su­si­ti­ko­me per vie­ną lais­vą pa­mo­ką. Mo­ky­to­ja šyp­so­jo­si: „Vi­su krū­viu dir­ban­tis mo­ky­to­jas iš mo­kyk­los nei­šei­na 12 ar 13 va­lan­dą, jis dir­ba vos ne dvi pa­mai­nas: vie­ną – su mo­ki­niais, ki­tą – po pa­mo­kų.“ Ant jos sta­lo – krū­ve­lė mo­ki­nių dar­bų, po ki­tos pa­mo­kos ji bus dvi­gu­bai di­des­nė. O dar ji yra vie­nuo­lik­to­kų auk­lė­to­ja.

– Kaip jūs ver­ti­na­te idė­ją „Mo­ky­to­jas – pres­ti­ži­nė pro­fe­si­ja iki 2025-ųjų“?

– La­bai gra­žiai Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius yra ra­šęs: pa­žiū­rė­ki­me į kla­ses – ten vaikš­to Lie­tu­vos atei­tis. Da­bar pri­bren­do są­ly­gos at­si­gręž­ti į mo­kyk­lą.

Mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pres­ti­žas man pir­miau­sia sie­ja­si su vi­suo­me­nės po­žiū­riu į mo­ky­to­ją. Da­bar Lie­tu­vo­je vy­rau­ja į ma­te­ria­lu­mą orien­tuo­ta kul­tū­ra. Kas pas mus lai­ko­ma eli­tu? Gra­žios mer­gi­nos, šou­me­nai, nors tu­rė­tų bū­ti moks­lo, kul­tū­ros žmo­nės. Įvy­ko ver­ty­bių nu­kai­no­ji­mas. Da­bar pa­ma­tė­me, kad tų ver­ty­bių vėl rei­kia.

Mo­ky­to­jas nė­ra tik pro­fe­si­ja, tai – tar­nys­tė. Tu ne­ši ne tik ži­nias, tu­ri ug­dy­ti mo­ki­nių kom­pe­ten­ci­jas, jų pa­ži­ni­mą, so­cia­li­za­ci­jos įgū­džius. Tai la­bai rei­ka­lin­ga ir mo­ki­niui, ir šei­mai, ir bend­ruo­me­nei, ir vi­sai vi­suo­me­nei.

– Ką vals­ty­bė tu­rė­tų pa­da­ry­ti, kad mo­ky­to­jas bū­tų ger­bia­mas?

– Pa­tys mo­ky­to­jai tu­ri iš­si­ties­ti. At­ly­gi­ni­mas yra svar­bus, bet jis vi­sų pro­ble­mų neišsp­ręs.

Vals­ty­bei lei­džiant pi­ni­gus rei­kė­tų nu­ma­ty­ti tiks­lią stra­te­gi­ją, ką konk­re­čiai tu­ri­me pa­da­ry­ti. Ir da­bar švie­ti­mui yra ski­ria­ma ne­ma­žai lė­šų, bet kiek jų pa­sie­kia mo­ky­to­ją?

– Ar tiks­las pa­siek­ti, kad iki 2020-ųjų mo­ky­to­jas gau­tų ne ma­žes­nį kaip 1 000 eu­rų at­ly­gi­ni­mą su mo­kes­čiais yra am­bi­cin­gas?

– Jau šian­dien yra mo­ky­to­jų, ku­rie už­dir­ba dau­giau. Tad..

Taip, mo­ky­to­jas nie­ka­da neuž­dir­bo daug, pa­vyz­džiui, A. Sme­to­nos lai­kais aukš­tos ka­te­go­ri­jos mo­ky­to­jas gau­da­vo apie 580 li­tų. O, pa­vyz­džiui, aukš­tes­nio ran­go ka­ri­nin­kų at­ly­gi­ni­mas bu­vo 1 200 li­tų.

Ki­to­se ša­ly­se mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mai, žiū­rint mū­sų aki­mis, at­ro­do di­de­li, bet pa­ly­gin­ti su ki­to­mis pro­fe­si­jo­mis, at­si­žvel­giant į ša­lies bend­rą­jį vi­daus pro­duk­tą, jie nė­ra aukš­ti.

– Pa­gar­ba mo­ky­to­jui A. Sme­to­nos Lie­tu­vo­je ir­gi bu­vo ki­to­kia nei da­bar?

– Ta­da iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių bu­vo ma­žai, to­dėl vi­suo­me­nės po­žiū­ris į mo­ky­to­ją bu­vo ki­tas. Da­bar su­si­for­ma­vo nuo­sta­ta, kad moks­las ne­bė­ra ver­ty­bė. Gy­ve­ni­mas orien­tuo­tas į ma­te­ria­lu­mą, ne­sa­kau, kad šim­tu pro­cen­tų, bet kai žiū­rį į mū­sų eli­tą, pa­gal­vo­ji: kur tas eli­tas?

Taip, ei­na­ma į prie­kį, tik to rei­kė­jo de­šimt me­tų anks­čiau. 2025-ie­ji bus tas lai­kas, kai da­bar­ti­nių 50-me­čių mo­ky­to­jų kar­ta išeis į pen­si­ją ir pa­liks mo­kyk­lą.

Ar vai­kai rink­sis pe­da­go­gi­nes stu­di­jas? Jei­gu Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to ne­lie­ka, o Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas, Šiau­lių uni­ver­si­te­tas nie­ko aiš­kaus ne­ga­li pa­sa­ky­ti... Šių me­tų ne­tu­rė­si­me? Ki­ti me­tai? Nes­pė­si­me, kad ma­gist­ro laips­nio mo­ky­to­jas atei­tų iki 2025 me­tų dirb­ti į mo­kyk­lą. Pa­vyz­džiui, suo­miai švie­ti­mo re­for­mą pra­dė­jo nuo 1963 me­tų.

Kad mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja bū­tų pres­ti­ži­nė, rei­kia vi­suo­me­nės kul­tū­ros. Jei­gu prio­ri­te­tas bus moks­las, at­ra­di­mai, tech­no­lo­gi­jos, me­nas, mes su­for­muo­si­me kul­tū­ros pa­grin­dus ir mo­ky­to­jas bus ver­ti­na­mas.

Ki­ta ver­tus, mo­ky­to­jai la­bai su­siau­rė­jo su sa­vo spe­cia­li­za­ci­jo­mis. Sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je mo­ky­to­jas, bai­gęs se­mi­na­ri­ją, kal­bė­jo dviem trim už­sie­nio kal­bo­mis, is­to­ri­kas ar geog­ra­fas iš­ma­nė ir ma­te­ma­ti­ką.

Da­bar svars­to­ma dėl ke­lių mo­ky­to­jo spe­cia­li­za­ci­jų, bet vis­kam pa­siek­ti 2025-ie­ji me­tai yra uto­pi­niai. Gal bus pa­dė­tas tik pa­grin­das? Dar pri­dė­ki­me de­šimt­me­tį – 2035-ie­ji. Gal 2040-ai­siais pa­vyks?

– Kaip mo­ki­niai ver­ti­na jū­sų dar­bą, pro­fe­si­jos pres­ti­žą?

– Su praė­ju­sių me­tų dvy­lik­to­kais apie tai kal­bė­jo­mės, jie net su­mą įvar­di­jo, dėl ku­rios „dar pa­gal­vo­tų“, ar ei­tų dirb­ti į mo­kyk­lą – ta su­ma bu­vo su tri­mis nu­liais ir ne su vie­ne­tu prie­ky­je.

Da­bar vals­ty­bė­je jau­čia­mas su­ju­di­mas dėl mo­ky­to­jų, dėl si­tua­ci­jos švie­ti­me. Bet pres­ti­žo grei­tai ne­bus. Gal aš klys­tu, nors į atei­tį žiū­riu su op­ti­miz­mu.

– Esa­te vie­nos iš pres­ti­ži­nių mies­to gim­na­zi­jų mo­ky­to­ja. Ar ga­li­te nu­si­pirk­ti nau­ją kny­gą, nuei­ti į teat­rą, nu­va­žiuo­ti į kon­cer­tą Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je?

– Aš tu­riu ant­rą­ją pu­sę, to­dėl ga­li­me kaž­kur iš­va­žiuo­ti ir ato­sto­gų. Bet mo­ky­to­jui, ku­ris tu­ri 18 pa­mo­kų per sa­vai­tę, šei­mą, la­bai su­dė­tin­ga.

Ma­nau, da­bar mo­ky­to­jas, kad nor­ma­liai jaus­tų­si, tu­ri gau­ti į ran­kas 1 200 eu­rų.

Ki­ta ver­tus, jei­gu žmo­gus ne­no­rės to­bu­lė­ti, ko­ky­bės ne­pa­siek­si.

Į mo­kyk­lą tu­ri atei­ti my­lin­tis vai­kus, ne­skai­čiuo­jan­tis dar­bo va­lan­dų jau­nas žmo­gus. At­ren­kant kan­di­da­tus į ge­rą ban­ką, tei­si­nin­kų kom­pa­ni­ją, net į jė­gos struk­tū­ras yra at­lie­ka­mi psi­cho­lo­gi­niai tes­tai, to rei­kė­tų ir no­rin­tiems bū­ti mo­ky­to­jais. Juk mes pri­si­lie­čia­me prie jau­no žmo­gaus for­ma­vi­mo, iš mū­sų sklin­da žo­džiai, min­tys, mes ug­do­me jų sa­vi­ver­tę.

– Ar ne­ma­no­te, kad vi­suo­me­nės kul­tū­ra, bran­da, apie ku­rią kal­ba­te, tu­rė­tų at­si­spin­dė­ti ir Sei­me, Vy­riau­sy­bė­je, ten, kur prii­ma­mi spren­di­mai? Pri­si­min­ki­me Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­rus, koks bu­vo jų iš­si­la­vi­ni­mas, ko­kių jie sie­kė idea­lų ir ko­kie yra šian­die­nos po­li­ti­kai. Kan­di­da­tams į Sei­mą yra am­žiaus cen­zas, bet ne iš­si­la­vi­ni­mo.

– Na kad ir Sei­mo spren­di­mas dėl M. Bas­čio... Yra kaip yra.

Dar 2016 me­tais iš­kel­ta idė­ja, kad rei­kia stip­rin­ti mo­ky­to­jo pres­ti­žą, nes prieš tai bu­vu­si strei­kų ban­ga da­vė tam tik­rą to­ną, bet – rin­ki­mai ir vėl vis­kas nuo pra­džių. To­dėl rei­kia stra­te­gi­jos na­cio­na­li­niu mas­tu.

– Ar ne­kils vi­suo­me­nė­je su­si­prie­ši­ni­mas, kad mo­ky­to­jus vals­ty­bė iš­sky­rė iš ki­tų pro­fe­si­jų?

– Jau da­bar ma­ty­ti su­si­prie­ši­ni­mas, pa­žiū­rė­ki­te, kiek ne­gra­žių at­si­lie­pi­mų: ko tie mo­ky­to­jai šau­kia, te­gul ei­na į mak­si­mą pa­dirb­ti ir taip to­liau.

Kiek­vie­nas dar­bas yra svar­bus, bet jei­gu no­ri­me už­tik­rin­ti mi­si­ją, ku­ri mums skir­ta, tu­ri­me gau­ti ne tik at­ly­gi­ni­mą, bet ir pa­gar­bą.

Aš juo­kau­ju, kad dar an­ti­kos lai­kais sa­ky­da­vo: ko die­vu­lis ne­my­lė­jo, tą mo­ky­to­ju pa­da­rė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Mo­ky­to­ja As­ta Ci­ka­na­vi­čė sa­ko, kad šian­dien mo­ki­niams mo­ky­to­jas nė­ra sa­vai­me au­to­ri­te­tas tik to­dėl, kad jis vy­res­nis: „Jų pa­gar­bą tu­ri už­si­tar­nau­ti“.

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Kris­ti­na Mu­raus­kie­nė sa­ko, kad tu­ri keis­tis ir vi­suo­me­nės kul­tū­ra, ir pa­ts mo­ky­to­jas: „Rei­kia mo­kė­ti bū­ti as­me­ny­be ir jaus­ti ki­tą, priim­ti ki­tas idė­jas, ki­tą po­žiū­rį. Gal ta­da tap­si­me iš­min­čiais?“

Šiau­lių Sal­du­vės pro­gim­na­zi­jos gam­tos ir žmo­gaus pa­ži­ni­mo bei bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ja As­ta Ci­ka­na­vi­čė sa­ko, kad jau­nam mo­ky­to­jui rei­kia „pa­glos­ty­mo“, kad spar­nai ne­nu­si­leis­tų.