Ar socialines darbuotojas apsaugos skiepai nuo gripo?

Ar so­cia­li­nes dar­buo­to­jas ap­sau­gos skie­pai nuo gri­po?

So­cia­li­nio dar­buo­to­jo pro­fe­si­ja pa­ten­ka į pa­vo­jin­gų dar­bų są­ra­šą. Tai pa­tvir­ti­na si­tua­ci­jos, kai šį sun­kų dar­bą at­lie­kan­čioms mo­te­rims ten­ka „ris­tis“ su gir­tais, ag­re­sy­viais vy­rais, ri­zi­kuo­ti sė­dant prie vai­ro ir ve­žant so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mas nu­si­pirk­ti mais­to, pas gy­dy­to­jus, tvar­ky­tis do­ku­men­tų. Dar­bo pa­vo­jin­gu­mą pa­tvir­ti­no Kra­žių įvy­kiai, kai bu­vo nu­žu­dy­ta so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Ta­čiau ap­si­sau­go­ti jiems siū­lo­mi tik skie­pai nuo gri­po, me­di­ci­ni­nė kau­kė ir žieb­tu­vė­lis.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kai žmo­nės ne­tu­ri ką pra­ras­ti

Net ir po Kra­žių įvy­kių Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Al­do­na Kvin­tu­fe­lie­nė ne­si­ry­žo ap­rū­pin­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų du­jų ba­lio­nė­liais sa­vi­gy­nai.

To da­ry­ti ne­lei­džia tei­sės ak­tai. „O kas at­sa­kys, jei­gu so­cia­li­nė dar­buo­to­ja purkš du­jų ją puo­lan­čiam ag­re­sy­viam gir­tuok­liui, o pa­tai­kys vai­kams?“ – klau­sia.

Pa­sak di­rek­to­rės, po Kra­žių, pa­skui po Kė­dai­nių įvy­kių vi­si su­ju­do, dis­ku­ta­vo, ta­čiau ap­čiuo­pia­mo re­zul­ta­to kol kas nė­ra.

At­si­ra­dus ste­bi­mų šei­mų sta­tu­sui, dar­bo so­cia­li­nėms dar­buo­to­joms pa­dau­gė­jo. Ta­čiau jų sau­gu­mas ir to­liau lie­ka jų pa­čių rei­ka­las.

Vie­nin­te­lės leis­ti­nos prie­mo­nės jų ap­sau­gai – skie­pai nuo gri­po, me­di­ci­ni­nė kau­kė ir žieb­tu­vė­lis. Net nuo tu­ber­ku­lio­zės ne­skie­pi­ja.

Tuo tar­pu ag­re­sy­vūs kai­mo gir­tuok­liai kar­tais už­si­mo­ja kir­viu ar­ba mo­juo­ja pei­liais.

„Jie jau ne­be­tu­ri ką pra­ras­ti, – sa­ko A. Kvin­tu­fe­lie­nė. – Pa­vyz­džiui, Sei­mo na­rys Ro­kas Ži­lins­kas gė­rė, bet vie­ną die­ną at­si­bu­do ir su­pra­to, jog dėl gir­ta­vi­mo ga­li pra­ras­ti Sei­mo na­rio man­da­tą. Kas mo­kės jo kre­di­tus? Iš ko gy­vens? O kai­mo pi­jo­kė­lis ne­tu­ri ko pra­ras­ti. Dar­bo nė­ra. O ir dirb­ti jau ne­si­no­ri. At­si­kė­lė iš ry­to – ar taip, ar taip gy­ve­ni­mo nėr. „Ap­si­py­lė“ akis – ir leng­viau iki va­ka­ro.“

Iš ne­tu­rin­čių ko pra­ras­ti žmo­nių ga­li­ma vis­ko ti­kė­tis. Bet už jų gy­ve­ni­mą tu­ri at­sa­ky­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. Pa­vyz­džiui, jos so­di­na­si į au­to­mo­bi­lį so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mas su vai­kais ir ve­ža į mies­tą tvar­ky­ti rei­ka­lų, ap­si­pirk­ti, pas gy­dy­to­jus. Kas at­sa­ky­tų, jei įvyk­tų eis­mo ne­lai­mė?

„La­bai daug da­ly­kų neapsp­ręs­ta įsta­ty­mais,“ – sa­ko A. Kvin­tu­fe­lie­nė.

Šei­mų nė­ra, yra tik su­gy­ven­ti­niai

So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė svars­to, ar taip spar­čiai deg­ra­duo­jant vi­suo­me­nei, už­teks so­cia­li­nių dar­buo­to­jų. Kai­mų vie­to­vė­se šios pro­fe­si­jos žmo­nių jau ne­bė­ra. O at­si­tik­ti­niai dirb­ti to­kio fi­ziš­kai ir emo­ciš­kai sun­kaus dar­bo ne­ga­li.

„Šei­mų jau ne­bė­ra. Yra tik su­gy­ven­ti­niai. Nė­ra ir at­sa­ko­my­bės. To­kios są­jun­gos – ne­prog­no­zuo­ja­mos. Nu­va­žiuo­ji va­ka­re: ma­ma su vai­kais da­ro Už­ga­vė­nių kau­kę. Vis­kas at­ro­do ge­rai. O po ke­lių die­nų – skan­da­las. Rei­kia paim­ti vai­kus.

Jie ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos nei tvar­ky­tis, nei rū­pin­tis. Dau­ge­ly­je na­mų ne­tvar­ka, ne­šva­ra. Nu­va­žiuo­ji į ko­kių su­gy­ven­ti­nių na­mus. Na­mai šal­ti. Mal­kų nė­ra. Du­rys neuž­si­da­ro. O na­muo­se – ke­tu­rių mė­ne­sių kū­di­kis. Kai ku­rie at­si­mer­kia tik tuo­met, kai ati­ma vai­kus. O kai ku­riems – vis­kas vie­no­dai, – įspū­džiais da­li­ja­si A. Kvin­tu­fe­lie­nė. – Dau­ge­lis jų psi­chi­kos li­go­niai. Vie­nai po­rai sky­rė erd­vų būs­tą. Vie­tos daug. At­ro­do, tė­vai ga­lė­tų džiaug­tis. Bet mo­ti­na, per­si­kė­lu­si į ki­tą vie­tą, at­si­dū­rė psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nė­je. Gal to­dėl, kad nau­joj vie­toj ne­tu­ri drau­gų? O gal, kad nė­ra pi­ni­gų erd­viuo­se na­muo­se tin­ka­mai įsi­kur­ti?“

Tu­rės nu­sta­ty­ti ne­veiks­nių žmo­nių po­rei­kius

Dar vie­nas iš­šū­kis so­cia­li­nėms dar­buo­to­joms – praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­tvir­tin­tas nau­jas as­mens ge­bė­ji­mo pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi ir priim­ti spren­di­mus ap­ra­šas.

Jo tiks­las – pa­ge­rin­ti su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, dau­giau dė­me­sio skir­ti veiks­niems ir ri­bo­tai veiks­niems žmo­nėms. Vi­siš­ką ar ri­bo­tą ne­veiks­nu­mą nu­sta­tys me­di­kai.

So­cia­li­nius to­kių žmo­nių ge­bė­ji­mus pri­va­lės įver­tin­ti ir po­rei­kius nu­sta­ty­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos. Ta­čiau kaip tai da­ry­ti, jo­kių mo­ky­mų kol kas nė­ra. Be to, su­dė­tin­gė­ja ir pa­ts dar­bas. So­cia­li­nės dar­buo­to­jos tu­rės ste­bė­ti ir nu­sta­ty­ti, ar žmo­gus ge­ba tvar­ky­ti sa­vo fi­nan­sus, pa­si­ga­min­ti mais­tą, lai­ky­tis hi­gie­nos ir t.t.

Jei­gu bus di­fe­ren­ci­juo­ja­mas žmo­gaus ne­veiks­nu­mo ly­gis įvai­rio­se sri­ty­se, už­si­tęs ir pa­čios pro­ce­dū­ros. No­rė­da­mas, jog ar­ti­ma­jam bū­tų nu­sta­ty­tas ri­bo­tas ar vi­siš­kas ne­veiks­nu­mas, šei­mos na­rys tu­rės kreip­tis į teis­mą. Teis­mas siųs žmo­gų eks­per­ti­zei. Eks­per­tų trūks­ta. Ga­li tek­ti lauk­ti 7 – 8 mė­ne­sius.

Ga­vęs eks­per­tų ver­ti­ni­mą teis­mas pri­pa­žįs­ta ri­bo­tą ar vi­siš­ką ne­veiks­nu­mą. Praei­na dar mė­nuo, kol įsi­tei­sė­ja spren­di­mas. Tuo­met vėl ten­ka kreip­tis į teis­mą dėl glo­bos nu­sta­ty­mo. Kol įvyks­ta po­sė­dis, kol įsi­tei­sė­ja spren­di­mas, praei­na dar ne­ma­žai lai­ko.

Daug at­ve­jų, kai ne­veiks­nu­mo nu­sta­ty­mo pro­ce­dū­ra trun­ka ap­skri­tus me­tus. Kaip tą lai­ko­tar­pį rū­pin­tis ne­veiks­niu žmo­gu­mi? Kas tu­ri tvar­ky­ti jo fi­nan­sus? Kol ne­pas­kir­ta glo­bė­jo ar tur­to ad­mi­nist­ra­to­riaus, pa­šti­nin­kas fak­tiš­kai ne­ga­lė­tų pa­čiam žmo­gui duo­ti net pen­si­jos.

Dėl nau­jo­jo ap­ra­šo kei­čia­si ir ri­bo­tai veiks­nių žmo­nių glo­bė­jų sta­tu­sas. Vi­siš­kai ne­veiks­niam žmo­gui mo­ka­ma 289 eu­rų slau­gos pa­šal­pa, o jį pri­žiū­rin­čiam as­me­niui skai­čiuo­ja­mas dar­bo sta­žas. Ri­bo­tai veiks­niam žmo­gui pri­klau­sys tik 54 eu­rų glo­bos pa­šal­pa. O jį pri­žiū­rin­tis as­muo jau ne­be­tu­rės jo­kių so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų.

Be­je, kei­tė­si ir pa­šal­pų mo­kė­ji­mo tvar­ka. Anks­čiau pi­ni­gai bū­da­vo per­ve­da­mi glo­bė­jui, nuo šių me­tų sau­sio 1 die­nos ve­da­mi į glo­bo­ti­nio są­skai­tą.

Ne­veiks­nių ne­pil­na­me­čių vai­kų glo­bė­jo­mis ma­mos lai­ko­mos tik tol, kol jam su­kan­ka 18 me­tų. Po to ir joms ten­ka at­lik­ti vi­sas pro­ce­dū­ras, kad bū­tų pa­skir­tos glo­bė­jo­mis.

Au­to­rės nuo­tr.

PROG­NO­ZĖS: Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Al­do­na Kvin­tu­fe­lie­nė sa­ko, jog at­si­ra­dus ste­bi­mos šei­mos sta­tu­sui, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų po­rei­kis di­dės. Ta­čiau žmo­nių, tu­rin­čių rei­kia­mą iš­si­la­vi­ni­mą ir ga­lin­čių dirb­ti šį dar­bą, kai­miš­ko­se se­niū­ni­jo­se ga­li pri­trūk­ti.