Ar naminiai gyvūnai yra geriausi jūsų draugai?

APK­LAU­SA

Ar na­mi­niai gy­vū­nai yra ge­riau­si jū­sų drau­gai?

Al­fon­sas, pen­si­nin­kas, bu­vęs „Nuk­lo­no“ dar­buo­to­jas:

– Taip! Kar­tu su žmo­na au­gi­na­me vo­kie­čių avi­ga­nę Ipę jau tre­jus su pu­se me­tų. Ją la­bai le­pi­nu. Kaip tik ei­nu na­mo, ne­šuo­si ki­še­nė­je jai ska­nės­tą, nes lau­kia prie du­rų. Šuo gy­ve­na su mu­mis kam­ba­ry­je, val­go net ge­riau ne­gu mes pa­tys. Di­de­li šu­nys ne­grau­žia nie­ko, ma­žiu­kai dau­giau „zbit­ki­na­si“. Mū­sų šuo pro­tin­gas kaip žmo­gus, la­bai klau­so, at­ne­ša daik­tus. Neį­si­vaiz­duo­ju sa­vo gy­ve­ni­mo be au­gin­ti­nio. Esu pen­si­nin­kas, tai bu­vi­mas su šu­ni­mi su­ma­ži­na spau­di­mą, ry­te iš­ve­du pa­ve­džio­ti, pa­ju­du.

Fer­di­nan­das, san­dė­lio dar­buo­to­jas:

– Pats gy­ve­nu Vo­kie­ti­jo­je, ten au­gi­nu sa­mo­je­dų veis­lės šu­nį. Ge­rai jį auk­lė­ju, dre­suo­ju pa­ts. Pa­le­pi­nu ska­nės­tais, kai ge­rai at­lie­ka už­duo­tį. Iš­mo­kiau gu­lė­ti, sė­dė­ti, ap­si­vers­ti, ap­si­mes­ti ne­gy­vu. Šuo yra ap­grau­žęs vie­ną ki­tą ba­tą, bet grei­tai at­lei­dau. Pri­si­ri­šau prie sa­vo šuns, su au­gin­ti­niu daug links­miau gy­ven­ti.

Re­da, šiuo me­tu vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­go­se, bu­hal­te­rė:

– Mū­sų šuo – ge­riau­sias vai­ko drau­gas. Oi, jų bend­ra­vi­mas žo­džiais nea­pi­bū­di­na­mas. Jagd­ter­je­rų veis­lės šuo pas mus šei­mo­je gy­ve­na tre­čius me­tus. Nu­ta­rė­me, kad jo rei­kia, nes vy­rui rei­kė­jo šuns me­džiok­lei. Jei šei­mo­je au­ga ma­žas vai­kas, tai ka­tė ar šuo rei­ka­lin­gi ir dėl vai­ko la­vi­ni­mo – jis vi­sai ki­taip rea­guo­ja, at­si­ran­da drau­giš­ku­mas.

In­ga, me­di­kė:

– Ma­nau, kad gy­vū­nė­liai ge­ri drau­gai, nes jie nie­ka­da neiš­duo­da. Pa­ti gy­ve­nu tarp Ita­li­jos ir Lie­tu­vos, na­muo­se Ita­li­jo­je ma­nęs lau­kia ka­ly­tė. Au­gin­ti­nė tie­siog at­si­tik­ti­nai atė­jo į ma­no gy­ve­ni­mą. Aš ją ra­dau pa­si­kly­du­sią aikš­tė­je. Klau­si­nė­jau vi­sų kie­no, bet nie­kas ne­pri­si­pa­ži­no. Tu­riu vi­deo, kaip ji ma­ne pa­si­tin­ka, ma­tau per „Sky­pe“, kaip ji, il­gė­da­ma­si ma­nęs, nei­na į sa­vo lo­vą mie­go­ti, ma­žiau val­go. Ji ly­giai taip pat stre­suo­ja kaip ir aš.

Ri­ma, bu­hal­te­rė:

– Prieš sa­vai­tę pri­žiū­rė­jau drau­gės jork­šy­rą. Pa­ti esu jau tris gy­vū­nė­lius pa­lai­do­ju­si, to­dėl nau­jo kol kas ne­drįs­tu įsi­gy­ti. Prieš dve­jus me­tus ta­pau naš­le, vis daž­niau gal­vo­ju, gal rei­kė­tų vėl įsi­gy­ti au­gin­ti­nį. Vi­suo­met au­gin­da­vau di­des­nius šu­nis, to­dėl bu­vo sun­ku su­si­tai­ky­ti, kad drau­gės šu­niu­kas toks ma­žy­tis. Kai pri­pra­tau, nie­ko bai­saus. Man ne­pa­tin­ka gy­vū­nų puoš­ti pal­tu­kais ar ki­tais da­ly­kais, ma­nau, jie tu­rė­tų at­ro­dy­ti na­tū­ra­liai. Ka­ti­nų pri­si­bi­jau, nes jie man at­ro­do plėš­rū­nai.

Kal­bi­no Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS