Naujausios
Plūgo rankenos prabangių kostiumų kišenėse
Amerikos turtuoliai, Holivudo žvaigždės ir netgi Rusijos gražuolės keičia veidą: dabar tampa madinga nebesipuikuoti turtais. Turtingoji visuomenė staiga suvokė, kad sunkmečių metu puikuotis prabanga ne tik negražu, bet ir pavojinga.
Lietuvos turčiai vis dar linkę demonstruoti savo spindesį. Žibėti trokšta ir valdžios viršūnėlės — nuo seimūno iki rajono mero — būtinai su valdiška prabangia mašina, pažymėta numeriu BOSS arba 001...
Iš kur tas noras puikuotis?
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Meras „001“ ir blusų turgus
„Mūsų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, sakė tiesą: mes perdaug plačiai gyvename“, — sako buvusi šiaulietė ponia Raimonda Mayer, keletą metų praleidusi Vokietijoje, o neseniai grįžusi Lietuvą.
Jos manymu, apskritai lietuviai yra pripratę prie nemokamo. „Prezentacijos, furšetai su lūžtančiais stalais — Lietuvoje buvo kasdienybė. O pavyzdžiui, Vokietijoje, jei nedidelė savivaldybė, darbuotojai viską susineša. Vokietijoje netgi maža darželių, kuriuose yra nemokamas maitinimas. Tačiau yra labai paplitusi savanoriška veikla — mamos paeiliui eina gaminti pietų. Apskritai, dirbti visuomenės labui be pinigų yra laikoma didele garbe. O pas mus — tik duok nemokamai“, — samprotauja Raimonda.
Ji pastebi, kad Lietuvoje įprasta, jog kiekvienas rajono ar nedidelio miestelio meras ar seniūnas už valdiškas lėšas perkasi prabangius automobilius. Ponios Raimondos vyras Uve sako, kad Vokietijoje tokio dydžio savivaldybės, kokioje jie dabar gyvena Lietuvoje, meras važinėtų privačia mašina, tik būtų sudaryta panaudos sutartis ir mokama už kurą.
„Mūsų savivaldybė prisipirko brangiausių automobilių. O mūsų meras įsigijo naują automobilį su valstybiniu numeriu 001, tai mes dabar ir svarstome — ką tai galėtų reikšti?“, — sako Raimonda.
Anot jos, Vokietijoje, priešingai, valdžios atstovai stengiasi niekuo nepranokti paprastų žmonių. Kai vienos labai įtakingos politikės, turinčios menkus plaukus, žurnalistė pasiteiravo, iš kur ji traukia tiek originalių skrybėlių, ši nedvejodama atsakė, kad iš blusų turgaus. Ten pirkti ne gėda. Blusų turguose perka jaunos šeimos, inteligentai — ten galima įsigyti pigią, bet kokybišką prekę.
Baronienė guminėmis pirštinėmis
„Danai turi karališką šeimą, o jos niekas neperspjaus, tad nėra su kuo konkuruot. Yra keli žurnalai, aprašantys karališkosios šeimos gyvenimą, tačiau pasakojimo lygis ir turinys ten visai kitoks“, — pasakoja penkeris metus Danijoje gyvenanti šiaulietė Kristina Nielsen.
Tiesa, prisimena Kristina, kai princesė Mary Donalds prisipirko batelių už 50 000 mokesčių mokėtojų kronų, ji spaudos buvo apkaltinta pernelyg didžiu išlaidumu ir Danijoje netgi kilo šioks toks skandalas.
Vietinė televizija, tęsia Kristina, nekuria tokių laidų, kaip mūsų „stiliai“ ar “gyvenimo būdai“, o jei kalbama apie interjerą, tai puikuojamasi ne aukso krėslais ir prabangiomis vonios plytelėmis, bet rodomos pažintinės laidos — apie senovines pilis, antikvarinį palikimą.
Pastaruoju metu Danijoje labai išpopuliarėjo TV laida „Baronienė svečiuose“. Laidos idėja tokia — labai turtinga ir labai graži baronienė Karolina Fleming užsimauna rožines gumines pirštines, eina į šeimą ir padeda jai keistis, moko naujo gyvenimo būdo (žmona tuo metu išsiunčiama į baronienės pilį).
Tačiau visai neseniai Danijoje buvo suspindusi nauja žvaigždė — prieš trejus metus iš kažkur atsirado toks Štainas Bageris — gražus vyras, charizmatiškas verslininkas, IT fabriko įkūrėjas, išsilavinęs, dalijantis interviu į kairę ir į dešinę, žodžiu, nuostabi asmenybė, važinėjanti ferariais ir turinti namą prie ežero... Jis atrodė toks sėkmės žmogus, kad vienas iš Danijos bankų jam suteikė milijono kronų paskolą, net nepaprašęs dokumentų. Tačiau visai neseniai ponas Bageris, išplovęs pinigus, dingo, o netrukus paaiškėjo, kad IT fabrikas iš tiesų nieko negamino.
Po šios aferos danai vėl ėmė diskutuoti tema: jei atrodai sėkmingas, ar tai yra iš tiesų? Ir vėl grįžo prie senojo Jenta įstatymo.
Nesi aukštesnis už kitus
Jenta įstatymą, paremtą Biblijos pagrindu, sukūrė rašytojas ir filosofas Akselis Sandemosas, kilęs iš Norvegijos. Šio įstatymo esmė — visi lygūs, tu nesi nei protingesnis, nei geresnis, nei gražesnis už kitus. Iki šiol Jenta veikia Danijos ir Skandinavijos šalių architektūroje, gyvenimo būde, net drabužiuose.
Jau dešimtmetį Švedijoje gyvenanti Jurgita Ravaitytė, pasakoja, kad Šiaulių dydžio Veasteraffo mieste, kur ji gyvena, Jenta tebegalioja. „Iš pradžių to nepastebėjau, bet kai išmoksti kalbą, perpranti visuomenės kodus, tai akivaizdu. Čia neįprasta girtis, puikuotis pirkiniais ar išsiskirti drabužiais. Jei švedas pasigirs, kad ką labai vertingo įsigijo, būtinai pridurs, kad per išpardavimą“, — pasakoja Jurgita.
Žinoma, kiekviename mieste yra grietinėlė, apie tai byloja jų namai, kelionės, tačiau, sutikęs gatvėje, turtuolio neatskirsi. Visa švedų masė, anot Jurgitos, rengiasi labai panašiai — nėra išskirtinių dalykų. Pavyzdžiui, dabar parduotuvėse vyrauja trijų spalvų drabužiai — juoda, violetinė ir pilka — tai ir visa Švedija vienoda. Moterys, priešingai nei Lietuvoje, taip pat rengiasi labai panašiai. „Ir jei aš ateinu į darbą su sijonu, manęs nuoširdžiai klausia, ar nesušalsiu?“, — juokiasi Jurgita.
Švedai patys juokauja, kad tipiška švedų šeima yra du vaikai (berniukas ir mergaitė), nedidelis namukas, Volvo ir šuo.
O jei pamatys kažką išsiskiriančio, švedai žino, kad tai — atvykėlis.
Kaip reaguoja? „Švedai tiesiog nesupranta, kam reikalinga demonstruoti prabangą ir išlaidauti“, — sako Jurgita.
Liuksuso žlugimas
„Kai atvykau į Angliją, mane labiausiai nustebino žmonių paprastumas. Susitinki su niekuo neišsiskiriančiu žmogumi, šiltai pasišneki, o tik paskui sužinai, kad kalbėjai su labai turtingu ir kilmingu lordu“, — pasakoja šiaulietis Ernestas Grabažis, Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje ministras patarėjas.
Tačiau jaunoji Anglija jau kitokia. „Pop pasaulis čia labai stiprus ir jaunimo svajones maitina daug stipriau, negu Lietuvoje. Anglijoje labai ryški žurnalinė glamūrinė vizija. Tačiau, kai pavartau žurnaliukus, man patinka, kad juose sudėliotos žvaigždžių, išeinančių iš prabangių naktinių klubų ir barų, drabužėlių kainos. Žmogus mato, kad žvaigždės sijonėlis už 20 svarų, pėdkelnės — už 9, ir pajunta, kad nėra didelio skirtumo tarp to, ką perka žvaigždė, ir ką jis“, — pasakoja E. Grabažis.
Kristina iš Danijos taip pat pastebi, kad jaunoji karta kraustosi iš proto dėl firminių drabužių, jei neturi madingiausio džemperio už 1000 kronų, gali tapti patyčių objektų. „Iš mūsų šeimos viena mergaitė turėjo pereiti į kitą mokyklą vien todėl, kad negalėjo sau leisti firminių drabužių“, — pasakoja Kristina. Dabar vaikai, pasak moters, nebeturi siekių, juos sunku nustebinti ir sunku tinkamai išauklėti, kai visa aplinka vartoja.
Per Danijos televiziją neseniai buvo rodyta laida „Liuksuso žlugimas“ — apie jaunus žmones, kurie neturi suvokimo, kaip vartoti, kaip taupyti, kaip išbristi iš skolų, kaip namie gaminti valgyti.
„Danijoje visada buvo labai populiarūs įvairūs rankdarbių klubai, vakarinės mokyklos suaugusiems, vyrams kulinarijos kursai, specialios gyvenimo būdo laidos, tačiau jaunoji karta to visiškai nebemoka ir nebenori. Jie, palyginti su tėvais — tikri ištižėliai. Tai kartai bus sunku“, — mano Kristina.
Komentaras
Apie pasipuošimą blizgučiais
Andrius Užkalnis, Londone gyvenantis publicistas, BBC monitoringo tarnybos skyriaus vadovas:
— Mano supratimu, pasipūtimas ir pasigyrimas matomais turtais yra klaidingas, bet nėra nuodėmė. Tikrai turtingas žmogus nebenori rodyti savo turtų, jam neįdomu nieko įrodinėti, bet tokių žmonių nedaug. Daugiau tokių, kurie nori būti turtingi. Tame nieko bloga nėra. Nes turtas — tik daiktai, nieko daugiau.
Norintys turtų nori parodyti visiems, kad jie jau savo pasiekė, kai tik pasirodo pirmieji turtų daigai. Jie kitaip nemoka ir nežino, jie nori į kažką lygiuotis, bet minčių apie tai, į ką lygiuotis, mažai, kadangi iš kišenių kyšo plūgo rankenos. Ir tas žmogus yra priverstas rinktis tokius vedlius, kurie pakliūna po ranka.
Neverta žiniasklaidos kaltinti, kad skatina vartojimo kultą, kad garbina tuščiagalves įžymybes, apsikarsčiusias blizgučiais. Žiniasklaida yra visuomenės atspindys, o jeigu kas nors yra toks nenuovokus, pasimetęs ir pats nesusigaudo, kad jam prioritetus, vertybes ir sekimo pavyzdžius turi ir gali nustatyti blizgus žurnalas, tai patikėkite, tokiam žmogui jau niekas nebepadės.
Tikrasis kuklumas yra tvaresnis ir ne toks altruistiškas, kaip daug kam atrodo, nes turi pragmatišką pagrindą. Bendravę su anglų aristokratais pastebi, kokie jie kuklūs atrodo — ir kuo kilmingesni, tuo kuklesni.
Anglų aristokratija kuklumo pamoką išmoko, pasižiūrėjusi, kuo karališkiems dvarams kitur Europoje — Rusijoje ar Prancūzijoje — baigėsi beatodairiškas gyrimasis savo turtais, aukso ir krištolo sietynai, dvarai su begaliniais parkais, suknelės iš dešimčių metrų brangiausio šilko ir šimto patiekalų banketai, kai paprasti valstiečiai ar miestelėnai badavo arba čiulpė nuograužas. Ten aristokratija priėjo liepto galą: karaliams ir dvariškiams kapojo galvas, kas liko gyvas, atsidūrė kalėjime arba geriausiu atveju neteko visko, ką turėjo.
Todėl anglai suvokė, kad kuklumas, pilkumas, lyg ir susivienodinimas su minia — geriausia apsauga, patikimiausias būdas išlaikyti viską. Todėl ir šiandien kostiumas, kainuojantis tiek, kiek vargšo automobilis, ir siūtas garsiausio Londono siuvėjo, yra be etiketės; jį pažins tik kitas siuvėjas arba tas, kas turi tokį pat kostiumą. Todėl brangiausius mobiliuosius telefonus Vertu„ , kur mygtukai nusagstyti brangakmeniais, Londone tampo nebent koks nors ukrainiečių oligarcho palikuonis, besimokantis Anglijoje, arba Afrikos šalies ministro žmona — baronai ir hercogai, turintys dvarus, kurie dydžiu prilygsta Lietuvos nacionaliniams parkams, dažniausiai kalbės penkių metų senumo paprastučiu įrenginiu, arba apskritai telefono neturės — kam reikės, tas parašys jam laišką„.
CITATA: „Baronai ir hercogai, turintys dvarus, kurie dydžiu prilygsta Lietuvos nacionaliniams parkams, dažniausiai kalbės penkių metų senumo paprastučiu įrenginiu, arba apskritai telefono neturės — kam reikės, tas parašys jam laišką“.
ĮPROČIAI: Vakaruose itin populiarūs blusų turgūs, kuriuose nesigėdi pirkti jauni žmonės, inteligentai, turtuoliai, ministrai.
Redakcijos archyvo nuotr.
