Naujausios
Įpūsti gyvenimui prasmę
Vos prieš kelerius metus I. Leipusaitės gyvenime savanorystės nebuvo. Ji dirbo mylimą darbą verslo įmonėje – klientams projektavo kambarius ir džiaugėsi visą laiką apčiuopiamais skaičiais bei rezultatais.
Tačiau buvusiame darbe prabėgusios dienos moteriai pasirodė beprasmės. „Galvojau, kaip tą gyvenimą išjausti – juk aš jį tik vieną turiu. Kaip jam suteikti prasmės? Gydytojai, mokytojai, gaisrininkai – va čia tai jėga. Jie gyvena gyvenimą, padeda ir gelbsti. O aš? Projektuoju vonios kambarius nuo aštuonių iki penkių ir ką?“ – tuometinėmis abejonėmis dalijasi I. Leipusaitė.
Viskas tarsi išsisprendė savaime: moteris išėjo iš darbo bei prisijungė prie projekto „Vaikų svajonės“. Pradėjo pildyti vaikų svajones.
„Supratau, kad viena neįstengsiu išpildyti visų vaikų troškimų, todėl pradėjau kurti moterų grupę – kalbinau vieną draugę, kalbinau antrą. Taip susibūrė apie 50 moterų, kurios vienaip ar kitaip įsitraukė į vaikų svajonių pildymą“, – apie vieną pirmųjų savo savanorystės akimirkų sako I. Leipusaitė.
Lietuvos Raudonajame Kryžiuje moteris atsidūrė netikėtai – ją pastebėjo patys organizacijos atstovai. Jiems didelį įspūdį paliko I. Leipusaitės savanorystės patirtis.
Verslo įmonę į Lietuvos Raudonąjį Kryžių iškeitusiai moteriai dirbti su žmonėmis, nuolat domėtis organizacijomis, telkti ir ruošti savanorius bei komunikuoti nėra lengva. Komunikacija ties sutartimis, pasirašytomis su įstaigomis, nesibaigia: kaip ir versle, reikia užmegzti ilgalaikį santykį.
Prastas požiūris į savanorius
Anot I. Leipusaitės, šių dienų visuomenės požiūris į savanorius yra labai prastas, todėl šios nuomonės keitimas tapo asmeniniu iššūkiu.
„Žmonėms sunku suprasti, kas yra savanoris ir ką jis veikia. Daugumai savanoris – keistuolis. Net į ligoninę siunčiant žmones, kai kurie personalo atstovai atvirai klausia – ar jie neturi ką veikti?“ – sako skyriaus vadovė.
I. Leipusaitės troškimas – kad žmonės suprastų, jog padėti kitam yra tiesiog įgimta: „Einant gatve pamačiau mergaitę kraujuojančia koja. Niekas nesustojo padėti – visi tik žiūrėjo ir nieko nedarė. Ir sako, savanoris keistuolis? Nieko panašaus. Kaip sušildysime miestą, jeigu mes gatvėje eidami net negalime pasiūlyti pagalbos?“
Reikia kompetencijos
Per penkis mėnesius I. Leipusaitės vadovaujamas skyrius į organizaciją priėmė 220 savanorių, o savanoriška veikla užsiimančių asmenų amžius organizacijoje yra labai įvairus – nuo 14 iki 70 metų.
Bene svarbiausias savanorio bruožas, anot skyriaus vadovės, yra kompetencija: „Aš neturiu prašyti, kad žmogus būtų empatiškas – jis jau toks ateina. Bet kompetencijos aš iš savanorių prašau. Ypač vietose (vakcinacijos centre, ligoninėje), kur tu turi tiesiog ateiti ir padėti nereikšdamas savo nuomonės.“
Ar savanoriaudamas žmogus pasikeičia? „Nesikeičia. Jis toks ateina – pilnas empatijos, supratimo, noro padėti.“
Pokytis nebent vyksta savanorio viduje – jo savijauta tampa geresnė. O bendravimas su kiekvienu savanoriu yra būtinas.
„Man labai svarbus savanorių grįžtamasis ryšys – ką jie jaučia. Man svarbu, kad jie yra čia, – sako I. Leipusaitė. – Jeigu manęs šiandien nėra vakcinacijos centre, tai nereiškia, kad aš nieko nežinau. Aš rašau, skambinu – mūsų komunikacija yra nuolatinė. Savanoris yra svarbus ir tokiu turi jaustis.“
Keliami tikslai ir rėmėjų kuklumas
Šiaulių skyriaus savanoriai padeda vaikų dienos centrams, ligoninei, vakcinacijos centrui. Neseniai pradėjo bendrauti su savivaldybės slaugos namais.
„Jūs neįsivaizduojate, kiek ten gyvenimo! Ten gyvena senjorai su savo patirtimi, savo dideliu gyvenimo kraičiu. Kiekvienas turėtų nuvažiuoti, pasižiūrėti, pasidalinti savo draugyste su jais.“
Vienas iš pagrindinių organizacijos bei I. Leipusaitės asmeninių tikslų yra sujungti senjorų bei vaikų globos namus – padaryti bendras patalpas, kurios taptų traukos centru.
Kitas organizacijos planas – pirmosios pagalbos kursus teikti ne tik suaugusiems žmonėms, bet ir mažiems vaikams, jog jie žinotų, kaip elgtis, jeigu kažkas nutiko artimam žmogui.
Pasak skyriaus vadovės, organizacijai nėra kažko neįmanomo: „Tik gaunu kažkokią žinią, kur galėtume prisidėti, visada prisijungiame.“
Organizacija susilaukia vis daugiau rėmėjų ir savanoriškai gelbstinčių verslų.
„Labai mėgstu pasigirti, kai mums padeda, bet to kartais nenori rėmėjai. Pas mus toks požiūris – aš darau gerus darbus tyliai. Kodėl? – žmonių kuklumu stebisi I. Leipusaitė. – Apie gerus darbus reikia kalbėti garsiai, nes geri darbai yra užkrečiami. Kuo daugiau matys gerų darbų, kuo daugiau matys savanorių, tuo bus šilčiau visiems aplinkui. Daugiau šypsenų, daugiau jausmo.“
Savanorystė – tai gyvenimo būdas
Paklausta, ar grįžusi namo sugeba palikti darbus už uždarytų durų, I. Leipusaitė akimirkai susimąsto. Veiklų ir kitų užsiėmimų ji turi, tačiau visiškai atsiskirti nuo darbo – neįmanoma. Net ir darbo valandų nelabai turi – darbas šitaip įsiliejęs į jos asmeninį gyvenimą.
I. Leipusaitei savanorystė yra penas žmogaus sielai ir neįkainojamas jausmas.
„Aš tikrai žinau, kad mūsų geri darbai keičia žmonių gyvenimus – turiu ne vieną pavyzdį, – sako I. Leipusaitė. – Ir save dabar labai dažnai „pagaunu“ – dienos pabaigoje važiuoju namo ir jaučiu, kad šypsausi. Aš išgyvenau dar vieną dieną su geriausiomis emocijomis.“
