Naujausios
Antikrizinis planas žmogaus gyvenimui
Krizė — pats vertingiausias laikas žmogui
Praėjusį savaitgalį krizės nuotaikomis persmelktoje Rygoje seminarą vedė žinomas vedų žinovas, gydytojas ir psichologas, ajurvedos centro Maskvoje įkūrėjas, Bombėjaus institutio dėstytojas, populiarių knygų autorius Olegas Torsunovas. Žydų kultūros centro salė, kurioje vyko paskaitos, visas tris dienas buvo sausakimša, tarp žiūrovių buvo nemažai lietuvių.
Prieš susitikimą O. Torsunovas sutiko duoti „Šiaulių kraštui“ išskirtinį interviu aktualia tema.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
— Šių dienų aktualija — krizė. Staiga paaiškėjo, kad ne taip gyvenome, ne taip vartojome, ne taip mąstėme, ne tas vertybes kėlėme. Kai kurie teigia, kad krizė mus išgrynins, kiti — kad pražudys. Žmonės gyvena baime netekti darbo. Ką apie tokią padėtį sako vedos?
— Krizė visada yra išbandymas. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai. Kažkam išbandymas sulaužo gyvenimą, kažką užgrūdina. Vieni krizės metu tampa benamiais, kiti iš krizės prasigyvena, kitiems tiesiog pasidaro sunkiau. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus nusiteikęs toliau gyventi.
Tačiau viena yra absoliučiai aišku: idėja laikyti materialų gyvenimą savo egzistencijos pagrindu yra pasmerkta. Ji niekada nieko gero neatnešdavo.
Vedų įstatymas sako: kuo daugiau žmogus turi godumo — o tai yra lengvo gyvenimo troškimas — tuo jo gyvenimas pasidaro sunkesnis.
Maskvoje aš kiekvieną dieną Arbate matau kokių keturiasdešimties metų vyrą, prašantį išmaldos. Jis buvo Afganistane, matyt, turėjo kažkokią traumą. Akivaizdu, kad jis galėtų dirbti ir užsidirbti, bet kažkodėl panoro lengvo gyvenimo. O vietoj to gavo labai sunkų. Stovėti šaltyje po 7-8 valandas ir prašyti išmaldos — tai ištvertų ne kiekvienas sveikas žmogus.
Žinoma, tai kraštutinis pavyzdys, bet dažnai susiduriu su panašiais dalykais. Skaičiau paskaitas Donecke, kai ten buvo krizė — šachtininkai negaudavo atlyginimų, bet vistiek lįsdavo į šachtas, kur juos kartais užversdavo. Kai klausdavau, kodėl jie ten eina, atsakydavo: „O kur mes galime eiti, mes galime tik anglį kasti“.
Aš nemanau, kad žmogus gali tik anglį kasti, ir kad jam nėra ką daugiau šiame gyvenime veikti. Nemanau, kad darbas žmogaus gyvenime svarbiausia, taip pat nemanau, kad žmogus turi mesti darbą ir prašyti išmaldos.
— Kaip teisingai elgtis kritinėje situacijoje?
— Pirmiausia žmogus turi suprasti, kad pasaulis neišaustas iš pinigų ir finansinių santykių, dėl kurių dabar žmonės tiesiog pamišę. Šis pasaulis išaustas iš aukščiausios valios, iš teisingumo įstatymo.
O krizė yra pats vertingiausias laikas žmogui, nes tuo metu žmogus mokosi gyventi. Kai viskas daugmaž normalu, žmogus nesimoko, jis tiesiog gyvena ir iš to proceso gauna malonumą. Kai prasideda krizė (ar finansinė, globali ar asmeninė), kažkas pradeda vaikščioti į bažnyčią, kažkas dirbti su savimi — žodžiu, žmonės ima galvoti, kaip toliau gyventi. Būtent tos pastangos rasti atsakymą ir yra vertingiausios mūsų gyvenime, nes jos gali pakeisti žmogaus likimą ir padaryti jį laimingu.
Žmogus turi suprasti, kad pinigai negali būti svarbiausia gyvenime.
— O darbas, o pareiga išmaitinti šeimą? Krizės metu tai tampa labai aktualu.
— Gyvūnai laksto ir ieško maisto išgyvenimui, bet žmogus neturi gyventi taip pat. Jis negali susikoncentruoti tik į tai, kaip išmaitinti šeimą ir galiausiai gauti kokį nors malonumą, pavyzdžiui, kartą į metus nuskristi į Kanarus.
Tai nėra gyvenimo tikslas ir neatneša laimės. Mes įpratę manyti, kad laimė — tai intervalas tarp kančių, lyg mėnesis atostogų po alinančio metų darbo. Bet tai ne laimė, o tik kančios nebuvimas. Laimė yra kažkas kita. Kai žmogaus vidinė būsena nepriklauso nuo to, dirba jis ar nedirba, serga ar ne, paliko jį giminės ar ne.
Laimė yra kažkur viduje, šiltuose santykiuose su Dievu ir žmonėmis, ir tie šilti santykiai nepriklauso nuo to, kiek tu turi pinigų ir kokia tavo visuomeninė padėtis.
— Kas iš tų santykių, jei žmogus lieka be pajamų?
— Nuostabiausia yra tai — jei vienas iš penkių gerų draugų liko be darbo, tie kiti keturi jo bėdoje nepaliks. Ir tai reiškia, kad žmogus nėra prarastas, ir jo gyvenimas — ne šiaip sau. Štai tokie žmonių tarpusavio santykiai yra labai vertingi, jie dažniausiai atsiranda krizės sąlygomis. Tokius santykius buvo galima matyti pokario laikotarpiu.
— Norite pasakyti, kad krizės metu, kai žmogus yra išmetamas iš įprasto inertiško rato (jis kažkaip dirbo, kažkaip gyveno), jam atsiranda šansas?
— Taip būna. Bet būna ir atvirkščiai. Kai žmogus dirbo mėgstamą darbą, bet jį atleido. Tačiau, jei tave atleidžia iš darbo, reikia suvokti, kad šiame pasaulyje egzistuoja tam tikri dėsniai, kad gyvenime yra kažkas svarbesnio ir vertingesnio.
Paradoksalu, bet tokiose kritinėse situacijose žmogus iš tiesų gali tapti laimingas. Jei jis ras vietą, kur su juo kitaip elgsis, kur nebus svarbu, kiek jis uždirba ir kokia jo padėtis, jis gali atrasti laimę.
Gyventi galima protu ir širdimi. Kuris gyvena protu, viską finansiškai paskaičiuoja, visur tikisi pelno, jis pasirenka darbą, kur visi bendrauja iš pelno pozicijų, pas jį tokie draugai, tokia šeima ir tokie vaikai, tarpusavyje kuriantys finansinius santykius, ir taip žmogus praleidžia visą gyvenimą, neturėdamas su niekuo normalių santykių.
Kitas gyvena širdimi: tiki Dievu, draugais, tiki, kad ir krizės metu jis nebus išmestas, o jei jį atsums, vadinasi, ne tie žmonės šalia buvo, ir jis ras tuos, kurie jo neatsums.
Krizės metu vieni žmonės, kurie tikėjo finansiniais santykiais, gali prarasti tikėjimą, o tie, kurie tikėjo dvasiniais — dar labiau susiburs.
Visi išmintingi žmonės krizės metais ieško gerų draugų, gerų galimybių dvasiniam augimui, galimybių gyventi šalia tų, kuriais galima pasitikėti.
— Vakar mano pažįstama pasakė: žinai, aš mėgstu pozityviai mąstyti, bet kai man pasako, kad atlyginimą sumažino dvigubai, o krūvį padidino irgi dvigubai, tai kažkaip nesimąsto pozityviai. Kaip tada su širdies pozicija? Ką daryti žmogui, kai jam reikia sumokėti kreditą, pamaitinti šeimą...
— Jei nepatinka širdies pozicija, imkimės logikos. Kaip toliau gyventi jūsų draugei? Yra du variantai: arba nusišauti arba dirbti. Jei dirbti, tai vėl yra keli variantai. Pirmas — dirbti, niurnėti, piktintis ir užsidirbi sau infarktą. Antras — dirbti, įsivaryti depresiją ir prarasti vyrą, nes kam reikalinga depresyvi žmona. Taigi, ir logiškai lieka vienintelis normalus variantas — pozityviai mąstyti ir tęsti darbą. Bet bėda ta, kad žmogus negali pozityviai mąstyti, kai jam nuolat į užpakalį bado su adatėle.
Dėl to ir egzistuoja toks supratimas: yra išorinis gyvenimas, kuriame kartais jaučiamės laimingi, ir vidinis — didžiausia vertybė. Žmogus turi mokytis linkėti visiems laimės, atleisti, ir kai ši vidinė jėga tampa tokia didelė, kai išorinėje situacijos jo nebelaužo, žmogus lieka laimingas bet kurioje situacijoje.
Žmonės, kaip lemputės — viena šviečia ryškiai, gali dangstyti nors su pagalve, vistiek šviesa prasiskverbs, o kita — blanki, užtenka popieriaus lapeliu uždengti, ir šviesos nebėra. Taip ir žmonės: vienam reikia labai pakenkti, kad jis užgestų ar prigestų, o kitam pakanka atlyginimą sumažinti, ir jo gyvenimas žlunga.
GALIMYBĖS: „Visi išmintingi žmonės krizės metais ieško gerų draugų, gerų galimybių dvasiniam augimui, galimybių gyventi šalia tų, kuriais galima pasitikėti“, — sako vedų žinovas Olegas Torsunovas.
SANTYKIAI: O. Torsunovas: „Pirmiausia žmogus turi suprasti, kad pasaulis neišaustas iš pinigų ir finansinių santykių, dėl kurių dabar žmonės tiesiog pamišę“.
Jono TAMULIO nuotr.
