Ant peties gulė kardas

Ant peties gulė kardas

Ant Linos Kievišaitės peties gulė kardas — mergina tapo karininke, leitenante, būrio vade. Kardu petį palietė dar 35 Karo akademijos absolventams, tačiau Lina pripažinta geriausia kariūne, kuriai kaip pagarbos ženklas dovanotas vardinis kardas. Tokio pripažinimo dar nepasiekė nė viena mergina. Pirmoji ir vienintelė — taip apie Liną galima sakyti vardijant beveik visus jos pasiekimus.

Loreta KLICNER

loreta@skrastas.lt

Su rikiuote — be aukštakulnių

Šiaulietė Lina Kievišaitė pirmoji žengė į Simono Daukanto aikštę Vilniuje — ji vedė Generolo Jono Žemaičio karo akademijos absolventų, būsimųjų karininkų rikiuotę. Mergina atsisakė kariškų aukštakulnių batelių, kuriuos avėjo jos kolegės rikiuotės gale. „Turiu bagažinėje, — pasakojo jau po ceremonijos Lina, — bet nesiaviau, kad kaukšintys kulneliai neišmuštų rikiuotės ritmo“.

Smulkutė, bet tvirta, linksma, bet atidaus žvilgsnio — tokia ji pasitiko Šiauliuose, tą pačią dieną po ceremonijos su artimaisiais grįžusi namo. Tądien Linai, būrio vadei, leitenantei, tarptautinių santykių bakalaurei šeima padovanojo dviratį. Orientavimosi kalnų dviračiais Lietuvos rinktinės nariai tokia dovana artima. Po traumos, kurią patyrė partrenkus ją automobiliui vykstant į treniruotę, mergina pasirinko kalnų dviračius. „Kol kas tik dulkes nuo dviračio nuvalau, — prisipažino Lina. — Bakalauro darbo rašymas, dešimties parų būrio vado kursas miške — negalėjau nieko planuoti.“

Laikas

Kitą rytą, po susitikimo su šeima, Lina jau turėjo belstis į Ruklos mokomojo pulko vado duris — 8.00 jai reikėjo būti tarnybos vietoje.

Tikslus laikas ir aiškus tikslas Liną lydi kariškame gyvenime:

— Karo akademijoje buvo viskas suplanuota minutėmis. Tu žinai: atsikėliau 6.00, 6.08 turiu būti rikiuotės aikštėje pasiruošęs: a) jeigu einu sportuoti, tai su sportine apranga; b) jeigu einu tvarkyti teritorijos, tai su šluota arba grėbliu; c) jeigu einu tvarkyti savo kambario, apsirengiu lauko uniformą. Negaišti laiko galvodamas, ką tu veiksi.

— Bet žmonės vengia taisyklių. Tau galėtų paprieštarauti — kur gyvenimo džiaugsmas?

— Bet kai tai tampa įpročiu, yra taip natūralu ir suprantama, net keista, kad tavęs nebevaržo.

Turėjome projektą su studentais. Jie mums pasakojo: kai atsikeliame šeštą ryto, tiek daug spėjame nuveikti, ir atrodo viskam laiko užtenka, o civiliame gyvenime dažnai būna viskas kitaip — daug neapibrėžtumo ir laiko gaišimo. Išmoko greitai apsirengti, merginos, sakė, minimaliai pasidažo ir tai patinka. Bet grįžę į civilį gyvenimą jie vėl įšoka į tą savo ritmą. Ritmą... Na taip, net kasdienis pusvalandžio trukmės svarstymas, ką šiandien rengtis, yra ritmas. Tačiau daug laiko išeikvojama tuščiai.

— Manai, kad žmonės netaupo savo laiko?

— Tai pastebėjau jau pirmame kurse. Penktadienio vakare, kai mus išleisdavo namo, aš paskambindavau savo draugams: ką veikiat ir ką veiksit savaitgalį? Dažnai išgirsdavau: na dar nieko neplanavome, dabar nieko neveikiamai, ką savaitgalį veiksim, nežinau. Pamiegosiu, gal televizorių pažiūrėsiu. O man tas savaitgalio laisvas laikas atrodė toks brangus. Planuodavau, kad grįžtu, praleidžiu laiką su tėvais, važiuoju į treniruotę, darau tą ir tą. Aišku, pasitaikydavo, kad rytais ilgai tinginiaudavau. Tam ir yra savaitgaliai... Manau, jeigu jauni žmonės pradėtų planuoti, jie atrastų daug laiko.

Mergina turi įrodinėti

— Ar tau nebuvo sunku paklusti įsakymams be komentarų?

— Gerai prisimenu tėtį, kuris, kai įstojau į Karo akademiją, sakė: aš neįsivaizduoju, kaip leisi, kad tau kažkas vadovautų. Dabar, kai Karo akademiją jau baigiau, panašu, jog tai nebuvo sunku. Per du bazinio kario kurso mėnesius, kurių metu kariūnai mokomi statuto, rikiuotės, pradinių karinių žinių, mano veide beveik nuolat būdavo šypsena. Šiandien aš klausau, rytoj kažkas manęs klausys.

— Buvai užgrūdinta sporto. Ar fizinis krūvis merginai sunkus?

— Ir mane, ir daugelį kariūnių vadindavo kuprine su kojytėmis, nes kai kuprinę susikraudavau, užsidėdavau ant pečių, tai matyti tik dvi kojytės ir kuprinė. Net šalmas neišlenda, jeigu užsidedi ant kuprinės kilimėlį.

Žygiuose būdavo nelengva, bet tai ištvermės reikalas, tai išugdoma. Vienas kapitonas man yra sakęs, kad jeigu žmogus nebaigė žygio ir sako, kad jam pritrynė kojas, tai dažniausiai ne ta priežastis.

— Kariuomenėje atrodo tiek daug išbandymų moterims: saugoti paslaptis, paklusti... Kas tau atrodo sunkiausia merginai kariuomenėje?

— Vyras kariuomenėje yra savaime vertas būti, o moteris turi tai įrodyti. Tas pats ir Karo akademijoje, atrodo, tu įstojai kaip ir kiti, praėjai tą pačią atranką, bet vaikinai kariūnai įsivaizduoja, kad jie verti ten būti vien todėl, kad yra vaikinai.

— Tau visada reikėjo įrodinėti, kad niekuo nenusileidi?

— Praktiškai visada.

— Atvažiuosi į Ruklą, būsi būrio vadė. Kiek karių turėsi vadovauti?

— Būrį dažniausiai sudaro apie 30 karių. Pagrindinis darbas — rūpintis būrio kariais. Vadas turi žinoti, apie ką galvoja, kuo gyvena, kuo skundžiasi, kas neramina tą 30 žmonių.

— Ar yra nerimo, kaip priims kariai, gal jie kaip nors tave išbandys?

— Kiek teko vadovauti stažuočių metu, gana neblogai susitvarkiau, tikiuosi, kad ten viskas bus gerai.

Su moneta — alaus

— Amerikoje, Virdžinijos karo institute buvai stažuotėje. Iš ten pirmoji parsivežei padėkos monetą „Commander's Award for Excellence“. Ką ji reiškia?

— Visada ją nešiojuosi. Majoras, vadovavęs pratyboms, kuriose dalyvavau, pasakojo, kad moneta turi savo tradiciją. Jeigu nuėjęs į barą, susitinki kariuomenėje tarnaujantį žmogų, dedi savo monetą ant stalo, ir jeigu jis neturi kuo atsakyti, jis tau stato alaus. Jeigu jis irgi deda monetą, tada žiūri, kurio apdovanojimas yra vertesnis. Mano yra bataliono vado dovanota, gali būti žemesnio rango ir aukštesnio.

— Teko pasinaudoti?

— Neteko, nors galėčiau.

— Kai kardu Prezidentas palietė tavo petį, po to krašto apsaugos ministras įteikė vardinį kardą, kaip jauteisi?

— Įdomus jausmas. Sunku buvo patikėti, kad mergina kada nors galėtų gauti tokį apdovanojimą, kuris reikštų, jog ji — geresnė už vaikiną. Renkant geriausią kariūną, atsižvelgiama į mokslo, visuomeninės veiklos, kitus pasiekimus, charakteristiką, koks buvai karys per ketverius metus akademijoje, kokie apdovanojimai, už ką esi baustas.

— Ar esi bausta?

— Taip, akademijoje, greta, berods, keturiolikos paskatinimų, turiu nuobaudą už tai, kad pavėlavau į paskaitą pirmame kurse. O pirmakursis yra tas žmogus, kuris nežinia kaip, nežinia ką bedarydamas turi būti pavyzdingas, atsidurti laiku ir vietoje.

— Esi apdovanota kariuomenės vado padėka už iniciatyvą. Vadinasi, iniciatyva kariuomenėje nėra baudžiama?

— Šiemet aš ėjau kariūnų tarybos pirmininko pareigas, išvertus į civiliams suprantamą kalbą, buvau studentų atstovybės prezidentė. Buvo organizuota keletas įdomių renginių, tokia iniciatyva ir buvo įvertinta. Karo akademijoje yra daug būdų parodyti iniciatyvą — idėjomis, renginiais.

Ar yra patriotų

— Kardas ant sienos, namie. Tu jį rodai savo vaikams... Pagalvoji apie tai?

— Manau, vaikams bus keista, kad kardą jiems rodys mama. Norėčiau, kad mano vaikai domėtųsi karyba. Skatinsiu juos dalyvauti karinėse vaikų stovyklose, nes esu joms vadovavusi. Tai gera gyvenimo mokykla.

Sutinku, kad kažką reikia aukoti, bet šventai tikiu, kad šeimą ir kariuomenę man pavyks suderinti. Karo akademijoje man pavyko suderinti profesionalųjį sportą ir studijas.

— Tavo draugas Afganistane?

— Jis išvyko su ta pačia pamaina, kurioje žuvo Lietuvos karys. Buvo nerimo, kuomet pranešė, jog žuvo jaunuolis iš Alytaus. Tai sutapo su mano draugo duomenimis, bet mes greitai susisiekėme, jis nuramino.

— Ar manai, jog profesionali kariuomenė teisingas sprendimas?

— Žiūrint į kitų šalių patirtį — teisingas. Bet klausimas, ar Lietuvoje turime tiek patriotų, kurie sutiktų atiduoti savo jėgas ir laiką tėvynei ir kariuomenei?

Kartą studentams skaitėme pamokėlę, ko negali karys, kai jis vilki uniformą. Jiems buvo labai keista ir nesuvokiama, kaip žmogus gali susilaikyti nuo rūkymo ar nuo bulvių traškučių valgymo einant. Karštą dieną su uniforma mes negalime valgyti ledų. Studentai sakė: kaip jums nepatogu! Bet juk viskas nuo mažų dalykų prasideda. Jeigu tu jausiesi suvaržytas dėl tokių smulkmenų, tai į kariuomenę neeisi.

Lina Kievišaitė

22 metų šiaulietė, šiemet baigė Generolo Jono Žemaičio karo akademiją kaip geriausia kariūnė. Pusę metų studijavo Virdžinijos (JAV) karo institute (VMI); pirmoji lietuvė ten apdovanota padėkos moneta („Commander' s Award for Excellence“).

Pirmoji mergina, išrinkta Kariūnų tarybos pirmininke. Praėjo 160 km žygį „Radvilų keliais“ ir ekstremaliąją 200 kilometrų žygio trasą “Extreme“, “4x40“.

Baigė J. Janonio gimnaziją, Šiaulių dailės mokyklą.

Orientavimosi kalnų dviračiais (MTBO) Lietuvos rinktinės narė, triskart Lietuvos čempionė, dukart — vicečempionė, kartą — bronzos laimėtoja. 2005, 2007 metais dalyvavo pasaulio čempionatuose. Priklausė Karo akademijos slidinėjimo, šachmatų, tinklinio, orientavimosi sporto rinktinėms. Apdovanota Lietuvos kariuomenės vado padėkos raštu už sąžiningą tarnybą, profesionalumą ir iniciatyvą.

KARIŪNĖ: Lina Kievišaitė savo kalboje, kurią jai suteikė progą pasakyti iškilmių dieną kalbėjo, jog studijos Karo akademijoje jai panašios į kelionę greituoju traukiniu: „Taip vienai tarpinei stotelei keičiant kitą net nepastebi, jog atėjo akimirka, kai kardas guls ant paties...“.

ELTA nuotr.

KARDAS: Lina — po diplomų teikimo ir iškilmingos ceremonijos S. Daukanto aikštėje. Prie šono — pirmą kartą geriausiai kariūnei dovanotas kardas.

LAIKAS: 22 metų kariūnė sako niekada nejautusi vidinio pasipriešinimo paklusti įsakymams. Sunkiu metu jai padėdavo šypsena.

VYRAI: Smulkutė geriausia kariūnė Lina Kievišaitė buvo sveikinama aukščiausių šalies pareigūnų — Prezidento, krato apsaugos ministro, kariuomenės vado.

RIKIUOTĖ: Lina Karo akademijos absolventus vedė į iškilmingą rikiuotę.  

Evaldo KIEVIŠO nuotr.