Naujausios
Žarėnų kapinėse (Šiaulių r.) amžino poilsio atgulė Garbės kraštotyrininkas, visuomenininkas, istorinės atminties puoselėtojas Leonardas Skėrys. Šviesuoliui buvo 88-eri.
L. Skėrys gimė 1932 metų birželio 1 dieną Semeniškių kaime (tuomet – Kruopių valsčius, Šiaulių apskritis).
Viskuo domėjosi, buvo smalsus nuo mažens, o vaikystėje įsimintos senelio, gero pasakotojo, istorijos vėliau įkvėpdavo naujų istorijų paieškoms.
1960 metais, pradėjęs dirbti eiguliu Akmenės miškų ūkio Kinkių girininkijoje, L. Skėrys ėmė fotografuoti gamtos vaizdus, rinko pasakojimus, legendas – nuotraukos, publikacijos buvo spausdinamos laikraščiuose, žurnaluose. Eiguliu dirbo daugiau nei tris dešimtmečius.
Vėliau kraštotyros temos išsiplėtė. Atgimimo metais L. Skėrys pradėjo rinkti ir publikuoti partizanų istoriją. Įamžino skaudžią praeitį menančias vietas, pats projektavo ir įvairiose vietose pastatė paminklų, kryžių. Žarėnuose, prie bažnyčios, įamžino 1944–1956 metais žuvusius parapijiečius bei Sibiro tremtinius – kad aukų pavardės neišbluktų iš atminties. Simbolines lenteles tvirtino ir ant partizanų motinų kapų. Partizaninį judėjimą kraštotyrininkas matė iš arti – pokariu jis, paauglys, buvo ryšininkas.
Po trupinį sukaupė žinias apie 1945 metų Skobiškių, 1945 metų Semeniškių, 1946 metų Kinkių kautynes ir jas įamžino. Aktyviai dalyvaudavo atminimo renginiuose, dalydavosi surinktomis žiniomis.
Pro įgudusį kraštotyrininko žvilgsnį neprasprūsdavo ir kiti krašto įvykiai, asmenybės.
Kartu su Ignu Valančiumi surinko medžiagą apie Vaclovą Tomkų-Tomkevičių, savamokslį aviatorių, mėgėjiškų lėktuvų konstruktorių iš Mažaičių kaimo. 100-ųjų V. Tomkaus-Tomkevičiaus gimimo metinių proga sukūrė paminklinę lentą.
L. Skėrys kraštotyros darbą parengė ir apie knygnešį Ignacijų Normantą (1872–1955). Jo iniciatyva buvo surastas knygnešio kapas, iškalta paminklinė ąžuolinė lenta.
Kraštotyrininkas itin domėjosi savo kraštu, surinko išsamią gimtojo Semeniškių kaimo, Žarėnų-Latvelių apylinkių istoriją, žinias apie aplinkinius dvarus, medžius. Atrodė, jog žino kiekvieną taką, prakalbinęs kiekvieną akmenį.
„Reikia, kad ir toliau žmonės žinotų, koks buvo gyvenimas“, – yra sakęs.
L. Skėrys bendradarbiavo leidžiant monografijas „Kruopiai“, „Šakynos kraštas“, „Papilė“, „Gruzdžiai“, lankstinuką „Žarėnai“, knygas „Trupinėliai Laisvės žiburiui“, „Partizanų kovos Šiaulių krašte“.
Už aktyvią kraštotyrinę veiklą du kartus buvo išrinktas geriausiu Šiaulių rajono Metų kraštotyrininku, 2005 metais jam suteiktas Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininko vardas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 20-ečio proga įteiktas medalis „Už nuopelnus Lietuvai“.
„Kraštotyrininkas iš pašaukimo“, – taip vadinosi 2011 metais „Šiaulių krašte“ publikuotas straipsnis apie L. Skėrį – tąkart jis antrą kartą buvo išrinktas geriausiu Šiaulių rajono kraštotyrininku.
„Kraštotyra man — ne pomėgis, tai — visas gyvenimas. Iš prigimties aš toks“, – sakė L. Skėrys.
L. Skėrys buvo ir puikus muzikantas, aktyviai dalyvavo mėgėjų meno kolektyvų veikloje, grojo Žarėnų kaimo kapeloje.
Dažnai L. Skėrys užsukdavo ir į „Šiaulių krašto“ redakciją arba paskambindavo, vis pasiūlydamas naujų temų. Daugybė pavardžių, adresų, telefonų buvo sugulę jo nedidukėje užrašų knygutėje, kurią visuomet nešiojosi. Nuolatiniai palydovai buvo ir fotoaparatas bei videokamera. Juokaudavo, kad namuose lentynos jau lūžta nuo popierių, o galo darbams nematyti.
L. Skėrys galėjo papasakoti begalę istorijų, o jaukūs namai Baužų kaime priminė muziejų ir biblioteką su gerąja namų dvasia – šeimininku. Nuoširdžiu, rūpestingu, geranorišku, entuziastingu, puikiu pasakotoju – gyvąja istorija.
„Kas padaryta, padaryta. O įvertins darbą istorija“, — taip apie savo darbus kukliai sakė L. Skėrys.
