Naujausios
Rugpjūčio 6 dieną užgeso ilgametės teatro aktorės Genovaitės Vaiginytės (1935–2026) gyvybė. Aktorei buvo 91-eri.
Beveik ketvirtį amžiaus – nuo 1966 iki 1991 metų – jos kūrybinis kelias buvo neatsiejamas nuo Šiaulių dramos teatro. Čia subrendo ryškiausi vaidmenys, prabėgo brandžiausi kūrybos metai.
Atmintyje G. Vaiginytė išliko kaip ypatingos sceninės kultūros aktorė. Muzikali, turėjusi stiprų vokalinį pasirengimą, ji subtiliai kūrė psichologinius vaidmenis, pasižymėjo itin tikslia scenine kalba ir elegantiška laikysena. Režisieriai jai dažnai patikėdavo inteligentiškų, dramatiškų moterų vaidmenis, kuriuose atsiskleisdavo jautrumas, vidinė disciplina ir gebėjimas kurti psichologiškai įtaigius charakterius.
Per savo kūrybinį kelią Šiaulių dramos teatre aktorė sukūrė per devyniasdešimt vaidmenų. Tarp įsimintiniausių – vaidmenys spektakliuose „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1974, rež. A. Ragauskaitė), „Pajūrio kurortas“ (1975, rež. A. Ragauskaitė), „Donja Rosita“ (1976, rež. G. Padegimas), „Prisikėlimas“ (1977, rež. A. Ragauskaitė), „Saldi ištikimybės našta“ (1982, rež. A. Lininis), „Bernardos Albos namai“ (1982, rež. U. Brikmanis) ir kiti.
G. Vaiginytė dalyvavo poezijos spektakliuose ir sukūrė monospektaklį pagal Federico García Lorcos kūrybą.
1988 metais aktorės kūryba buvo įvertinta Potencijos Pinkauskaitės premija.
Atsisveikinimas su G. Vaiginyte yra nukeliamas vėlesniam laikui, kai iš JAV galės atvykti velionės artimieji.
