Naujausios
Ameriką ir Lietuvą skiria ne tik Atlantas
Buvusi šiaulietė psichologė Esta Powell jau 12 metų gyvena ir dirba Amerikoje, Ohajo valstijoje, Kolumbo mieste. Į Lietuvą grįžta tik trumpoms atostogoms. Jos nuomone, amerikiečių ir lietuvių problemos – panašios. Tačiau skiriasi patys žmonės, jų gyvenimo būdas, charakteris ir nuotaika.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Pirmosiomis dienomis – lyg iškritusi iš Mėnulio
– Į Ameriką skridote kišenėje turėdama metų stažuotės kontraktą. Kodėl jam pasibaigus į gimtinę nebegrįžote?
– Prabėgus pirmajam pusmečiui, pradėjau svarstyti – grįžti ar ne. Supratau, kad tuo metu gyventi ir dirbti Amerikoje man patiko labiau nei Lietuvoje. Žmonių laisvė, tolerancija – tai mane viliojo emociškai, kaip žmogų. Lietuvoje tuo metu buvo didesnis socialinis spaudimas. Didesnės galimybės traukė kaip specialistę.
– Ar specialistei iš Lietuvos buvo sunkiau įsitvirtinti nei vietiniams?
– Didelio nenoro įsileisti iš jų pusės nebuvo, bet šiokį tokį atotrūkį jutau. Kažin, ar galiu dėl to kaltinti savo naujus pažįstamus ar kolegas, pati tada buvau lyg iš Mėnulio iškritusi.
Nuo jų skyriausi daugeliu dalykų, pavyzdžiui, bendravimo stiliumi. Daug kas vadina amerikiečius šiurkščiais, net chamais ir akiplėšomis, tačiau reikia suprasti, kad jų bendravimas visiškai kitoks nei mūsų (bent buvo tuo metu, kai išvažiavau iš Lietuvos). Jie visada šypsosi, žiūri tiesiai į akis, sveikindamiesi būtinai kreipiasi vardu. Mes nesakome: „Laba diena, Jonai“ ar „Laba diena, Petrai“ kaskart juos išvydę. Amerikoje to nepadaryti yra tiesiog nemandagu.
Amerikiečiai bendraudami nuolat turi tarsi pripažinti žmogų, su kuriuo bendrauja, o lietuviai pašnekovą dažniausiai ignoruoja, pokalbio metu nusukdami žvilgsnį.
– Ar pati dėl visų minėtų dalykų jautėtės nejaukiai?
– Mane pirmus metus dvejus labai erzino amerikiečiams įprastas klausimas „Kaip tau sekasi?“. Jį priimdavau labai tiesmukai, norėdavau atsakomai klausti: „Ar turi dabar laiko valandą klausytis mano pasakojimo?“, nors, žinoma, atvirauti nepuldavau. Vėliau pripratau ir dabar į šį klausimą reaguoju labai ramiai, nes suprantu, kad tai pasakymas „Laba diena“ tiesiog kita forma.
Amerikiečių atvirumas – tik išorinis
– Kuo amerikiečiai pacientai jums primena lietuvaičius?
– Problemos – bendros. Turiu savo praktiką ir dirbu su „normaliais“ suaugusiais. Nebedirbu su sunkiąja psichiatrija, kaip pirmaisiais metais Amerikoje psichiatrinėje ligoninėje. Todėl pas mane ateina tokie pat žmonės, kaip ir darbo Lietuvoje metais: po skyrybų ar kitų kritinių gyvenimo situacijų, verčiančių blogai jaustis. Ateina ir su konkrečiomis psichologinėmis problemomis – kankina nerimas ar dažnai apima panika, bijo skraidyti lėktuvais, netyčia pešiojasi plaukus, kramto nagus ir panašiai.
Vis dėlto amerikiečiai yra didesni individualistai nei lietuviai, jiems pirmoje vietoje – net ne šeimos, o jų asmeninės problemos. Tai lėmė jų aplinka, juk Amerikoje dešimtmečiais veikia specialios psichologinės tarnybos. Lietuvoje jas ilgą laiką atstojo kaimynai ar draugai.
– Gal prie specialistų pagalbos pratusiems amerikiečiams lengviau ir greičiau pavyksta įveikti juos užklupusias problemas?
– Nemanau. Kiekvienas besikreipiantis į specialistą žmogus jau suvokia, kad turi kažkokių problemų ir yra pasiruošęs pokyčiams. Būtent šis vidinis nusiteikimas lemia pusę sėkmės, kita pusė – specialisto profesionalumas.
Skirtumas tas, kad amerikiečiai lengviau priima savo netobulumą, pripažįsta turintys problemų. Lietuviai turi stipresnį gėdos jausmą.
– Amerikiečiai – atviresni nei lietuviai?
– Keista, bet yra atvirkščiai. Už išorinio lietuvių uždarumo dažniausiai slypi nuoširdūs, atviri žmonės. Mandagus, paslaugus, iš pirmo žvilgsnio mielas amerikietis į savo širdį ir namus įsileidžia negreitai.
Daug pozityvaus amerikietiško šnekėjimo, net pažadai padėti, kažkur nuvežti, kažką padaryti, nieko nereiškia. Mane pirmaisiais gyvenimo Amerikoje metais tai labai trikdydavo. Skambindavau po savaitės man padėti žadėjusiam žmogui, o šis apsimesdavo, kad apie tai kalbamės pirmą kartą.
Keičiasi ir vieni, ir kiti
– Kokių dar lietuvių ir amerikiečių skirtumų pastebėjote?
– Manau, kad mes visi esame formuojami aplinkos, kurioje gyvename, jaučiame ir savo šalies istorijos įtaką.
Niūri Lietuvos istorija, užkariautojai neabejotinai lėmė lietuvių uždarumą, konservatyvumą, polinkį į įvairias depresijas. Paskutinysis itin gajus, ne veltui Lietuva Europoje pirmauja savižudybių skaičiumi.
Tik atvykus į Ameriką mane pirmiausia šokiravo žmonės. Iš pažiūros apsileidę, rodos, nieko gyvenime nepasiekę, jie vis tiek gerai jaučiasi. Juose mažiau beviltiškumo.
Džiaugiuosi, kad ir trumpam atvažiavusi į Lietuvą, jaunų žmonių karta. Per paskutinį dvidešimtmetį užaugę jaunuoliai, nebežino, kas yra deficitas ir panašūs dalykai – jie kitokie nei jų tėvai, seneliai. Jie keliauja, mato, koks įvairus pasaulis, laisvėja.
Visose pasaulio valstybėse į mokyklinę programą siūlyčiau įtraukti mokinių išvykimą metams į kitą valstybę, visiškai priešingą gimtajai. Tai labai skatintų toleranciją.
– Lietuviai keičiasi, gal keičiasi ir amerikiečiai, veikiami užgriuvusios ekonominės krizės?
– Žinoma, keičiasi, visas krizės veikiamas pasaulis keičiasi. Kai žmonės netenka darbo, nebeturi sveikatos draudimo, tai pradeda veikti juos pačius, tarpusavio santykius. Kai atvažiavau, ekonominė situacija Amerikoje buvo euforiška – paskutinieji B. Klintono valdymo metai, didelis pakilimas, gausybė darbo vietų ir pinigų, kurių valstybinės įstaigos nebežinodavo kur leisti.
Amerikiečiams sudėtingiau prisitaikyti prie juos šokiravusių ekonominių pokyčių nei lietuviams. Mes pratę kovoti dėl išlikimo ir todėl lengviau randame išeičių. Tačiau ir amerikiečiai mokosi: bet koks blogis atneša ir kažką gero. Atsiranda daugiau pasisakančių prieš vartotojiškumą, koncentraciją vien į materialinę gerovę. Žmonės labiau mąsto apie esminius dalykus, savo misiją gyvenime.
Amerikiečių yra visokių
– Amerikoje ištekėjote antrą kartą. Negaliu nepaklausti apie Amerikos vyrus...
– Jie man pasirodė pagarbesni nei lietuviai, nes užaugo jau praėjus feminizmo bangai Amerikoje. Į Lietuvą feminizmas niekada ir nebuvo atėjęs. Nesakau, kad kraštutinis feminizmas yra gerai, bet moterų teisių sulyginimas, pagarbos moteriai ugdymas – tų dalykų Lietuvoje tada, kai išvykau, nebuvo. Amerikoje vyrai sau tiek neleidžia, kiek Lietuvoje. Dėl to, manau, ir moterims Amerikoje įsitvirtinti lengviau nei vyrams.
– Ar vyrų pagarba jaučiama ir jiems bendraujant su užsienietėmis, ypač iš buvusių Tarybų Sąjungos šalių?
– Yra visokių: ir įtarių, žvelgiančių į tokias moteris iš aukštai, ir atvirkščiai – besižavinčių, kuriems su akcentu kalbanti moteris – egzotiška. Yra tam tikruose sluoksniuose Amerikoje susiformavęs subtiliai slepiamas požiūris, kad nuotaką iš Rusijos ar Ukrainos siuntiesi tada, kai nesugebi susirasti amerikietės.
Asmeniškai aš nieko blogo iš amerikiečių vyrų nepatyriau. Buvau ištekėjusi už amerikiečio, mūsų keliai išsiskyrė, tačiau likome gerais draugais.
Amerika – namai, nors ir su trūkumais
– Ar galvojate kada nors grįžti į Lietuvą?
– Prieš 7 metus pusmečiui buvau išvykusi dirbti į Kanadą, Torontą. Net svarsčiau galimybę ten pasilikti, bet apsigalvojau. Supratau, kad mano namai – Kolumbe, nebenoriu niekur kraustytis, nieko savo gyvenime keisti. Lietuvoje dar nenorėčiau gyventi,. Gal kada apsigalvosiu?
Vienas iš atstumiančių dalykų – klimatas. Labai nemėgstu šalčio ir drėgmės.
– Kas stebina čia besilankant?
– Šiukšlių gausa. Poilsiaudama Palangoje, išėjusi pasivaikščioti pajūriu nepatingėjau dalį jų surinkti. Būtų smagu, kad kažkas nepatingėtų surinkti ir Šiaulių parke, kuris dabar yra apgailėtinos būklės. Net siūlyčiau atnaujinti tarybiniais metais buvusias šeštadienines talkas. Tai net sunkiais laikais padėtų neprarasti bendruomenės jausmo.
– Ar Amerikoje yra jus nežavinčių dalykų?
– Man nepatinka laukinis amerikiečių kapitalizmas. Nesu didelė socialistė, bet manau, kad žmonės turėtų turėti didesnių socialinių garantijų nei dabar yra Amerikoje.
Turtingi žmonės turėtų mokėti didesnius mokesčius nei mažiau pasiturintys. Man skandinaviškas modelis atrodo šiuo atveju teisingesnis.
Dabartinis Amerikos respublikoniškumas man nepriimtinas. Tai požiūris, kad kiekvienas turi dirbti. Jei negali to daryti, susirgus jam suteiks būtiną medicinos pagalbą, bet visą likusį gyvenimą jis turės mokėti paskolą ligoninei. Turtingoje šalyje turėtų būti kitaip.
Amerikiečiams sudėtingiau prisitaikyti prie ekonominių pokyčių nei lietuviams. Mes pratę kovoti dėl išlikimo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POKYČIAI: Esta Powell neslepia, kad amerikiečių gyvenimo būdas, elgesys per dvylika gyvenimo už Atlanto metų paveikė ir ją. Moteris nebėra tokia santūri bendraudama: kalbėdama daugiau gestikuliuoja, drąsiau ir garsiau juokiasi. „Keista, kai pilnoje kavinėje Lietuvoje būna tylu. Amerikoje kaimynas stengtųsi peršaukti kaimyną, juoktųsi atvira burna ir vienas į kitą dėl to piktai nešnairuotų“, – juokiasi.
STUDENTĖ: 46-erių psichologė Esta Powell – vėl studentė, baiginėja psichologijos doktorantūrą, rašo disertaciją. Šio mokslinio laipsnio reikia, norint Amerikoje praktikuoti savarankiškai.
