
Naujausios
Aleksandro Ostašenkovo pokalbis su savimi ir Aukščiausiuoju
Trečiadienį Šiaulių fotografijos muziejuje pristatytas fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo šiemet išleistas fotografijų albumas „Būsenos“. Albume daug ženklų, metaforų, asmeniškos, jautrios patirties.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Naujos prasmės
Knygos pristatymą pradėjo A. Ostašenkovo žmona aktorė Irena Liutikaitė, perskaičiusi fotomenininko tekstą, kuris prasideda žodžiais: „Būsenos“ – tai patirties, minties ir jausmų kelionė horizonto linijos link, niekad tos linijos neprieinant.“
Pasak menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio, A. Ostašenkovo kūryba priklauso egzistencinio mąstymo laukui. Daugiausiai fotografijų jis sukūrė Šiauliuose – fotografuoja ne miestą, o būseną, emociją. Fotografija balansuoja tarp būties ir nebūties. Menotyrininkas pasiūlė atverti knygą per egzistencinį požiūrį.
Fotografijų albumo įžangą parašė menotyrininkė Agnė Narušytė, kūrybą komentuoja menotyrininkas Tomas Pabedinskas. Pasak V. Kinčinaičio, tekstai labai stiprūs, tad knygą galime vadinti kone trijų autorių.
„Būsenos“ įkūnija visą patirtį ir gyvenimą. Nesigailiu, kad gimiau anksti, kad galiu palyginti, daryti išvadas, matyti save iš šono, – sakė A. Ostašenkovas. – Tai suteikė galimybę interpretuoti būsimajame, esamajame ir save tame laike. Vartydamas albumą vėl atrandu kitas prasmes. Su laiku atsiveria tai, ko anksčiau nematei, spalvos ir pustoniai.“
Pasak fotomenininko, albumas – pokalbis ir su savimi, ir su Aukščiausiuoju nekonkrečiomis temomis.
Fotografijose labai daug ženklų, metaforų, daug asmeniškos, jautrios patirties. Knyga, sakė A. Ostašenkovas, skirta šviesaus atminimo broliui Viktorui, kurio vardadienis minėtas albumo pristatymo dieną.
„Brolio išėjimas labai paveikė. Išėjo artimiausias žmogus, su kuriuo gali patylėti ir jausti, apie ką tylima“, – sakė autorius.
Plonytė skiriamoji linija
Fotografijos-būsenos A. Ostašenkovo albume komponuojamos iš dviejų vaizdų.
Albumas prasideda fotografijomis, kuriose traukiniai lekia į ūkanotą erdvę. Pasak fotomenininko, traukinys virsta laiko metafora: jei traukinys skuba į priekį, mūsų laikas tirpsta atgal. Paskutinės fotografijos – žmogaus, kaip laiko ženklo, ir pasisukančio bei išnykstančio kelio.
„Ieškai atitikmens, kito kadro, kad sujungtumei, kad neatrodytų lėkšta. Viskas yra ir paprasta, ir labai sudėtinga. Plonytė skiriamoji linija tarp būsenų yra arba nėra. Joje telpa labai daug, kartais visas gyvenimas, kurį apmąstai“, – sakė A. Ostašenkovas.
Svarstydamas apie būties akimirką, A. Ostašenkovas kėlė klausimą, ką jaučia nupjauta galva, riedanti per karštą smėlį ir matanti žudiko batus. Kokia yra paskutinė akimirka prieš užsimerkiant?
A. Ostašenkovas yra surengęs 77 autorines parodas ir dalyvavęs 150 jungtinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2013 metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Menininkas išleido fotografijų albumus: „Kryžių kalnas“ (1993), „Kitas krantas“ (2005), „Šiauliai“ (2006), „Mano miestas“ (2006), „Mirties sodas“ (2008), „Mano Šiauliai“ (2011), sudarė ir išleido brolio dailininko kūrybos albumą-monografiją „Viktoras Ostašenkovas: Buvau. Esu. Būsiu...“ (2013).
Vytauto RUŠKIO nuotr.
PRISTATYMAS: Albumo „Būsenos“ pristatyme Fotografijos muziejuje dalyvavo aktorė Irena Liutikaitė, fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas (dešinėje), menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
VISUMA: Albume „Būsenos“ sudėtos fotografijos, įamžintos 1981–2015 metais.
AUTORIUS: Pasak fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo, albumas – pokalbis ir su savimi, ir su Aukščiausiuoju nekonkrečiomis temomis.