Naujausios
A.Valinskas: „Nemėgstu nei kyšių, nei grasinimų“
Užvakar nacionalinės televizijos laidoje Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ekspremjerą Gediminą Kirkilą pavadino melagiu.
Julius GIRDVAINIS
A.Valinskas davė išskirtinį interviu „Respublikai“.
— Kaip drįsote ekspremjerą G.Kirkilą pavadinti „mažiuku žmogiuku, kuris kaip buvo didelis melagis, taip ir liko“?
— Jeigu jis drąsiai meluoja visai Lietuvai, kodėl gi aš turėčiau būti nedrąsus? Nematau prasmės vynioti žodžius į vatą& Ypač kai kalbama apie labai bjaurius dalykėlius — pinigų grobstymą, melą, korupciją. Aišku, galėjau pasakyti švelniau, pavyzdžiui — Kirkilas nusigrybavo„. Žmonės pradėtų spėlioti: Kur grybavo? Su kuo? Už kiek?.. Kam tos dviprasmybės, jei galima tiesiai šviesiai įvardyti konkretų kaltininką.
Šis žmogus labai greitai pamiršo, ką yra padaręs būdamas valdžioje, arba apsimeta, jog nežino, kad nauji mersedesai Seimui buvo užsakyti dar praėjusią gegužę. O kadangi visi pinigai buvo kaip visada sumokėti į priekį, sandėrio net nebuvo galima anuliuoti.
Ar G.Kirkilo atmintis per trumpa? Taip nemanau — jis turi puikią atmintį. Manipuliavimas atmintimi yra melavimas.
— Kas jus privertė daiktus vadinti tikrais vardais?
— Eidamas į politiką nujaučiau, kad valstybės viduje yra blogai, bet kad taip blogai–niekada negalvojau. Blogio įvardijimas sukėlė puolimą prieš nesisteminius, t.y. nevaldomus naujai iškeptus politikus, kuriems vadovauti tenka man. Sistema putoja. Puolama iš visų pusių, bet aš nepasiduosiu ir kovosiu iki galo.
— Atrodo, kad esate pats ne juokais užsiutęs&
— Priešingai. Kuo toliau–tuo labiau mane tai užveda. Netgi pradeda patikti, kai, užkabinus vieną ar kitą valdančiųjų interesą, vėl staiga „prisimenamos“ mano nuodėmės iš Žvagulio vestuvių, “Litpoliinter“ TV laikų, mano pokštavimai “Dviračio žiniose“ ir net studentavimo metų. Jaučiu, tuoj prisikapstys iki mano kūdikystės& Prisipažinsiu iškart, kad aš kaip ir visi padorūs Lietuvos piliečiai reguliariai drėkindavau savo vystyklus, dėl ko man iki šiol nepatogu prieš savo mamytę.
— Žurnalistų kastą užkabinote. Argi nebuvo aišku, kad politikui tai tolygu mirčiai?
— Kaip sakė Markas Twaine as, kalbos apie mano mirtį gerokai perdėtos. Nemanau, kad žurnalistai yra šventa karvė. Vis dažniau jie man primena prokurorus, kurie į savo TV bei radijo laidas kviečia tardyti ministrus bei pareigūnus, čia pat, deja, ir nuteisia. Be jokio teismo. Graudu žiūrėti, kaip uždavę klausimą jie net nesiklauso atsakymo ir skuba kuo greičiau užduoti kitą, matyt, kažkieno „iš aukščiau“ sudiktuotą. Kartais atrodo, kad pašnekovas jiems reikalingas tik tam, kad per jį galėtų visuomenei įbrukti savo subjektyvią nuomonę.
Jeigu žurnalistų darbo Seime esmė–filmuoti tualetuose, mes jau atidarėme duris: prašom! O jeigu gražu žiūrėti valgymo procesą, rekomenduočiau patiems žurnalistams valgyti prieš veidrodį–nereikės kitų filmuoti.
— O kodėl apribojote žurnalistų skaičių Seime?
— Nežinojau, kad tokia prasta jų kvalifikacija. Vis nesuprasdavau, kodėl vieną straipsnį ar interviu kartais pasirašo vienas ar net du autoriai. Dabar aišku, turbūt vienas klausimus žino, o kitas atsakymus& Ką gi, ir į tai buvo atsižvelgta: padidinau akreditacijų skaičių iki devynių. Jeigu neužteks, dar padidinsim, bet tuomet teks ir Seimo salę didinti, kad žurnalistai tilptų, tad nesibarkit po to labai.
O jeigu rimtai, tai norėjau, kad parlamentarai dirbtų žmonėms, o ne žiniasklaidai. Dabar nemaža jų dalis Seime jaučiasi kaip televizijos studijoje, o jeigu jų niekas nefilmuoja, jie filmuojasi patys. Tai–kažkoks patologiškas iškrypimas. Gal nuo artistų užsikrėtė žvaigždžių liga? Siūlysiu vietoj saunos seime įrengti izoliatorių. Kitas klausimas–kuriuos izoliuoti? Kaip manote, kurie politikai visuomenei pavojingesni–dainuojantys ar vagiantys ir meluojantys?
— Ir tie, ir tie garbės nedaro&
— Sutinku. Tautos prisikėlimo partijos (TPP) frakcijos nariams dainuoti jau uždraudžiau. Dabar priverskite Kirkilą, kad saviškius sutramdytų. Patikėkit, kad man ne juokais pikta, jog tie, kurie dar bando revizuoti Seimo rinkimų rezultatus, naudojasi visomis priemonėmis, kenkdami valstybei ir jos piliečiams.
A.Valinsko buvimas ar nebuvimas viename ar kitame poste neišspręs Lietuvos problemų. Blaiviai mąstantys žmonės supras, kad tikrąsias problemas gali garsiai kelti tik nesisteminiai žmonės, kurie nėra niekam skolingi.
Mūsų partija į rinkimus ėjo už savus. Todėl žeminantys mane ir partiją išties žemina tik Lietuvos žmones. Oponentai bando išprovokuoti pirmalaikius rinkimus arba išardyti mūsų koaliciją.
Kokia TPP dabar būtų gera, jeigu būtų nuėjusi kartu su socialdemokratais! Bet esame labai blogi, nes socialdemokratams tapome rakštimi tam tikroje vietoje. Todėl kairieji ir stengiasi peržaisti rinkimų situaciją tam pasitelkdami net melą.
— Kokios jėgos slepiasi už karštligiškai bandomos statyti atliekų deginimo įmonės šalia Lazdynų rajono Vilniuje?
— Čia slypi „Rubikon“, socialdemokratų ir Artūro Zuoko interesai: tą įmonę siekiama statyti būtent šalia gyvenamųjų namų rajono. Nesu prieš tokią reikalingą įmonę, bet jai reikia kitos, nuošalios vietos. Gamykla jokiu būdu negali būti statoma prie Lazdynų, nors tai kai kam labai patogu–yra įsigytas sklypas, sutvarkyta infrastruktūra ir t.t. Studijuojant vadinamąją vėjų rožę, rodančią vyraujančių vėjų kryptį, aiškiai matyti, kad atliekos kris ant vilniečių galvų. Jeigu ir aplenks Lazdynus, vis tiek nukris senamiestyje. Kodėl dėl kažkieno naudos mes turime parduoti savo ir savo vaikų sveikatą?
Kita grėsminga problema yra į tą įmonę numatytas nutiesti net 50 atmosferų dujotiekis. Neduok Dieve, įvyktų jo avarija–neliktų ne tik gamyklos, bet ir pačių Lazdynų. O šis projektas stumiamas todėl, kad jo vertė — šimtai milijonų litų.
— Kodėl kalbėdamas apie tris svarbiausius Seimo pavasario sesijos darbus užsiminėte apie ketinimą sumažinti parlamentarų skaičių bei jų atlyginimus, tačiau nepaminėjote moratoriumo idėjos?
— Moratoriumo idėja yra gyva ir bus įgyvendinama. Rytoj (šiandien–red. past.) valstybės kontrolierei Rasai Budbergytei pateiksiu iš biudžeto finansuojamų investicinių projektų sąrašą, kurių auditą būtina atlikti. Tuomet matysime, ar visi projektai reikalingi, o kurių būtina atsisakyti. Privalu žinoti profesionalių auditorių nuomonę, o ne kaip tie projektai atrodo politikams.
— Gatvėje dabar žmogų gali užmušti ir už kelis litus, tad ar ne per daug rizikuojate, užsimodamas atimti iš vagių milijardus?
— Kažkas turi pasakyti, kur dingsta šalies piliečių pinigai.
— Ar tikrai suvokiate, kuo rizikuojate?
— Taip. Nenorėčiau susireikšminti, bet jau esu sulaukęs užuominų, kad vardan savo ir artimųjų sveikatos man geriau nedaryti vieno ar kito sprendimo. Per penktus ar dešimtus žmones tokie „pasiūlymai“ buvo perduoti prieš Kalėdas, kai keitėme mokesčių sistemos įstatymus.
— Ar dėl to kreipėtės į specialiąsias tarnybas?
— Nenoriu apkrauti tam tikrų struktūrų papildomu darbu, jie ir taip apkrauti politizuotomis bylomis.
— Kam tuomet apie tai užsiminėte viešai?
— Profilaktiškai. Kad ateity man nesiūlytų dviprasmiškų pasiūlymų; nenoriu gauti nei kyšių, nei grasinimų. Nei to, nei to netoleruosiu.
— Buvęs Prezidentūros kancleris Osvaldas Markevičius praėjusią savaitę „Respublikai“ sakė, kad labiausiai iš valstybės vagiama prisidengiant Viešųjų pirkimų įstatymu arba grifu “Slaptai“. Apie tokius dalykus viešai ištarus A, vėliau–B, ties F raide, pasak O.Markevičiaus, kalbėtoją jau nušauna?
— Matydami, kokie sprendimai priimami prisidengiant grifu „Slaptai“, turėtume uždrausti paviešinti ir Seimo darbą. Slaptumą lemia ne valstybės institucijų derybų turinys, o darbų kaina. Daug kur nematau jokio slaptumo būtinumo, išskyrus vieną–paslaptis žmonių, kurie tokiais sandoriais nori pasipelnyti iš valstybės.
— O kaip dėl raidės F?
— Aš kalbu ne raidėmis ir ne skiemenimis. Nesu mikčius.
— Kaip vertinate „Respublikos“ pasiūlymą Vilniui atsisakyti Europos kultūros sostinės titulo, o visą dėmesį sutelkti į Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą?
— Su kultūros ministru Remigijumi Vilkaičiu šią problemą matome vienodai: užtektų vieno, bet kokybiško renginio, kuriuo mes pagerbtume ir Vilnių, ir Europą, ir Lietuvos tūkstantmetį, ir svarbiausia–savo istoriją.
Dabar surašytos „Vilniaus–Europos kultūros sostinės“ (VEKS) programų eilutės jau kelia abejonių ne tik dėl finansavimo skaidrumo. Kuo toliau, tuo labiau pasitvirtina įtarimai, kad lėšos ne tik švaistomos, bet ir vagiamos.
Pavyzdžiui, už naujametį vokiečių fejerverką Vilniuje pinigai buvo sumokėti prieš pusę metų. Kodėl? Todėl, kad bijota, jog nauja valdžia sustabdys išlaidavimą, užsuks čiaupelį.
VEKS sutartys parengtos taip, kad projektų beveik neįmanoma atsisakyti, o vis dėlto nutraukus sutartis, valstybei tektų mokėti netesybas, kurios gerokai didesnės, nei kainuoja pačios programos. O pati VEKS administracija taip smarkiai įaugusi į savo kėdes, kad ją tektų rauti ne su šaknimis, o su visa žeme.
— Šiaulių teisėjas Vytautas Kursevičius sužlugdęs prokurorų darbą ir savo nutartimi „paleidęs“ įtariamuosius,–buvo paaukštintas...
— Dėl tokių teisėjų nutarčių taip pat gali būti pradėti tyrimai. Kas pasakė, kad teisėjas yra šventa karvė? Kodėl jis yra neliečiamas, jeigu nuo neliečiamybės kančių atleidome Seimo narius Viktorą Uspaskichą, Vytautą Gapšį ir Roką Žilinską? Jeigu Temidės tarnas yra kaltas, teisingumas turėtų palįsti ir po teisėjo mantija.
- Ačiū už pokalbį.
- Ačiū ir jums, „respublikonai“. Nuoširdžiai dėkoju, kad ne tik užduodate klausimus, bet ir išklausote atsakymus.
