Naujausios
Puolė į vandenį, laužydama ledus
Buvo jau po pietų, apie keturias, kuomet vyro Antano vis raginama užbaigti pavasarinius sklypo tvarkymo darbus ir vykti į namus, ponia Birutė nusprendė dar šiek tiek pagrėbstyti už sklypo pašonėje stovinčio šiltnamio. Baigdama darbą, netikėtai išgirdo riksmą. Sako, pagalvojusi kažką šiaip sau šūkčiojant – bendrijoje gyvena daug žmonių.
Antras riksmas buvo daug garsesnis, sodininkė išgirdo aiškų aiškiausią „Gelbėkit!“. Balsas – nuo šalia sklypo tekančio Šimšos upelio pusės. Metusi grėblį, moteris nuskubėjo prie upelio ir jo lede tyvuliuojančioje skylėje pamatė vaiko galvą ir dvi į ledą įsikibusias rankytes.
Net nepagalvojusi nusiauti batų, tik paskubomis nusimetusi švarkelį su mobiliuoju telefonu, pensininkė, rankomis laužydama ledą, ėmė bristi link vaiko. Įbridusi iki kaklo, plaukti nemokanti gelbėtoja suprato: berniuko rankomis nepasieks.
Kiek pajėgdama, ėmė šauktis pagalbos. Netrukus ant kranto atbėgo Birutės sutuoktinis Antanas. Žmonos „paprotintas“ kuo greičiau atnešti laistymo žarną, kuri pasitarnautų gelbėjant vaiką, jis nubėgo į sandėliuką. Laimei, neprireikė ieškoti raktų, sandėliukas buvo atrakintas.
Prie upelio atneštą žarną vyras metė ant ledo, susiraizgiusį galą link berniuko pastūmėjo po ranka pasitaikiusiu grėbliu. Paskutines jėgas sukaupęs vaikas spėjo pačiupti šlangą.
„Kai ištraukėme ant kranto, pamačiau jo nuo šalčio pamėlusias rankytes, buvo su kuprine, iš mokyklos keliavo“, – prisimena B. Mandravickienė, galvoja, kad vandenyje vaikas išbuvo apie dešimt minučių.
Sako spėjusi paklausti, kur jis gyvena, gal norėtų užeiti į vidų ir atsigerti karštos arbatos. Bet berniukas nuskuodė kiek įkabindamas.
Kiaurai permirkusi sodininkė paskambino netoliese gyvenančiai pažįstamai Marijai Rimkienei ir, pranešusi apie vos tragediją netapusią nelaimę, pasiteiravo, ar kaimynystėje negyvena smulkus, 8–9 metų vaikas.
Ponia Marija nuskubėjo tiesiai į vaiko šeimos namus, močiutė jį jau buvo nurengusi, šildė.
Vaiką matė ant tiltelio
„Dievas tikrai yra“, – sako ponia Birutė. Stuburo, sąnarių skausmus kenčianti moteris džiaugiasi, kad po tokių maudynių jos sveikata nesuprastėjo, kol kas nejaučia net peršalimo simptomų.
Brisdama į ledinį vandenį sako galvojusi tik vieną: kad tekantis Šimšos upelio vanduo nepakištų smulkaus berniuko po ledu.
„Kiek žinau, su tuo vaiku viskas gerai. Sušilo. Girdėjau, kad atplyšo nagas, kai laikėsi įsikibęs ledo – kad tik tokia nelaimė!“, – šypsosi drąsuolė, pridurdama, kad išgelbėtasis – panašaus amžiaus, kaip josios proanūkisā
Birutė nesijaučia padariusi žygdarbį, kiekvienas, įsitikinusi, taip, kaip ji, būtų pasielgęs.
Anot gelbėtojos, vieta, kur vaikas įkrito į vandenį – ties pačiu upelio viduriu, apie dešimtį metrų nuo kranto, o gylis – apie du metrus, taigi išsigelbėjimas ir vandens ir ledo gniaužtų nedidelio ūgio vaikui tiesiog būtų buvęs neįmanomas.
Ponios Birutės vyras Antanas priduria, jog dirbdamas matė ant upelio liepto su kuprine stovintį berniuką, bet nė nepagalvojo, kad jis nulips nuo tiltelio ir sugalvos pačiaužyti tirpstančiu ledu.
B. Mandravickienės pažįstama M. Rimkienė, su kuria bendrauja nemažai metų ir dalijasi sėklomis bei sodininkystės patirtimis, gelbėtojai negali gerų žodžių.
„Mūsų sodo didvyrė! Herojiškas jos poelgis. Kad taip visi žmonės elgtųsi“, – sako moteris.
Šeima jaučia begalinį dėkingumą
Skendęs berniukas vardu Matas, jam devyneri.
Tėčio Lauro žodžiais, šeima dėl šios nelaimės patyrė didžiulį sukrėtimą. Papasakojo, kad sūnus nelaimės vakarą, veikiausiai dėl šoko, nedaug apie tai, kas atsitiko, ir kalbėjo. Tik skundėsi atplyšusiu nagu.
Kitą rytą Matas jautėsi puikiai, lyg nieko nebūtų nutikę“, – sakė vyras.
„Ramunės“ sodų bendrijoje gyvenanti šeima labai dėkinga sodo kaimynei B. Mandravickienei ir jos vyrui. Ketina būtinai aplankyti gelbėtojų šeimą ir asmeniškai jiems padėkoti.
„Kiek kartų šeimoje kalbam apie tai, kad neitų prie vandens, neliptų ant ledo. Neklauso“, – sako šiaulietis, keturių vaikų tėtis. Jis – prisiekęs žvejys. Srauniame Šimšos upelyje, kuris tik per plauką nepasiglemžė sūnaus, mėgsta meškerioti.
