6000 kilometrų – į tėvų tremtį

6000 kilometrų – į tėvų tremtį

Šiaulietis Jonas Bartkus su šeima grįžo iš Krasnojarsko srities, kur lankė tėvų tremties vietas. „Žemaičių Naumiestis, Lietuva – Bogučany, Krasnojarskas – 5910 km“ – tokiais marškinėliais iš anksto pasirūpino kelionei. Abu Bartkaus tėvai buvo ištremti dar paaugliai, Sibire susipažino, sukūrė šeimą. Tolimame krašte tebegyvena artimi J. Bartkaus giminaičiai.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Tremties istorija

J. Bartkaus tėvai – 1948 metų gegužės 22–23 dienos masinių trėmimų „Vesna“ ("Pavasaris") aukos.

Abi šeimos gyveno kaimuose netoli Žemaičių Naumiesčio. Seneliai iš tėvo pusės Eleonora ir Petras Bartkai su keturiais vaikais išvežti iš Pauparių kaimo. J. Bartkaus tėvui tuomet buvo septyniolika.

Senelė Marijona Vismantienė iš Palendrių kaimo buvo ištremta su šešiomis atžalomis, tarp jų – J. Bartkaus mama Bronislava. Jai tuomet buvo šešiolika.

J. Bartkus pasakojimu nukelia į kiek ankstesnį laiką: karui baigiantis jo mamos tėvų namuose apie mėnesį gyveno iš Šiaulių pasitraukusi Gražbylė Venclauskaitė su vyru. Vėliau J. Bartkaus dėdė Anicetas Vismantas, mokydamasis Kaune medicinos, dvejus metus gyveno G. Venclauskaitės šeimoje.

Lemtingą 1948 metų gegužės 23-iosios rytą Anicetas po sesijos buvo grįžęs namo, jo tremties sąrašuose nebuvo. „Rusas karininkas jam leido nevažiuoti. Bet jis buvo vyriausias iš šešių vaikų, todėl pasirinko tremtį, kad būtų lengviau mamai“, – pasakoja J. Bartkus.

Po trijų savaičių, birželio 18 dieną, sunki tremtinių kelionė baigėsi Bogučiano rajone Artiugine (Krasnojarsko sritis).

J. Bartkaus mamos šeima liko Artiugine, kaime prie Angaros, o tėvo šeima po kelių dienų Irkinejevos upe nuplukdyta toliau – į Čugumėjų.

Tremtiniams teko kirsti mišką, ruošti rąstus, kurie buvo plukdomi Angara. „Mano senelis, 10 metų uždarbiavęs Amerikoje, Sibire šėrė arklius, kurie tempė medieną“, – likimo viražą pasakoja J. Bartkus.

Abiejų šeimų tremties vietas skyrė 30 kilometrų. Bet Sibiro mastais tai – ne atstumas. Jaunuoliai susipažino, 1955 metais sukūrė šeimą. Bartkų šeimos pirmagimis mirė Sibire. Į Lietuvą jie grįžo 1958 metų rugpjūtį, o lapkritį gimė sūnus Jonas.

Tremtyje amžinojo poilsio atgulė J. Bartkaus mamos ketverių metų sesuo. Tėvo šeimoje netekčių išvengta.

Tolimajame krašte liko gyventi J. Bartkaus tėvo sesuo ir mamos brolis.

Pakvietė į vestuves

Apie kelionę į tėvų tremties vietas J. Bartkus galvojo ne vienerius metus. Dar 2007 metais susipažino su Kaziu Domarku, kuris padovanojo 12 DVD, susijusių ir su J. Bartkaus šeimos tremties vietomis.

Peržiūrėjo visą medžiagą. Šie DVD buvo pirmasis žingsnis, paskatinęs keliauti. Bet pirmiau nusprendė pasikviesti giminaičius iš Sibiro į Lietuvą.

Pernai J. Bartkus įdėmiai sekė „Šiaulių krašte“ publikuotą ciklą „Sibiro reportažai“, o šiemet birželio 12–23 dienomis su žmona Stanislava ir sūnumi Edvinu jau keliavo po Krasnojarsko sritį.

Vilnius - Maskva - Krasnojarskas. Toks pirmasis kelionės etapas lėktuvu. Iš pradžių Bartkai kelionę planavo liepą, bet planus paankstino kvietimas dalyvauti pusseserės Laimutės Gailiutės sūnaus vestuvėse Krasnojarske.

Kelionėje globojusi J. Bartkaus pusseserė Laimutė Gailiutė gimė Sibire 1957 metais. Į Lietuvą pirmą kartą buvo atvykusi 1970 metais, būdama keturiolikos. Kelionę į tėvų žemę planuoja ir šiemet.

Jaudinantis pasimatymas

J. Bartkus paima 10 rublių kupiūrą. Ant jos yra atspausti Krasnojarsko simboliai: tiltas per Jenisiejų ir varpinės bokštas.

Krasnojarskas J. Bartkui pasirodė tipiškas rusiškas miestas, kuriame gražiai sutvarkytos vietos persipina su didele netvarka. Krasnojarske stovi paminklas Leninui, ant Jenisiejaus skardžio į akis krenta didžiulis užrašas „Rosija“ ir patranka, kuri iššauna kasdien, 12 valandą. Bartkai Krasnojarske kaip tik lankėsi per Rusijos dienos šventę: mieste per garsiakalbius plyšojo muzika.

Iš Krasnojarsko prasidėjo didžioji Bartkų kelionė į praeitį. Šeima, lydima giminaičių, automobiliu iki Bogučiano įveikė 560 kilometrų, iš jų – 120 kilometrų žvyrkelio.

Pergalvodamas kelionę, J. Bartkus sako, jog jautriausia akimirka buvo pamatyti dėdę Petrą Vismantą, laukiantį atvykstančių svečių.

„Dėdė žinojo, kad atvažiuosime. Jis sėdėjo lauke ant suoliuko ir laukė. Sakė neturįs su kuo lietuviškai kalbėti. Tebekalba lietuviškai, tik kartais parenka žodžius“, – sako J. Bartkus.

Likęs namas

Kelionę į Artiuginą keliautojai tęsė aštuonviečiu kateriu Angara. J. Bartkus džiaugiasi, kad pakeliui pavyko pamatyti rąstų plaustus, nuo kurių sklido stiprus medžio kvapas. Rąstai priminė tremtinių dalią.

Ant kranto Artiugine keliautojus pasitiko Eidukių šeima. J. Bartkus į lietuvių kalbą yra išvertęs Vladimiro Eidukio rašinį apie senelį Vaclovą Eidukį, tuo pačiu ešelonu, kaip ir Bartkaus tėvai, vežtą į Sibirą.

Lietuviškai nebemokėjo jau Vladimiro tėvas. Bet Vladimiras savo sūnų pavadino Mykolu, o jo žmona rusė Ksenija pasirinko Eidukienės pavardę. Nors dėl tokios pavardės versijos teko pakovoti. Prieš vedybas civilinės metrikacijos skyriuje sužinojo, kad tuokiantis tapti „Eidukiene“ negalima, bet vėliau pavardę galima pasikeisti. Tad pavardę „Eidukis“ ji pakeitė į „Eidukienė“.

Artiugine J. Bartkus rado namą, kuriame tremties metais gyveno mamos šeima. Namas tebegyvenamas, tik užsukti vidun pritrūko laiko. Laukė sudėtingas kelias į Čugumėjų.

Pasiekė tikslą

„Buvome įspėti: jei lis, į Čugumėjų nenuvažiuosime. Bet visą kelionę buvo karšta, apie 30 laipsnių ir jokio lietaus“, – sako J. Bartkus.

Kelias, iš pradžių atrodęs pusėtinas, kuo toliau, tuo labiau prastėjo. Judėti trukdė kelio išgraužos.

Kad kelionė būtų kuo sklandesnė, vyko du ekipažai. Priekyje – NIVA, kurios keleiviai patraukdavo vietomis užvirtusius medžius. Likusi kompanija judėjo iš paskos su UAZ'u. Apie 30 kilometrų įveikė per maždaug 2 valandas.

Pakeliui sustojo mišku užžėlusiose kapinėse. Ten palaidotas Eidukių senelis. Jo amžinojo poilsio vietą žymi metalinis paminklas su vardu ir pavarde. Aplink tręšta mediniai kryžiai, įrašų juose nebeišlikę.

Čugumėjaus kaimas buvo įsikūręs ant kalno. 1958 metais, Bartkaus šeimai iš tremties vykstant namo, kaimas skaičiavo paskutines dienas – miškas aplink buvo iškirstas.

Dabar kaimą yra atsikovojusi gamta, būto gyvenimo žymių neliko. Tik papėdėje tebeteka Irkinejava. J. Bartkaus žmonai visgi pavyko rasti žmonių gyvenimo pėdsaką – rinkį nuo krosnies puodams dėti. Jį šeima parsivežė namo.

Kelionėje J. Bartkaus ne kartą klausė, ar jis dar grįžtų atgalios. „Bijojau pasižadėti. Bet, manau, dar kartą važiuočiau ir važiuosiu“, – sako giminės istorija besidomintis J. Bartkus.

Jono TAMULIO nuotr.

KELIONĖ: Jonas Bartkus išskleidžia Sibiro žemėlapį – tėvų tremties keliais jis su šeima nukeliavo apie 6000 kilometrų.

TIKSLAS: Jonas Bartkus įgyvendino seną tikslą – apsilankyti Krasnojarsko srityje, kur 1948 metais buvo ištremtos jo tėvų šeimos.

Asmeninio albumo nuotr.

TREMTINIAI: Darbas miške. Centre – Jono Bartkaus tėvas.

Asmeninės nuotr.

PRAEITIS: Bartkai prie namo, kuriame tremties metais gyveno J. Bartkaus mamos šeima.

TIKSLAS: Čia, iškirstoje ir vėl ataugusioje taigoje, buvo Čugumėjo kaimas. Apačioje teka upė Irkinejeva.

KELIONĖ: Kelią į Čugumėjų teko atlaisvinti ir pjūklais.

RĄSTAi: Angara plukdomi rąstai.

ATMINTIS: Paminklas Stalino aukoms Krasnojarske.

KASDIENYBĖ: Bogučiane gyvena 11 tūkstančių gyventojų, veikia keturi šviesoforai. Miesto gatvėse ilsisi karvės.

ŠVENTĖ: Rusijos diena Krasnojarske.

SIMBOLIS: Krasnojarsko tiltas per Jenisiejų yra pavaizduotas ant 10 rublių kupiūros.

VIEŠNAGĖ: Svečiuose pas dėdę Petrą Vismantą.

SUSITIKIMAS: Jonas Bartkus su Vladimiru Eidukiu ir jo žmona Ksenija Eidukiene.

KAPAS: Krasnojarsko kapinėse Jonas Bartkus aptiko ir dekabristo kapą.

RELIKVIJA: Čugumėjo kaime rasta relikvija – žmonių gyvenimo ženklas.