Naujausios
Elena Urbaitis knyga savo tėvui pastatė paminklą
Šiauliuose pristatyta pasaulinio garso dailininkės Elenos Urbaitis — Urbaitytės (1922 — 2006) knyga „Nubaustieji. Igno Urbaičio ir jo artimųjų likimas okupuotoje Lietuvoje“. Ją dailininkė skyrė tėvo, žymaus Šiaulių tarpukario visuomenės veikėjo atminimui. Knygos pasirodymo pati autorė nebesulaukė. Prieš pat mirtį tik spėjo įteikti leidyklai knygos rankraštį.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Paminklas tėvo giminei
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje įvyko Aliutės (taip dailininkę vadina artimieji) knygos pristatymas.
Renginyje dalyvavo tarpukario visuomenininko, meno mecenato, advokato Igno Urbaičio (1896— 1952) sūnus Liudvikas Urbaitis, profesorius Vytenis Rimkus, menotyrininkė iš Vilniaus, tirianti E. Urbaitis kūrybą, Elona Lubytė, dailininkės giminaičiai, talento gerbėjai.
E. Urbaitis, kuri knyga apie šeimą sukūrė Atminties paminklą tėvui, pratarmėje, rašo: „Šioje knygoje noriu į vieną būrį sutelkti išblaškytą, ištremtą ir nekaltai nubaustą savo šeimą, giminaičius. Savo mylimam tėveliui Ignui Urbaičiui, kurio palaikai dūli nežinia kur Sibiro platybėse, noriu pastatyti nors nedidelį paminklą“.
Ignas Urbaitis — vienas iš ryškių tarpukario Šiaulių asmenybių. 1926 metais paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, o po perversmo šių pareigų neteko, įgijo teisininko diplomą.
I. Urbaitis aktyviai dalyvavo Šiaulių kraštotyros, Kultūros švietimo draugijų veikloje, buvo Muziejaus — bibliotekos rūmų statybos komiteto narys, įkūrė Rotary klubą. 1935 metais buvo išrinktas į miesto tarybą, buvo vienas iš dabartinio Šiaulių dramos teatro pastato statybos iniciatorius bei parėmė šią statybą savo lėšomis.
1944 metų spalį buvo areštuotas gatvėje, o po trijų mėnesių ištremtas penkiolikai metų į Sibirą, iš kur gyvas nebegrįžo. Pagal vieną versiją buvo nušautas bėgantis, pagal kitą — sušaudytas.
Viską dovanojo Lietuvai
Prieš knygos pristatymą, kalbėjomės su E. Urbaitis palikimo tyrinėtoja, menotyrininke E. Lubyte.
— Kas Lietuvai yra Urbaičiai?
— Šiandien nebesakome: išeiviai, praeiviai, grįžtantieji. „Nubaustieji“ — metaforiškas ir labai prasmingas pavadinimas. Jis liudija gyvenimo ir laiko realybę.
Iš šeimos perimtas kultūrinis ir humanistinis auklėjimas Eleną Urbaitis lydėjo visą gyvenimą. Dabar, vertybinių perkainavimų metu, ir visuomenės nesusikalbėjimo laiku, jos pavyzdys atkreipia dėmesį į pamatinius veiksnius, į kuriuos niekas nebeatkreipa dėmesio.
Ši knyga — labai svarbi šiauliečiams. Ji yra apie miestą, kuris iki sovietinės okupacijos buvo labai aktyvus, dinamiškas, moderniškas. Čia gyvenę žmonės turėjo valstybės ir savo, kaip piliečių, viziją. Tai rodo vien Šiaulių teatro statymo pavyzdys — buvo renkami asmeniniai pinigai, o ne kaip dabar, plėšomasi dėl biudžetinių lėšų.
Ši Elenos knyga — paminklas tėvui, nors ji norėjo miestui dovanoti ir savo sukurtą skulptūrą.
— Visą savo kūrybą E. Urbaitis dovanojo Lietuvai — Šiaulių „Aušros“ muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui ir Nacionaliniam dailės muziejui. Kuo ji išskirtinė?
— Testamento vykdytojus Žvile Novickaitę ir Grisela Zabriskie ji įpareigojo perduoti kūrinius muziejams. Kaip ir jos tėvas, taip ir ji, buvo ori ir dalykiška, ko mūsų visuomenei trūksta.
Ji nepardavinėjo savo darbų. Vienintelei advokatei, savo tėvo draugei, padovanojo keletą savo darbų. Ji kaupė savo palikimą, kad perduotų Lietuvai.
Tai ką ji darė, jai buvo labai svarbu. Ji buvo Niujorko meno mokyklos, popabstrakčiosios tapybos atstovė, turėjo mėgiamas kryptis ir tendencijas, per abstraktų komponavimą — šviesos vamzdelių ar tapybos — ardė žmogų, sujunginėjo, perjunginėjo. Lemties ir netekties simbolis ją visuomet lydėjo.
Namai — metalinė erdvė
Beveik prieš metus į „Aušros“ muziejų atkeliavo 24 dėžės, kuriuose buvo 112 dailininkės sukurti meno kūriniai: paveikslai, skulptūros, šviečiančios skulptūros, eskizai
„Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza “džiaugėsi ir sakė, kad E. Urbaitis palikimas — didžiulis turtas muziejui.
„Turime labai mažai išeivijoje gyvenusių šiauliečių dailininkų darbų. Manome, kad šis palikimas gali paskatinti ir kitus dailininkus, kilusius iš mūsų krašto, dabar gyvenančius JAV, Europos Sąjungoje ar Australijoje, padovanoti vieną ar kitą darbą, dalį kolekcijos savo gimtinei. Tai praturtintų mūsų dailės skyriaus kolekciją“, — sakė R. Balza.
Kalbėdama apie namus E. Urbaitis yra pasakiusi sakė: „Mano namai — metalinė erdvė“. Giminaičiams yra prisipažinusi, jog neturinti namų nei Lietuvoje, nei Amerikoje. Amerikoje menininkė nesijautė šimtaprocentine amerikiete, gimtinėje suprasdavo, jog jai nebepriklauso.
Beveik visą savo palikimą ji skyrė Lietuvai. Keliasdešimt tūkstantines pinigines lėšas, kaip ir meno kūrinius, paliko dailės muziejams. Net 150 tūkstančių dolerių vertės stipendijas skyrė gabiausiems dailės studentams. Kiekvienais metais dalį šios stipendijos gaus po du Lietuvos dailės akademijos studentus.
IŠNAŠA: „Elena nepardavinėjo savo darbų. Ji kaupė savo palikimą, kad perduotų Lietuvai.
PARAŠAS: Elenos Urbaitis brolis Liudas pasirašo šeimos istoriją liudijančioje knygoje.
KNYGA: Dailininkė tėvo atminimui parašė knygą „Nubaustieji. Igno Urbaičio ir jo artimųjų likimas okupuotoje Lietuvoje“
SUSITIKIMAS: Fotografijoje užfiksuotas Elenos Urbaitis (kairėje) susitikimas su mama po 30 metų pertraukos 1976 metais Vilniuje.
MENOTYRININKĖ: Elenos Urbaitis palikimo tyrinėtoja Elona Lubytė žavisi dailininkės giliu dvasiniu pasauliu.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.