Naujausios
Gal ir netiesa, bet užtai juokingai pasakyta
Iš knygų lentynos išsitraukiu nedidukę leidyklos „Šviesa“ 2004 m. išleistą knygutę „Angliški-lietuviški anekdotai“. Tai ne tik anekdotų, bet ir netradicinė kalbos mokymosi knyga. Specifinis anglų humoras mokantiems šią kalbą atskleidžia dar nežinomus žodžių reikšmių aspektus, o tie, kurių anglų kalbos žinios nėra tvirtos, po kiekvieno anekdoto randa žodynėlį. Daugelio šios knygos anekdotų herojus – headmaster – mokyklos direktorius. Kadangi lietuviai šio veikėjo niekada nelaikė ir nelaiko juokingu ar neprotingu, verčiant anglų anekdotus į lietuvių kalbas šis personažas dažniausiai vadinamas „šefu“. Knygelės anotacijoje rašoma: „Anekdotų tematika remiasi plačiu šiuolaikinės Didžiosios Britanijos kultūros ir gyvensenos kontekstu“.
Lietuvišką humorą irgi neretai gali suprasti tik pats jo kūrėjas – lietuvis. Lietuvio, teigiančio: „O kas galėtų paneigti?..“ – tikriausiai nesuprastų nei amerikietis, nei japonas. Skaičiau, kad britų parlamente paplitęs diskusijų sakinys: „... gal ir netiesa, bet užtai juokingai pasakyta“. Nors šis taktiškas diskusijų sakinys, mums irgi turėtų sukelti šypsnį. Bet štai lietuviai gan sunkiai suvoks ironišką posakį: „Tik nesiūbuok valties!“ – o tai dažnas posakis politikoje, be abejo, tų šalių, kur visi gyvena puikiai, ekonominės problemos nekankina ir taip toliau. Mūsų padangėje viskas priešingai – valtį reikia siūbuoti. Amerikiečiams nesuprantama, kaip Lietuvoje – tokioje mažoje šalyje – gali būti tiek daug partijų. 300 mln. gyventojų turinčiose JAV tėra dvi pagrindinės politinės jėgos. Ar yra tiek skirtingų politinių nuomonių? Net šizofrenikai neturi tiek požiūrių – stebisi jie.
Kiekviena tauta turi pokštų, susijusių su nevykusiais politikų sprendimais, istoriniais laikotarpiais, nacionalinėmis šventėmis, žmonių papročiais, žalingais įpročiais, galiausiai – su mėgiamiausiu patiekalu, aprangos stiliumi ir t. t. Visiems suprantami patariamieji anekdotai. Pavyzdžiui, kai restorane atneša meniu ir taupus vyriškis kreipiasi į damą: „Na, ką užsisakysi, mano storuliuke?“ Manau, pralinksmins visus skelbimas: „Liekna mergina ieško auklės darbo“. Visad mąsčiau, jog vaikams labiau patinka auklės storulės.
Geriausiai visi supranta anekdotus apie iškilias figūras. Vienam nueinančiam politikui norėčiau skirti kelis anekdotus, nes greitai jis gali tapti primirštu ir šie anekdotai bus nebeaktualūs. Tai iš anekdotų serijos apie Petriuką.
Klasės susitikimas po 30-ies studijų baigimo metų. Petriukas visus gėdina: „Ar pamenate, kad jūs iš manęs mokykloje šaipėtės, o ar galėjot pagalvoti, kad aš taip iškilsiu, niekas jūsų to nepasiekėte?“ Tyla, todėl Petriukas dar kartą klausia: „Pasakykit man, ar galėjot pagalvot?“ „Na, kas galėjo pagalvoti, ponas Gražuli“, – atsako bendraklasiai.
O štai Petriuko tėvai kviečiami į tėvų susirinkimą. Bet vyksta jis ne taip kaip visada, o atskyrus gerai besimokančius ir besielgiančius vaikus, nuo blogųjų. Petriuko tėvai pirmiausiai eina į klasę, ant kurios durų užrašas: „Labai geri vaikai“. Neranda ten Petriuko. Eina į klasę, kur parašyta: „Geri vaikai“. Nėra ir ten. Ką darysi, suka ten kur parašyta: „Blogi tėvai“. Petriuko nėra. Lieka dar klasė: „Labai blogi vaikai“. Nėra. Bet už šių durų pamato dar vienas duris su užrašu: „Gražulis“.
Seną, seną, prieškarinį anekdotą pritaikiau šiam laikmečiui. Po Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos susitikimo su JAV prezidentu Džo Baidenu, šis paprašo perduoti linkėjimus Valinskui. Lietuvos prezidentas net nesureaguoja. Bet susitikus su Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu, šis irgi perduoda Valinskui linkėjimus. Gitanui Nausėdai jau darosi įdomiau. Juo labiau, kad linkėjimus Valinskui perduoda Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Rišis Sunakas, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas, Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. Prezidentas Nausėda susitinka su Valinsku, perduoda jam linkėjimus ir klausia, ar jis irgi turi ryšių su popiežiumi Pranciškumi. Valinskas atsako, jog jie ypač geri draugai. Tada Lietuvos vadovas sako, jog labai norėtų su popiežiumi susitikti. Jis suprantąs, kad tai galima padaryti, oficialiu būdu, tačiau norėtų privačiai šnektelėti. „Jokių problemų“, – patikina Valinskas. Nausėda be reklamos, žinant tik tiems, kam būtina, nuskrenda su Valinsku į Romą. Ten nuvažiuoja į Šv.Petro bazilikos aikštę. Valinskas paprašo prezidentą luktelti automobilyje, jis nubėgsiąs pasižiūrėti, ar popiežius laisvas ir ar gali svečią priimti. Nausėda laukia automobilyje. O kaip tik priartėja toji valanda, kai popiežius turi pasirodyti lange ir pasveikinti aikštėje susirinkusius. Ir išties – atsiveria langas, pasirodo popiežius, bet ne vienas, o su Valinsku. Abu mojuoja aikštei. Žiūri nustebęs Nausėda, o pro šalį eina du arabai ir kalbasi: „Ar matai, kas ten lange? Vienas – tai Valinskas, o kas tas kitas?“