Visai nejuokinga (23)

„Šluota“, 1960. Nr. 19.

 

Nejaudink, būk laimingas!

 

Darni šeima. Atrodo, nieko gyvenime netrūksta, bet vyras pastebi, jog žmona ima kursti. To jai pasakyti nedrįsta, tad klausia draugo, LOR gydytojo, ką daryti. Gydytojas sako, jog reiktų išsiaiškinti, kiek toli tas pažengę ir paprašo draugo pakalbinti žmoną iš vieno ir kito atstumo.

Vyras grįžta namo ir vos pradaręs duris žmonos klausia:

– Labas vakaras, brangioji! Ką šiandien paruošei vakarienei?

Žmona tyli. Paėjęs iki kambario vidurio jis vėl to paties klausia.

Žmona vėl nieko neatsako. Tad vyriškis prieina prie pat žmonos ir dar garsiau klausia.

– Ko šauki? – nustemba žmona. – Kugelis, trečią kartą tau sakau.

Gyvenime reikia būti linksmesniems, neapsikrauti rūpesčiais. „Don‘t Worry Be Happy!“ („Nesijaudink, būk laimingas!“) – populiaraus šlagerio žodžiai. Žmogelis norėjo nusipirkti olandiško sūrio, o pardavėja padavė šveicariško, tad dabar kremtasi, visiems guodžiasi. O kai pagalvoji, ar didelis skirtumas, juk su sūriu nekalbėsi.

Miela būtų prie pastatyto namo regėti lentelę: „Namas pastatytas be vieno keiksmažodžio“.

Darželyje vaikai ėmė keiktis. Darbuotojai sunerimo, pradėjo ieškoti to priežasčių. Dauguma bedė į darželį remontuojančius statybininkus. Darbų vykdytojui pareiškė priekaištus. Šis atsakė, jog šito negalėtų būti ir nuvedė prie darbininkų, kad darželio vadovai išgirstų, kaip šie kalbasi.

Vienas jų palubėje gręžė sieną, o kitas prilaikė kopėčias. Ant laikančiojo byrėjo tinkas.

– Gerbiamas kolega, – prakalbo laikantis kopėčias, – ar negalėtumėt pakreipti grąžto, kad ant manęs nekristų tinko gabalai.

– Labai atsiprašau, kolega, – teisinosi gręžėjas, – pasistengsiu, kad šito nebūtų.

Bet tinkas toliau byrėjo, todėl laikantis kopėčias vėl prabilo:

– Atsiprašau, gerbiamas kolega, bet dar byra.

Gręžęs:

– Dar kartą atsiprašau, bandysiu pakreipti grąžtą. Gal jau geriau?

– Štai kaip mes kalbam, – paaiškino darbų vykdytojas, – todėl nežinome, kodėl vaikai ėmė keiktis.

Sutikęs bulvare bičiulį gali paklausti: Kaip gyveni?, bet žinodamas, kad atsakymas bus ilgas, geriau sutiktąjį tik pagirk: Gerai atrodai.

Sveikai gyveni, kai, sėsdamas prie televizoriaus, pabėgioji. Reikia nepamiršti ir protingo žydo pamokymo: Bet kokioje neaiškioje situacijoje, reikia skubiai eiti miegoti. Ar dar vieno: Kai nežinote, ko tiksliai ieškote, geriau būkite namuose.

Žurnalistai klausinėja kalnuose gyvenantį senuką:

– Atskleiskite paslaptį, kodėl kalnuose gyvena tiek daug ilgaamžių?

Senukas atsakė:

– Mes aukštai, gydytojai iki mūsų neprivažiuoja.

Bičiulis kalbasi su bičiuliu:

– Užtrukau vakar pas kaimynus ir visą vakarą ten grojau pianinu.

– Ir aš tos šeimos visad nemėgau, – pritarė bičiulis.

Vyriškis, vienos stambios įmonės direktoriaus pavaduotojas, sako žmonai, jog turi rasti meilužę, mat direktorius turi, visi pavaduotojai turi, o tik jis – ne. Girdi, per privačius pobūvius visi atvyksta su meilužėmis, o jis vienas. „Mane atleis iš darbo, kad nepritampu“, – skundžiasi žmonai.

Žmona pamąsčiusi sutinka: „Jei reikia, tai reikia. Atlyginimas didelis, gyvenam gerai, netekti tokio darbo būtų didelė bėda. Rask tą meilužę“.

Po kiek laiko švenčiamas didžiulis įmonės jubiliejus. Milžiniška salė, ilgi stalai, prie jų visi darbuotojai su savo antrosiomis pusėmis, o vieno stalo gale susodintos ir vadovų meilužės. Niekas nežino, kas jos tokios, mano – viešnios ir tiek. Mūsų herojus žmonai rodo, kuri direktoriaus meilužė, kurios pavaduotojų, parodo ir savąją.

– Mūsų gražiausia! – nusprendžia žmona.

Kartą žmonės paklausė Dievo:

– Kodėl žemėje tiek daug neteisybės, melo, žudynių, karų?

Dievas nustebęs paklausė:

– O ką, tai jums nepatinka?

– Be abejo, nepatinka, – atsakė žmonės.

– Tad nedarykit šito!