Naujausios
Esame laimingesni, kai mus supa laimingi žmonės
Vis prisimenu, gaila, bet jau mus palikusį lietuvių dailės klasiką, nacionalinės premijos laureatą, tapytoją Algirdą Petrulį. Tie, kurie metrą Algirdą Petrulį pažinojo, mena subtilų jo humoro jausmą. Dailininkas išėjo sulaukęs 95-erių, tad dažnai, lietuvišku papratimu buvo klausiama apie menininko sveikatą. „Kodėl aš turiu mirti?“ – į klausimus apie sveikatą atsakinėjo svečias.
Dailininkas papasakojo, jog kartą netoli mirties jau buvo. Reanimacijos palatoje gulėjo šešiese. „Mirties laukėme eilėje, tarsi sovietmečiu išsirikiavę stovėtume prie apelsinų“, – toliau šmaikštavo metras. Jis prisiminė, jog mirties neišsigandęs, nes, jei mirė lovos kaimynas iš vienos pusės, po to kaimynas iš kitos, kodėl jis turėtų likti gyvas.
„Ar gali būti puiki sveikata žmogaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?“ – mėgdavo juokauti menininkas.
Kartą einant gatve jam atsirišo bato raištelis. Susilenkti nepajėgė, o eiti sunku, kliūva. Paprašė praeinančios moters pagalbos. Toji užrišo ir dėkojančiam dailininkui prisistatė: „Aš juk jūsų mokinė.“ Tų mokinių daug, nes A. Petrulis ilgai dėstė dailės institute, vėliau tapusiame dailės akademija, tad, kai gatvėje jį kas nors sustabdydavo ir prisistatęs buvęs jo mokiniu, klausdavo, ar dėstytojas tokį studentą prisimenąs, metras nedvejodamas atsakydavo: „O kaipgi!“
„Taip jau gyvenime yra, kad prisimeni tik savo dėstytojus ir vos vieną kitą, kuriam pats dėstei“, – sakė menininkas.
Sakė prisimenąs dar ir tuos, su kuriais kartu mokėsi. Juokaudavo, jog ar galima pamiršti jo kartos dailininkių Šleivytės, Kreivytės, Kuprytės ir Klišiūtės bendrą parodą. „Aš tas pavardes prisimenu ne dėl kažko, o būtent todėl, kad tai buvo puikios dailininkės“, – pasakojo A. Petrulis.
Veik šimtmečio sulaukęs metras pasakojo, jog dažnai jam tenka atsakinėti į klausimą: „Tai dar tapai?“ A. Petrulis atsakydavo, jog keisti profesiją jau jam vėloka, o tapyti nėra sunku. Tiesa, sakė pamąstąs, jog gal dar galėtų pinti krepšius, bet tam reikia eiti į mišką ir pasiruošti medienos. O ką įkūnyti drobėse – dar suprantąs, nes mano, kad protauja normaliai, pavyzdžiui, vaikus gatvėje nuo kitų žmonių atskiria.
Prisimenu šmaikštų jo pasakojimą apie japonų delegacijos viešnagę Vilniuje ir jo parodą. Priiminėjant tuos garbius japonus viešbutyje „Plaza“, kurį metras vadino tiesiog „Kristinos viešbučiu“, buvo nuspręsta, kad yra reikalinga skoninga ir kultūringa aplinka, kurią gali sukurti Algirdo Petrulio paveikslai. Tapytojas juokavo, jog ta paroda aplenkė net irgi ilgai išgyvenusį dailininką Ticianą, kuris mirė sulaukęs 99-erių, mat garsusis pasaulio menininkas su savo paveikslas nebuvo taip aukštai pakilęs kaip lietuvis – A. Petrulio paroda vyko 16-ame viešbučio aukšte.
Linksmų dailininko pasakojimų buvo galima klausytis ir klausytis. „Lietuva – nevykusių paminklų šalis“, – sakydavo jis, prakalbus apie mūsų meno problemas. Klausdavo, ar pastebėjom, kad Vilniuje Gediminas laiko kardą ašmenimis į delną. Pamąsčiau ir aš, jog mūsų skulptūros dažniausiai gedinčios.
Apie vieną parodą dailininkas pašmaikštavo: „Man patiko, bet kam su skoniu prasčiau, tie sužavėti“. O apie žinomumą dailininkas irgi mėgo pajuokauti. Anksčiau buvo teikiami Lietuvos TSR liaudies dailininkų vardai. Vienas toks gyveno tame pat name su Algirdu Petruliu, tik aukštu žemiau. Dailininkas juokaudavo, jog kieme paklausęs liaudies, kas jį žino. „Niekas nežino, o liaudies dailininkas“, – stebėjosi Algirdas.
Būdamas šalia metro pagalvodavau, jog esame laimingesni, kai mus supa laimingi žmonės. Daug kalbėdavom apie humoro jausmą. Dievas žmogui davė tris dalykus: gamtą, meilę ir humoro jausmą. Tik šis pas lietuvius būtinai privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Prisiminiau, kaip Šiauliuose apsilankiusiam draugui aprodžiau miestą. Šis viską apžiūrėjęs, sustojus Prisikėlimo aikštėje, tarstelėjo: „Šiauliečiai turi humoro jausmą“. Iki šiol mąstau, ką jis norėjo pasakyti.
Daug šnekėdavom, kad ir apie laikmečių humorą. Ar jaunesnieji besupras 1950-tųjų metų anekdotą? Medžioja Stalinas ir Molotovas. Skrenda antis. Stalinas šauna, nepataiko ir antis skrenda toliau. Molotovas po trumpos pauzės: „Keista, antis nušauta, bet toliau skrenda.“
Kaip ir ano meto žmogus nesuprastų šiuolaikinio anekdoto. Gydytojo kabinete dviese skundžiasi, kad gyvena kartu jau penkerius metus, tačiau niekaip nesulaukia vaikų. Pasakoja, skaitą tam skirtus vadovėlius, domisi, bet – deja. Gydytojas nustebęs: „Vyrai, ar jūs čia juokaujat?“
Labai patikdavo metro pašmaikštavimai apie žymius Lietuvos žmones. Štai klasės susitikimas po 30 metų. Petriukas pagyrūniškai: „Mokykloje jūs visi iš manęs šaipėtės, o ar kas pasiekėt tiek, kiek aš? Ar galėjot pagalvoti, kad aš tiek iškilsiu?“ Bendraklasiai: „Tikrai, kas galėjo pagalvoti, ponas Gražuli“.
O štai Inga ryte ją paliekančiam Valinskui: „Pabūk dar, man tavęs reikia“. Valinskas: „Bet ir Lietuvai reikia!“