Naujausios
Kuklumas puošia žmogų, bet ne miestą!
Dabartis – tai praeities ateitis, todėl apie save stenkimės kuo gražesnių aprašų palikti. Netgi – darbų, kas ne kiekvienai kadencijai įkandama. Šią išmintį verta visuomet atsiminti ir jos nemaišyti su etika, estetika, su demagogų „viešomis erdvėmis“, dvelkiančiomis „viešais tualetais“ ir tuščiais plepalais.
Būdami objektyvūs pripažinkime – nesąmonių ir anais laikais buvome padarę nemažai. Kaip ir dabar, kai mąstome varžtais, o ne protu. Tačiau mūsų straipsnyne kalbėsime ne apie smulkią ir kvailą kasdienybę, išbarstytą buityje ir neapdainuotą istorikų. Prisiminsime išties didingus reiškinius, kurie išliko dokumentuose, legendose, tikrovėje ir iki šiol neleidžia ramiai miegoti doriems Šiaulių istorijos nagrinėtojams.
Iš to laikmečio mus pasiekė net keturios „nesąmonės“ susijusios arba su dydžiu, arba su didybe, arba su dideliu klaustuku. Iki šiol stebimės jų buvimu, laužome galvas, negalėdami logiškai paaiškinti atsiradimo priežasčių. Logiška, jog kiekvieną nelogišką reiškinį, mūsų logiškas protas vadina nesąmone.
Iš kur Šiauliuose tokia „Didybės manija?
Studijuojant senuosius dokumentus, XVI a. antros pusės (1550, 1552, 1553, 1565, 1568, 1591) Šiauliuose galime pastebėti keistoką „didybės maniją“. Šiaulių miestas dažnai vadinamas Didžiaisiais Šiauliais (Magna Schawle, Wielkie Szawle, Velikije Šovli), jame stovi Didieji teismo rūmai „Sudkovskij dvoriec“, mieste minimas Didysis dvaras – “Didždvaris”, iš Šiaulių vedė Didysis kelias į Kražius („Wielka droga do Krož“), didysis Kelmės pašto kelias (Kelmenski gostinec). 1649 m. dabartinę Vilniaus gatvę inventorius vadina – Didžiąja Šeduvos gatve.
Įdomios mintys ateina, stengiantis atskleisti šias kelis sykius pakartotos “Didybės” priežastis. Minimi Didieji teismo rūmai, atrodo, išliko, kaip miesto savivaldybės pastato kairioji dalis, pirmame aukšte išlaikiusi skliautinio mūro lubas. Didždvaris prigijo senojo miesto parko vietovardyje, juo pavadinta senoji gimnazija. Didysis kelias į Kražius – šiandien kuklus Žaliūkių gatvės tęsinys, žvyruotu keliuku kertantis parką lygiagrečiai Architektų gatvei ir išnykstantis, atsimušęs į pirmuosius Gardino gatvės namus. Didybė teberusena ir dabartinių šiauliečių širdyse, kurios, tiesą sakant, vis tyliau besididžiuoja ketvirtuoju Lietuvos miestu…
Nenuklyskime klystkeliais bešmaikštaudami. Atrodo, keistokoje XVI a. Šiaulių “didybės manijoje” slypi daug informacijos apie mūsų miesto raidą.
Apie Didžiuosius Šiaulius
Logika sako: jei buvo Didieji Šiauliai, turėjo būti ir Mažieji Šiauliai? Kas jie, kur jų ieškoti? Mokslininkai neginčija “mažųjų Šiaulių” buvimo, nors tokio senovinių Šiaulių apibūdinimo istorinėje literatūroje nėra. Ne vienas garbus istorikas, pradėjęs ieškoti “didybės” priežasties miesto gabarituose, patyrė fiasko. Bandė lyginti su Šiaulėnais, Šiauleliais, kitais mažybiniais vardų turėtojais ir pajuto atsidūręs aklavietėje. Bandė išsiaiškinti pagal gyventojų kiekį – XVI a. Šiauliuose gyveno 1100 žmonių, tai palyginti padorus skaičius, tačiau tokiam teigimui paremti – per mažas. Vėl aklavietė. Kas nutiko?
Pamėginkime prie reikalo eiti iš kitos pusės. O jei žodį didieji pakeistume žodžiu naujieji? Viskas atsistotų į vietas. Juk XVI a. gana intensyvių ekonominių permainų metas. Pažvelkime mintimis į metraščiuose minimus “didybės” objektus: gyvenvietę, kelius, statinius, jų išraišką. Tiek šeimininko, tiek projektuotojo patirtis sako, kad naujas objektas visuomet didesnis (ir didingesnis) už senąjį. Manau, ši taisyklė ne tik neprieštarauja mūsų hipotezėms, o jas dar papildo. Pateikiu tris.
I. Galbūt “Mažieji Šiauliai” nunyko pakalnėje, savo papiliuose prie Talšos, kai „Naujieji Šiauliai“ išsiplėtė ant kalno? Dabar sunku tvirtinti, kiek laiko anuo „persikraustymo“ laikotarpiu Šiaulių buvo du: senieji ir naujieji. Jei dokumentai įrodytų, kad senieji Šiauliai baigė mirti per pusšimtį metų nuo pirmosios medžio bažnyčios statybos, tuomet pavadinimo raidą paaiškinti būtų nesunku ir realu. Naujieji natūraliai gavo “Didžiųjų Šiaulių” pavadinimą, idant skirtųsi nuo anų, mažų ir pasmerktų. Apie tai žinių neišliko.
II. Galbūt “Didieji Šiauliai” pakeitė savo architektūrinį įvaizdį anksčiau negu kitos Lietuvos gyvenvietės, pertvarkytos Valakų reformos metu? Tvirtinimas turi pagrindo. Yra išlikę žinių, kad du Lietuvos miestai buvo naujai perplanuoti stačiakampiais planais dar iki Valakų reformos. Kaunas – po 1537 m. gaisro, ir Jurbarkas. Atrodo, ir mūsų Šiauliai, degę 1536-aisiais, savo radialinį planą turėjo pakeisti į stačiakampį. Tas sutampa su anuo “didinguoju laikotarpiu”. Taip leidžia teigti viena įdomi Mauricijaus Griškevičiaus rankraščio žinutė, apie kurią pakalbėsime kitame straipsnyje.
III. „Didždvaris“ – karališkosios ekonomijos centras. Tai – dar viena Šiaulių „didybės“ priežastis: juk anuometiniai Šiauliai tapo valsčiaus, vėliau karališkojo dvaro, karališkosios ekonomijos centru. Tą sąlygojo Valakų reforma bei Šiaulių ekonomijos įsteigimas, kai XVI a. antroje pusėje Šiaulius palietė plataus masto valstybinės priemonės. 1557 m. pradėta vykdyti Valakų reforma. Į Šiaulių valsčių ne kartą buvo siunčiami matininkai: turėjo būti permatuotos ir Šiaulių žemės, rūpinamasi, kad būtų įgyvendinta Valakų nuostatuose numatyta tvarka. Toji miesto valdymo tvarka, miestelėnų teisės ir prievolės iš esmės nepasikeitusios išsilaikė dar 200 metų, iki A. Tyzenhauzo reformų. 1589 m. Lenkijos–Lietuvos valstybės Seimas skyrė valdovams išlaikyti stalo valdas ar ekonomijas, tarp jų buvo ir Šiaulių valda. Nuo to laiko iki XVIII a. pabaigos reformų Šiaulių miestas buvo tiesiogiai pavaldus ŠE administracijai, glaudžiai susijęs su ŠE gyvenimu.
–-
Taigi vienu metu egzistavo net keli veiksniai, lėmę miestui vadintis Didžiaisiais Šiauliais. Tarp jų slypi viena priežasčių, dėl kurios Šiauliuose stačiakampių gatvių tinklas atsirado.
Apie tai – kitame straipsnyje.
