Naujausios
Kaip išgelbėti pasaulį
– Kovo 16 dieną Šiauliuose pristatėte premjerą „Bydermanas ir padegėjai“. Nuo ko prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su Valstybiniu Šiaulių dramos teatru?
– Dar buvęs meno vadovas Paulius Ignatavičius matė kažkurį mano spektaklį, norėjo pakviesti, o tada prasidėjo pandemija ir viskas buvo atidėta. Po pandemijos susitikome su Aurimu (VŠDT vadovu Aurimu Žvyniu – red. past.) ir Nomeda (meno vadove Nomeda Šatkauskiene – red. past.) jau Anykščiuose. Tada pasiūliau: galbūt padarykime spektaklį, kuris turėtų grąžinti žiūrovą į teatrą – per daug nepretenzingą. Taip gimė „Puaro“ ir nuo to laiko mes palaikome ryšius.
– Šį kartą pasirinkote pjesę „Bydermanas ir padegėjai“, ji Lietuvos teatruose statyta tik kartą, 1986 metais. Kodėl išsirinkote šį kūrinį?
– Prie šio kūrinio priėjau dar studijų laikais. Reikėjo ieškoti XX amžiaus klasikos. Kadangi visą laiką ieškojau ko nors, kas būtų ne taip nuvalkiota ir ne taip tradiciška, priėjau prie šios medžiagos. Bet ilgainiui supratau, kad tais laikais, kai aš studijavau, ją statyti šiek tiek pavojinga, nes šita medžiaga netgi sako: iš kur tikimės pavojų, iš ten ir ateis.
Iki prasidėjus karui Ukrainoje, labai lengva naratyvą buvo pasukti link pabėgėlių ir nenorėjau, kad taip būtų suprasta.
Šiauliai norėjo būtent mano humoro jausmo ir mano aštrumo. Pasakiau: pabandykime padaryti šitą, nes realiai Bydermanas yra ta padėtis, kurioje mes esame dabar – greta pavojaus, bet nelabai žinome, kaip į jį reaguoti.
– Esate minėjęs, kad šis spektaklis nebūtų gimęs be dabartinio politinio konteksto. Kiek įvykių talpina šis spektaklis, nes politinis kontekstas – gana platus?
– Visas mūsų platus politinis kontekstas dabar aplink karą ir sukasi. Aišku, kad kai kurie žmonės nori tuo pasinaudoti savo naudai ir tai labai liūdina.
Iš tiesų karas vyksta jau daugiau kaip dvejus metus. Kasdien. Mane šiek tiek glumina, kai mes teatre rodome savo kančią, gauname aplodismentų ir grįžtame į savo saugius namus. Norėjau kažkaip kitaip į tai pažvelgti. Pasinaudoti tuo, kas, mano manymu, galėtų išgelbėti pasaulį. Ir tai yra saviironija – šiek tiek su kritika pasižiūrėti į mūsų padėtį. Kaip mes jaučiamės ir ar jaučiame kaltę. Ir kaip žiūrėti į priekį, kai esame greta karo ir viso to, kas nutinka.
Tas platus politinis kontekstas – mes skundžiamės, kad mums pakilo kainos, kai realiai šalia mūsų vaikams yra raunami dantys ir žmonės yra tiesiog nušaunami.
Ir kas tikriausiai yra šiek tiek nejauku šitame spektakly, kad nelabai yra pusių, kurias būtų galima pasirinkti, nes tikrai nebūsime padegėjų pusėje ir tikrai nesinori palaikyti tokio žmogaus, kaip Bydermanas. Labai tikiuosi, kad tai paskatins šiokį tokį pamąstymą.
Žmogaus problemos yra labai reliatyvios. Yra žmonių, kurie į artimo mirtį reaguoja taip, kaip kitas į sudaužytą telefono ekraną. Žmonės taip sutverti, kad jiems jų problemos atrodo didžiausios. Aš pats nežinau, koks teisingas būdas elgtis, koks teisingas procentas aukoti, kiek reikia prisidėti ir ką reikia daryti. Aš apskritai visą laiką sakydavau, kad menininko darbas yra iki karo. Per karą mes nelabai ką galime padaryti, tą gana aiškiai dabar matome.
Šis spektaklis – labiau paieškos, kaip mums elgtis, kaip mums jaustis ir kada jau pripažinti, kad gresia pavojus.
– Spektaklyje naudojate šiuolaikinio cirko, akrobatikos, fizinės komedijos, absurdo ir magiškų triukų elementus, Šiaulių dramos teatre tai nėra įprasta patirtis?
– Tai nėra įprasta Lietuvos teatre. Realiai tai yra pirmas kartas, kai į valstybinį teatrą įžengia šiuolaikinis cirkas ne kaip foninė iliustracija.
Šį kartą kartu su Džiugu Kunsmanu (cirko akrobatas – red. past.) nutarėme, kad galėtume į tokią medžiagą, kuri labai lengvai pasiduoda, įtraukti šiuolaikinio cirko mąstymą ir matymą.
Mes nepratę matyti pagrindinėse mūsų teatrų scenose šiuolaikinio cirko. Ir mes nepratę matyti kažko, kas kuria dramaturgiją, bet nekuria siužeto. Tai gana svarbu tiek šokyje, tiek cirke. Manau, žmonės pajuto, pagavo šitą dalyką ir galbūt kada nors mes galėsime matyti grynai šiuolaikinio cirko spektaklį.
O šį kartą mes pasinaudojome tiek šiuolaikinio cirko iš akrobatinės pusės dramaturgija, tiek plastika, tiek fizine komedija. Buvo didžiulė palaima dirbti su šita kūrybine komanda, kadangi Arnoldas Jalianiauskas yra absoliučiai pagavus komedijai, tiek Rusnė Navickaitė, tiek Aistė Šeštokaitė labai lengvai pasidavė partneriauti su Džiugu jo kalba. Aš manau, kad nuo to mes visi įkvėpėme cirką kaip mąstymą, bendravimą, bendradarbiavimo formą. Manau, nuo to spektaklis labai laimėjo.
– Ar humoras yra vienas iš vaistų šių dienų įtampoje?
– Nežinau, ar humoras yra vaistas. Humoras visą laiką yra smurto forma. Bet kas, iš ko mes juokiamės, veda prie smurto. Taip veikia mūsų visuomenė. Jei mes juokiamės iš žmogaus antsvorio, ilgainiui tas žmogus nukreips smurtą į antsvorį. Jeigu mes juoksimės iš žmogaus plaukų, ilgainiui žmogus nukreips smurtą į savo plaukus.
Dėl to nuo seno komedija nukreipta į žmonių ydas, kurias jie galėtų pakeisti. Mes visada jaučiame, kada humoras yra etiškas, ir kada neetiškas. Ir kadangi dar nuo Antikos commedia dell'arte gali pašiepti žmogaus godumą, gašlumą, šykštumą, tai veikia mūsų, kaip visuomenės, smegenis, mes nukreipiame savo smurtą būtent į šias savybes ir jų netoleruojame.
Bet humoras yra labai kontekstualus. Galite prie Kalėdų ar Velykų stalo susėsti trys skirtingos kartos ir suprasite, kad juokeliai, kurie tinka močiutei ar seneliui, labai netinka anūkui ir anūkei. Lygiai tas pats yra su tėvais. Tas terminas, kuris yra internete „bad jokes“, kas yra absoliučiai nejuokingų „bajerių“ etiketė, tik parodo, kad kartų prasme humoras yra skirtingas, o jei mes tik išlendame iš Lietuvos, jau suomių, švedų humoras yra kitoks, lenkų, prancūzų humoras kitoks. Ir nėra čia teisingo dalyko. Humoras yra tiesiog įrankis visuomenei tvarkytis viduje. Nesakyčiau, kad čia yra vaistas, čia labiau tam tikrų savybių amputacijos pradžia.
– Kaip panaudojote šį įrankį spektaklyje „Bydermanas ir padegėjai“?
– Yra bent keletas sluoksnių. Yra akivaizdus, jis reiškia Bydermano šykštumą, empatijos nebuvimą, nesiskaitymą su žmonėmis, egocentrizmą. Arba – Hanso totalus paklusnumas.
Bet kartu yra momentų, kai neaišku, ar reikia juoktis. Yra momentas spektaklyje, kai Bydermanas išlenda iš statinės ir sušunka: „Benzinas!“ Tiek per premjerą, tiek per peržiūrą aš pajutau tokį keistą jausmą salėje: kaip ir būtų galima juoktis, nes sudėta viskas gana juokingai, žmogus, žinantis, kad jo laukia pavojus, pasakė „benzinas“. Bet iš kitos pusės, tame momente taip pat lūžta ir spektaklio žanras. Viskas yra labai arti, pavojus dabartiniame kontekste, tarp žiūrovų susidaro įtampa, tada režisierius labai džiaugiasi. Reputacijos aš neturiu ką prarasti, o įtampa veda prie mąstymo, o tai yra kažkas, kas judina mus į priekį.
– Ar pavyko rasti atsakymą į klausimą, ką daryti, jei pasaulis dega?
– Aš tikiuosi, kad ne juoktis. Atsakymo neradau, bet labai tikiuosi, kad atsakymas nėra juoktis, nes tuomet mes atrodysime kaip psichopatai.
Laužantis taisykles
– Esate minėjęs: „Kartais teatre jaučiuosi kaip svetimkūnis. Nepritampu.“ Kas kelia tokius jausmus?
– Aš nežaidžiu pagal teatro taisykles. Aš jas labai aiškiai pasistengiau išmokti akademijos metu. Taisykles reikia išmanyti tam, kad jas laužytumei.
Tiesiog kiekviename spektaklyje kažkas yra paslėpta. Spektaklis yra suprantamas laužant taisykles, kai kur aš jas nustatau ir specialiai laužau.
Ir kartu teatras yra labai hierarchinė institucija, ypač Lietuvoje. Režisierius yra virš visko, o kažkur apačioje yra aktoriai, žiūrovai, nežinau, ar į tą hierarchinę piramidę iš viso patenka. Tai man yra tiesiog nepriimtina ir kur aš einu, visur stengiuosi sukurti labai lygias teises, saugią aplinką. Aš nepritariu, kad kūryba ir teatras turi būti kančia. Aš žinau, kad mes tai darome iš idėjos ir tai turi teikti džiaugsmą.
Ir mes turime kviesti žiūrovą į diskusiją, į pamąstymą, o ne į „įvertinkite, ar mes esame teisingas teatras, ar neteisingas teatras“.
– Jūsų įkurtas „Teatronas“ būtent toks ir yra?
– Viskas kart dešimt.
– Nuo 5 iki 15 metų augote Izraelyje. Kaip manote, kokių charakterio savybių suteikė šis laikotarpis? Galbūt ir kitokį humoro jausmą?
– Nesakyčiau, kad tai yra stereotipiškai žydiškas humoras. Galbūt lingvistiškai pasakysiu, hebrajų kalba, ivrito kalba reikia kalbėti daug greičiau, atsikirsti reikia daug greičiau, dėl to labai dažnai mano spektakliuose viskas yra arba improvizuojama, arba per repeticiją aktoriai išgirsta naują veiksmą arba frazę. Arba man pasako, aš atsakau, man sako, iš kur tu turi tuos paruoštukus? Greitį bendravimo galbūt man pridavė. O didžiausi kultūriniai pokyčiai buvo, manau, kai išlindau iš propagandos mašinos ir pažiūrėjau į savo augimą iš šono.
– Ir ką pamatėte?
– Kad kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, nesvarbu, kur jis gimė.
Istorijas pasakos šiuolaikinis cirkas
– Gegužės 30-ąją – birželio 16 dienomis jau aštuntą kartą Lietuvoje organizuosite tarptautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Cirkuliacija“. Festivalis vėl lankysis Šiauliuose?
– Jau antrus metus iš eilės bendradarbiaujame su Šiauliais. Pernai pristatėme vieną spektaklį, dabar pristatysime du. Bus oro akrobatikos premjera iš Kroatijos (Circus Kolektiv „Konstrukt“) ir klounados spektaklis (Gabriela Muñoz „Julieta“).
Šią savaitę paskelbėme programą. Labai džiaugiamės, nes šių metų tema yra biografijos, tai nuostabus būdas pamatyti, kaip asmenybės istorijas galima papasakoti šiuolaikinio cirko kalba. Ir labai džiaugiuosi, kad šiemet be vieno atlikėjo visos, visos menininkės yra moterys. Visiškai nespecialiai – tiesiog taip nutiko.
Šiauliuose yra bendradarbiavimas tarp „Cirkuliacijos“ ir „Teatrodromo“, jau antrus metus Šiauliuose vykstančio scenos meno festivalio. Džiaugiuosi, kad jis vyksta tuo pat metu kaip „Cirkuliacija“, tai reiškia, kad galime atvežti tarptautinės produkcijos į Šiaulius. Kas Šiauliuose yra gana problemiška, kad nelabai yra alternatyvos. Yra vienas teatras, bet nėra pasipriešinimo, nėra to kitokio teatro. Su Aurimu juokauju, kad jis turi kurti meinstrymą ir pasipriešinti pats sau. Pajuokaujame, bet tai iš tiesų Šiauliuose labai jaučiasi, ypač kai užsidarė Šiaulių universiteto padalinys. Jaučiasi, kad nėra pasipriešinimo ar protestų formų, žmonių, kurie norės pamatyti ne tik klasikinio teatro pastatymus ir panašiai. Tas Vilniuje labai gaju, Kaune yra praktiškai neįmanoma, kad ir kiek ten bandė žmonės, Klaipėdoje didžioji dalis kultūros yra nepriklausoma ir tas duoda labai gražių rezultatų.
– Jūsų festivalis kartu ir edukuojantis, nes nelabai pažįstame šiuolaikinį cirką?
– Taip, festivalis vyksta aštuntą kartą, tai unikali proga parodyti menininkams šiuolaikinį cirką žmonėms, kurie gyvenime jo nematė. Iš kitos pusės, kiekvienais metais auga lojali publika, kuri atrado, kad šitas menas yra jiems.
Keliausime po šešias vietoves, skirtingus miestus. Mes iš Lietuvos festivalių geografiškai didžiausias ir kartu griežčiausiai laikomės temos. Drauge turime nemažą edukacinę programą. Cirko istorikas prancūzas Jean-Michel Guy kvies į dviejų dienų seminarą, kurio esmė – kaip „perskaityti“ šiuolaikinio cirko spektaklį. Tai atradimų ir savęs, ir kito pažinimo festivalis.
– Ko palinkėtumėte Šiaulių kultūrai?
– Palinkėčiau įvairovės ir empatijos, atradimo to, kas kiekvienam yra savo. Labai nuvalkiotas sakinys, bet iš tiesų, jei žmogus mato, kad tam tikras meno kūrinys ar kultūros procesai yra ne jam, tai nereiškia, kad jis yra blogas žmogus. Yra kitų kultūros procesų, kitų meno kūrinių, kurie tikrai bus jam. Nepavargti ieškoti ir atrasti.
