Naujausios
Kariams ir vaikams
„Vaikai Ukrainoje jau nebesitiki, jog ateis Kalėdų Senelis. Kariai svajoja išgyventi dar dieną ir Kalėdų švęsti nebesitiki. Bet aš manau, jog Kalėdas bent daliai vaikų ir karių galiu surengti su Jūsų pagalba. Tarpušvenčiu, gruodžio 27 d., vykstame į Ukrainą. Iki to laiko kviečiu padovanoti asmeninę dovaną nuo savęs. Dovanos dydis – batų dėžutė. Ką dovanoti? Jei dovana kariui – pažymėti, jog kariui, tinka saldumynai, kava, arbata, energinis gėrimas, termorūbai, degtukai, konservai, baterijos ar „powerbankas“. Jei dovana vaikui – pažymėti, jog dovana vaikui, tinka saldumynai, žaislai, spalvinimo knygelės su flomasteriais. Į dėžutę įdėkite savo emeilą ar tel nr. Labai bus smagu, kai gausite atsakymą, jog dovana gauta. PADOVANOK KALĖDAS!
P.S. Dėžučių nepakuokite į dovanų popierių, dėžutės bus tikrinamos saugumo sumetimais“, – šią žinutę feisbuke parašė Olivija Anaškinaitė, savanorių organizacijos „Saugus prieglobstis LT“, veikiančios Kaune, vadovė. Ši organizacija aktyviai veikia nuo karo pradžios.
Skelbime nurodyta, kad Šiauliuose batų dėžes su dovanomis darbo dienomis (nuo 13 iki 17 valandos) galima palikti adresu Gamybos g. 6. Prieš važiuojant paskambinti šiaulietei savanorei Giedrei Gudonytei (8610 86871).
„Tokie dalykai patraukia žmones, sušildo, pinigų prašyti sunkiau, – apie Kalėdų dovanas batų dėžėje sako G. Gudonytė. – Kaip ir gaminant apkasų žvakes – žmonės atsiliepia, neša parafiną, skardines, tiki tuo dalyku ir padeda.“
Giedrė šiandien trumpam išvyksta į Ukrainą, bet susitarė su kolegomis, kad jie paimtų atvežtas batų dėžes-dovanas. Norintieji perduoti pačiai Giedrei, turėtų labiau orientuotis į kitos savaitės pabaigą. Batų dėžes-dovanas galima pristatyti iki gruodžio 27 dienos (pirmos dienos pusės).
G. Gudonytė savanoriauja nuo karo pradžios. Nuėjo į registracijos centrą, įstojo į Šaulių sąjungą, ieškojo kitų galimybių padėti. Šaulių sąjungoje susipažino su vaikinu, kuris varinėjo mašinas iki Lenkijos ir Ukrainos sienos, sužinojo, kad jis pradėjo rinkti ir paramą. Pamatę skelbimą, Giedrė su kitu entuziastu Viliumi Grigaliūnu pradėjo kalbėti, ką jie galėtų padaryti? Ir nusprendė, kai tai bus maskuojamieji tinklai. Organizavo tinklų pynimą Šaulių sąjungoje, vėliau nutarė, kad laikas po truputį išeiti į miestą. Taip susipažino su ukrainiečių integracijos centru „Malva“. „Malva“, subūrusi savanorių ukrainiečių ir lietuvių, ėmėsi pinti tinklus. Pajėgumai padidėjo.
„Iš įmonių gaudavome visokių medžiagų, kai kurios buvo netinkamos tinklams. Galvojome, ką darome? Pradėjome siūti neštuvus. Įtraukėme buvusios profesinės mokyklos, dabar Technologijų mokymo centro skyriaus, mokinius, atėjo ir buvusios mokinės, nes ir aš pati ten mokiausi, moterys namuose siūdavo. Veiksmas ir dabar vyksta: Šaulių sąjungoje Dovilė pasakė: mano įmonė gali siūti. Taip UAB „Comco“ irgi pradėjo siūti.“
Kai prasidėjo šalčiai, Giedrė internete pamatė apkasų žvakes. Pasiprašė darbovietėje vietos joms gaminti – direktorius suteikė patalpas.
Antradienio vakarą čia žvakes liejo Šiaulių skautai. Savanoriai padirbėti rinkosi ir tris ankstesnius savaitgalius. Dauguma apkasų žvakių jau išvežtos į Ukrainą. Dėl skardinių ir kartono, sako G. Gudonytė, problemų nėra, bet labai trūksta vaško ir parafino.
Savanoriai bendradarbiauja
G. Gudonytė bendradarbiauja su keletu savanorių organizacijų. Pradėjo ir daugiausia dirba su ukrainietišku paramos fondu „Humanitarian Center of Ukraine“, įsikūrusiu Ivano Frankivske. Vėliau į Ukrainą pradėjo važinėti su savanorių organizacija „Saugus prieglobstis“.
„Lietuvoje labai bendradarbiaujame, viskuo dalijamės – humanitarine parama, jungiamės vykdami vieni prie kitų. „Kalvis“ gamina krosneles, jie mums davė tris, mes jiems davėme 400–500 žvakių. Kitą dieną paskambino misija „Kariai kariams“, sakė, niekur Lietuvoje neranda žvakių, irgi davėme. Taip ir sukamės“, – apie savanorių bendrystę pasakoja Giedrė.
Pirmą kartą su septynių mašinų konvojumi iki Ukrainos sienos G. Gudonytė važiavo rugpjūčio pabaigoje. Maždaug po mėnesio jau vyko tiesiai į dalinius, į Zaporižę, paremti 116-ąjį batalioną.
„Žmonės labai dėkoja. Susipažinome su savanorių centru Vynicios priemiestyje, jiems vežame medžiagas, o jie ten viską siuva. Dauguma pensininkai, bet kokią medžiagą nuveši, sugalvoja, ką iš jos padaryti – neštuvus, lietpalčius. Nuvežėme baltos medžiagos, sakėme, bus tinklui, bet jie pradėjo siūti maskuojančius kostiumus. Tai labai džiugina ir motyvuoja.“
Ką tik gautas medžiagas Giedrė perduos „Malvai“, kad savanoriai galėtų siūti termorūbus. „Malvos“ savanoriai, Giedrės draugės siuva ir balaklavas (veido kaukes kariams).
„Aplink mane vien geri žmonės: ir Ukrainoje, ir čia“, – šypsosi Giedrė.
Naujuosius sutiks Ukrainoje
Šiandien savanorė vėl išvyksta į Ukrainą. Pasidalija planais: „Nuvarysime vieną mašiną į dalinį, nuvešime humanitarinės paramos, dar greitoji yra sustojusi prie sienos sugedusi, ją nutempsime į vietą. Bus trumpa kelionė. O paskui važiuosime gruodžio 27 dieną ir jau dalinsime dovanas. Naujuosius metus sutiksime ten. Taip suplanavome – prasmingi metai, dalijant humanitarinę pagalbą.“
Gruodis – intensyvus mėnuo, trumpai Ukrainoje G. Gudonytė buvo ir praėjusią savaitę. Trečiadienį išvažiavo į Ivano Frankivską, penktadienį iš Lvivo grįžo autobusu namo.
Prie sienos, sako savanorė, eilės kinta, įvažiuoti užtrunka trumpiau, išvažiuoti ilgiau. Grįžta dažniausiai autobusais, nes mašinas palieka. Prie sienos autobuse yra tekę ir 13 valandų sėdėti. O praeitą savaitę sieną kirto labai greitai, per porą valandų. Kelionės trukmės laikas skyrėsi net dvylika valandų.
„Vykstančiųjų irgi būna įvairiai, praeitą kartą buvo pustuštis autobusas, anksčiau buvo pilni, bet neperpildyti. Negaliu kalbėti apibendrintai, sakau tai, ką matau grįždama.“
Arčiausiai fronto G. Gudonytė buvo Zaporižėje, kai važiavo atiduoti paramą daliniui į vadavietę.
„Jie labai greit tvarkosi: kur neseniai buvo išmušta duobė, jau, rodo, išpiltas asfaltas. Langai OSB plokšte užkalti, važiuoji ir matai – pusės namo nėra. Miestas nėra vien griuvėsiai, bet tai, ką pasakoju, buvo prieš mėnesį. Viskas labai greit keičiasi.“
Keletą savaičių po išlaisvinimo G. Gudonytė nakvojo Balaklėjoje: tuomet nebuvo nei elektros, nei vandens, nei interneto.
„Žmonės nusiteikę karingai. Žinoma, jie pyksta, tai natūralu. Bet kartu ir juokauja, toliau gyvena, eina į darbus, priprato prie oro pavojaus, dažnai nebereaguoja. Pasakojo, kad „McDonald's“ stovėjo eilė, prasidėjo oro pavojus, niekas nė nepajudėjo. Sugriauti pastatai atrodo kraupiai ir apskritai žiauru, kad šiais moderniais laikais vyksta tokie dalykai. Buvo holodomoras, dabar – cholodomoras. Nesuvokiama. Ukrainoje žmonės tiki pergale. Ir aš tikiu. Negali būti kitaip! Kur tada toliau pasaulis eitų?!“ – sako G. Gudonytė.
