Vargšės bajorės dukra įrodė motinos kilmę

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Jadvyga Šimkienė už knygą "Saulėtekio žiedlapis" yra pelniusi R. Biržinytės premiją.
Prieš tre­jus me­tus kel­miš­kė Jad­vy­ga Taut­ke­vi­čiū­tė-Šim­kie­nė ga­vo ak­tą, pa­tvir­ti­nan­tį, jog ji yra ki­lu­si iš Lie­tu­vos ba­jo­rų gi­mi­nės. Kaip bū­rė­ja, poe­tė ir ra­šy­to­ja ži­no­ma mo­te­ris yra Lie­tu­vos ba­jo­rų ka­ra­liš­ko­sios są­jun­gos na­rė ir pri­klau­so šios są­jun­gos Šiau­lių re­gio­no ta­ry­bai.
Ba­jo­rais le­gi­mi­tuo­tos abi jos duk­ros ir vi­si ke­tu­ri anū­kai. Gau­ti ak­tus, pa­tvir­ti­nan­čius ba­jo­rys­tę, po­nia Jad­vy­ga pa­dė­jo ir gi­mi­nai­čiams.
Tai da­rė sa­vo ma­mos at­mi­ni­mui. "Ji vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo varg­šė, ku­rios tur­tas ir ke­tu­ri vai­kai tilp­da­vo į vien­kin­kį ve­ži­mą, nors bu­vo ki­lu­si iš ba­jo­rų", – sa­ko po­nia Jad­vy­ga.

Kla­sė­je – ba­jo­rai­tė

Kad yra ki­lu­si iš ba­jo­rų gi­mi­nės Jad­vy­ga su­ži­no­jo dar vai­kys­tė­je. Ji lan­kė pra­di­nę mo­kyk­lą. Mo­ky­to­jas pa­pra­šė, kad mo­ki­niai at­si­neš­tų sa­vo gi­mi­mo liu­di­ji­mus. Jad­vy­ga at­si­ne­šė, bet pa­ma­tė, kad liu­di­ji­me pa­ra­šy­ta jos pa­var­dė ne Taut­ku­tė kaip vi­si va­din­da­vo, o Taut­ke­vi­čiū­tė.

No­rė­da­ma bū­ti tiks­li, mer­gai­tė to­kią pa­var­dę už­si­ra­šė ir ant są­siu­vi­nio. Mo­ky­to­jas, tai pa­ma­tęs, pa­kė­lė są­siu­vi­nį prieš kla­sę ir pa­šie­pia­mai ta­rė: "Žiū­rė­ki­te, vai­kai, pas mus at­si­ra­do ba­jo­rai­tė."

Mer­gai­tė ban­dė ro­dy­ti gi­mi­mo liu­di­ji­mą, ku­ria­me pa­ra­šy­ta bū­tent to­kia pa­var­dė, bet mo­ky­to­jas jos ne­pai­sė.

Sug­rį­žu­si iš mo­kyk­los Jad­vy­ga pri­puo­lė prie ma­mos, klau­sė, kaip čia yra, ko­dėl mo­ky­to­jas ją pa­va­di­no ba­jo­rai­te. Ma­ma ne­guo­dė įskau­din­tos duk­ros. Tik san­tū­riai pa­tvir­ti­no: "Taip, mes tik­rai ba­jo­rai. Tik ne­ži­nau pas ką do­ku­men­tai, liu­di­jan­tys ba­jo­rys­tę. Gal per ka­rą su­de­gė? Gal pa­si­li­ko pas die­du­ką?"

Šis vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mas ir pa­ska­ti­no ieš­ko­ti sa­vo šak­nų. Ar­tė­da­ma prie sep­ty­nias­de­šimt­me­čio mo­te­ris nu­si­pir­ko kom­piu­te­rį, pra­dė­jo lan­ky­ti in­for­ma­ti­kos kur­sus, o pra­mo­ku­si nar­šy­ti in­ter­ne­te, ėmė do­mė­tis, kaip įro­do­ma ba­jo­riš­ka kil­mė. Vė­liau iš­siun­tė už­klau­sas į ar­chy­vus dėl kil­mę pa­tvir­ti­nan­čių do­ku­men­tų.

Ma­mos at­mi­ni­mui

Įro­dy­ti ba­jo­riš­ką kil­mę bu­vo ir ki­tas mo­ty­vas. Po­nia Jad­vy­ga nu­spren­dė tai pa­da­ry­ti ma­mos Bro­nis­la­vos Taut­ke­vi­čiū­tės-Jo­nu­taus­kie­nės at­mi­ni­mui.

Baž­ny­čio­je Jad­vy­gos ma­ma bu­vo su­si­tuo­ku­si su sa­vo ke­tu­rių vai­kų tė­vu Pran­ciš­kum Jo­nu­taus­ku. Šis bu­vo la­bai ak­ty­vus žmo­gus. Anks­čiau to­kius va­din­da­vo po­li­ti­kan­tais. Mat, mėg­da­vo, pa­si­li­pęs ant bač­kos, sa­ky­ti pra­kal­bas. O po­ka­riu pa­dė­jo par­ti­za­nams. Su šau­tu­vu, anot po­nios Jad­vy­gos, ne­vaikš­čio­jo, bet par­ti­za­nams skers­da­vo gy­vu­lius, jų ko­jas ir gal­vas par­neš­da­vo na­mo, kad žmo­na tu­rė­tų kuo mai­tin­ti vai­kus.

Ka­dan­gi tė­vas bu­vo pri­vers­tas slaps­ty­tis, re­tai pa­si­ro­dy­da­vo na­muo­se. Bro­nis­la­va su dvi­de­šim­čia me­tų vy­res­niu Pran­ciš­kum ne­su­da­rė ci­vi­li­nės san­tuo­kos ir ne­kei­tė pa­var­dės. To­dėl dau­ge­lis ją lai­kė vie­ni­ša mo­ti­na, tais lai­kais va­di­na­ma mer­ga su vai­kais.

Už pa­gal­bą par­ti­za­nams en­ka­vė­dis­tai Pran­ciš­kų Jo­nu­taus­ką nu­kra­tė elekt­ra, po to pa­ko­rė Var­nių dar­ži­nė­je, ins­ce­ni­zuo­da­mi jo sa­vi­žu­dy­bę. Mo­ti­na net nė­jo pa­siim­ti jo kū­no. Bi­jo­jo, kad su tre­je­tu vai­kų neišt­rem­tų į Si­bi­rą. Pa­ke­liui jau bu­vo ir jau­niau­sias sū­nus Pra­nas. Kai į na­mus atei­da­vo en­ka­vė­dis­tai, sa­ky­da­vo: "Aš nie­ko ne­ži­nau. Esu ne Jo­nu­taus­kie­nė, o Taut­ku­tė".

Net ir po vy­ro mir­ties en­ka­vė­dis­tai kar­tais už­suk­da­vo į ke­tu­rių vai­kų mo­ti­nos na­mus, ne­va ieš­ko­ti čia be­si­slaps­tan­čio ban­di­to. Da­ry­da­mi kra­tas iš­vog­da­vo vi­są vai­kų mais­tą ir ki­tus rei­ka­lin­gus daik­tus.

Bu­vo apė­męs be­ga­li­nis no­ras įro­dy­ti sa­vo kil­mę ir tar­si rea­bi­li­tuo­ti ma­mą bent po mir­ties.

"Ga­liu pa­gir­dy­ti aša­ro­mis"

"Kiek pri­si­me­nu, ma­no ma­ma vi­są gy­ve­ni­mą var­go. Anks­ti mi­rė jos tė­vai. Li­ko naš­lai­tė. Be­raš­tė. Iš­te­kė­jo, bet anks­ti li­ko naš­lė, – pa­sa­ko­ja Jad­vy­ga Šim­kie­nė. – Sa­vo na­mų ne­tu­rė­jo­me. Pa­gy­ven­da­vo­me vie­na­me kai­me. Pas­kui va­žiuo­da­vom į ki­tą. Vi­si ke­tu­ri vai­kai ir kuk­li man­ta tilp­da­vo į vien­kin­kį ve­ži­mą. Kur gau­da­vo­me iš­si­nuo­mo­ti ko­kį kam­pą, ten ir va­žiuo­da­vo­me. Kur tik ne­gy­ve­no­me! Vil­kau­šuo­se, Paalks­niuo­se, Paalks­niu­kuo­se, Ind­riuš­ki­nėj, Yvo­liuo­se. Ne­sup­ran­tu, kas ją taip gau­dė, ko ji bi­jo­jo? Vi­są gy­ve­ni­mą nie­ki­na­ma – mer­ga su ke­tu­riais vai­kais.

Ir jos, ir mū­sų tė­vo bro­liai gy­ve­no Ame­ri­ko­je. Nuo jų atei­da­vo siun­ti­nių, bet ma­ma jų nei­da­vo pa­siim­ti. Bi­jo­jo, kad neišt­rem­tų į Si­bi­rą."

Jad­vy­ga pri­si­me­na vie­ną per­si­kraus­ty­mą. Fur­mo­nas vien­kin­kiu ve­ži­mu­ku ga­be­na ma­mą su ke­tu­riais vai­kais ir kuk­lią jos man­tą į ki­tą kai­mą. Vai­kai ver­kia: "Ma­ma, no­rim val­gy­ti!"

Neiš­lai­ko ir pa­ti mo­ti­na. "Ne­tu­riu vai­kai nei val­gy­ti, nei ger­ti. Ga­liu jus pa­gir­dy­ti ne­bent sa­vo aša­ro­mis", – pra­si­ta­ria kūk­čio­da­ma iš ne­vil­ties.

Fur­mo­nas iš­trau­kia į laik­raš­tį su­vy­nio­tą abi­ša­lę duo­nos. "Še, val­gy­kit. Tik nea­ti­duok vi­sos vai­kams. Pa­si­lik ir sau. Juk ir tau pa­čiai tiek te­si­ran­da."

Ma­ma už duo­ną ei­na skalb­ti žlug­to tur­tin­ges­niems. Pa­rė­ju­si kra­to nuo šal­čio pa­mė­lu­sias ran­kas. Skal­bė eke­tė­je.

Sus­ki­lo ma­mos med­pa­džiai – su­si­ri­šo vie­la ir to­liau vaikš­čio­jo. To­kie skau­dūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai J. Taut­ke­vi­čiū­tę-Šim­kie­nę per­se­kio­ja vi­są gy­ve­ni­mą.

Ei­lė­je pus­ket­vir­tų me­tų

Po ma­mos mir­ties po­nios Jad­vy­gos neap­lei­do min­tis, ar ma­ma tik­rai bu­vo ba­jo­riš­kos kil­mės. Jei­gu taip, tai ko­dėl ši­taip vi­są gy­ve­ni­mą var­go? Pra­dė­jo ieš­ko­ti jos šak­nų. Iš­siaiš­ki­no, kad ma­ma gi­mu­si Ak­me­nės ra­jo­ne, Šiau­di­nės kai­me. Iš­siun­tė už­klau­sas į Ypa­tin­gą­jį ar­chy­vą.

J. Šim­kie­nė su­ži­no­jo, kad teks pa­lauk­ti ei­lė­je. Į ar­chy­vą skam­bin­da­vo kas­met, ta­čiau su­ži­no­da­vo, jog dar rei­kia pa­lauk­ti. Tik po pus­ket­vir­tų me­tų atė­jo ži­nia, jog ap­tik­ti do­ku­men­tai, pa­tvir­ti­nan­tys Taut­ke­vi­čių gi­mi­nės ba­jo­rys­tę. Ta­čiau ras­tų do­ku­men­tų neuž­te­ko, kad ga­lė­tų bū­ti iš­duo­da­mas ba­jo­riš­ką kil­mę pa­tvir­ti­nan­tis ak­tas. Ieš­ko­jo to­liau. Už paieš­kas rei­kė­jo mo­kė­ti.

Vie­na­me do­ku­men­tų ra­šo­ma, jog paieš­kos tru­ko 100 va­lan­dų. Va­lan­da – 4,34 eu­ro, tad su­mo­kė­ti 434 eu­rus. To­kių do­ku­men­tų bū­ta dau­giau. Paieš­kos vy­ko eta­pais.

Ta­čiau po­nia Jad­vy­ga ne­skai­čia­vo pi­ni­gų. Bu­vo apė­męs be­ga­li­nis no­ras įro­dy­ti sa­vo kil­mę ir tar­si rea­bi­li­tuo­ti ma­mą bent po mir­ties.

Pa­ga­liau gau­tas ba­jo­riš­ką kil­mę pa­tvir­ti­nan­tis ak­tas.

"Mū­sų ba­jo­riš­kos šak­nys sly­pi še­šio­lik­to­jo am­žiaus pra­džio­je, apie 1525 – uo­sius me­tus. Tai ro­do ir la­bai se­nas 1413 me­tus sie­kian­tis gi­mi­nės her­bas To­pacz, reiš­kian­tis "val­dy­ti". Juo Lie­tu­vo­je nau­do­jo­si Blud­nic­kų, Zen­bu­la­to­vų, Uk­rai­no­je Me­le­nivs­kių, Ru­si­jo­je – Blu­do­vi­xai", – pa­sa­ko­ja J. Taut­ke­vi­čiū­tė-Šim­kie­nė.

Prieš tre­jus me­tus kel­miš­kė įšven­tin­ta į ba­jo­res. Ji pri­klau­so Lie­tu­vos ba­jo­rų ka­ra­liš­ko­sios są­jun­gos Šiau­lių re­gio­no ta­ry­bai. Iki šių die­nų le­gi­mi­tuo­tos jos duk­ros Ži­vi­lė ir Ode­ta bei ke­tu­ri anū­kai.

Pa­tir­ties įgi­ju­si mo­te­ris pa­dė­jo su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus ir gau­ti ba­jo­riš­ką kil­mę pa­tvir­ti­nan­čius ak­tus sa­vo pusb­ro­liui Pet­rui, pa­dės ir pus­se­se­rei Ste­fu­tei.

Be­je, ne vi­sus do­ku­men­tus gau­ti bu­vo pa­pras­ta. Jad­vy­ga sa­ko su­var­gu­si kol įro­dė sa­vo dė­dės Jo­no ba­jo­rys­tę. So­vie­ti­niais lai­kais lie­tu­vių pa­var­dės bu­vo pa­pras­ti­na­mos ir trum­pi­na­mos. Taut­ke­vi­čius va­di­no Taut­kais. To­kios pa­var­dės kar­tais at­si­spin­dė­jo ir do­ku­men­tuo­se. Tai­gi, kiek be­si­krei­pė atei­na do­ku­men­tai, jog Jo­nas yra Taut­kus, Jo­no Taut­kaus sū­nus. Nors jos ma­mai šis dė­dė – tik­ras bro­lis, ma­ma – Taut­ke­vi­čiū­tė, o dė­dė – Taut­kus. Tuo­met te­ko įro­di­nė­ti ki­taip – pra­šy­ti pa­tvir­ti­ni­mo, jog Jo­nas Taut­kus tik­rai yra Bro­nis­la­vos Taut­ke­vi­čiū­tės bro­lis.

Da­bar Kel­mės ra­jo­ne gy­ve­na de­vy­ni ba­jo­rai, Lie­tu­vo­je jų – apie 4 200.

Kny­ga sa­vo gi­mi­nei

Ant sa­vo ma­mos pa­mink­lo po­nia Jad­vy­ga pa­si­rū­pi­no iš­kal­ti ne tik jos mer­gau­ti­nę, bet ir vy­ro pa­var­dę: Bro­nis­la­va Taut­ke­vi­čiū­tė-Jo­nu­taus­kie­nė, taip tar­si rea­bi­li­tuo­da­ma ją po mir­ties.

O sa­vo gi­mi­nei iš­lei­do kny­gą "Ba­jo­rų Taut­ke­vi­čių šak­nys", į ku­rią su­dė­jo vi­sus ba­jo­riš­ką kil­mę liu­di­jan­čius do­ku­men­tus ir ma­mos se­se­rų, bro­lių, jų vai­kų nuo­trau­kas. Su­da­rė gi­mi­nės ge­neo­lo­gi­nį me­dį.

Jad­vy­ga – Kel­mės ra­jo­ne ži­no­ma li­te­ra­tė, de­vy­nių kny­gų au­to­rė, Lie­tu­vos kai­mo ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė. 2016 me­tais ji lai­mė­jo Kel­mės kraš­to poe­tės Re­gi­nos bir­ži­ny­tės pre­mi­ją už poe­zi­jos kny­gą "Sau­lė­te­kio žied­la­pis". Už ak­ty­vią li­te­ra­tū­ri­nę ir kul­tū­ri­nę veik­lą 2013 me­tais Kai­mo ra­šy­to­jų są­jun­ga jai su­tei­kė Švie­suo­lės var­dą.

Ta­čiau kū­ry­bin­ga mo­te­ris tvir­ti­na, jog su­da­ry­ti gi­mi­nės kny­gą bu­vo be­ne sun­kiau­sia. Rei­kė­jo su­rink­ti daug do­ku­men­tų, nuo­trau­kų, su­ras­ti po Lie­tu­vą ir už­sie­nius iš­si­bars­čiu­sius gi­mi­nai­čius.

Bet bū­tent šią sa­vo kny­gą po­nia Jad­vy­ga lai­ko pra­smin­giau­siu gy­ve­ni­mo dar­bu. Ją var­ty­da­mos atei­nan­čios kar­tos su­ži­nos apie sa­vo šak­nis.

Komentarai

Antanas    Ket, 2019-08-22 / 18:03
"(...) Prieš tre­jus me­tus kel­miš­kė įšven­tin­ta į ba­jo­res. (...) Da­bar Kel­mės ra­jo­ne gy­ve­na de­vy­ni ba­jo­rai, Lie­tu­vo­je jų – apie 4 200. (...)". Parašyta NEPROFESIONALIAI ir LABAI NETIKSLIAI. Luomai išnyko atkūrus Lietuvos valstybę, jie teisiškai panaikinti 1918 11 02 paskelbus pirmąją laikinąją Lietuvos konstituciją. Aišku, jie neatkurti ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę - reikia žinoti Lietuvos konstituciją ir...neklaidinti žmonių. Galima rašyti apie tą ar kitą kilmę ir pan., bet tokių luomų/titulų Lietuvos Respublikoje nėra. P.s. Straipsnio herojai - didelė pagarba. Didelė pagarba visiems, neabejingiems savo kilmei ar protėviams, tą puoselėjančioms organizacijoms. Bet tai - kiek kas kita.
Jūratė Rubavičienė    Ket, 2019-08-22 / 21:45
Įdomu, kad patvirtinama ir moteriška linija, ne tik vyriška.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.