Vaclovo Daunoro Žagarėlė vainikavo operos karalių

"Tik vie­na mei­lė – Ža­ga­rei"

Su­si­ti­ki­me "Ža­ga­re, ma­no Ža­ga­rė­le..." sau­sa­kim­šo­je kul­tū­ros cent­ro sa­lė­je žmo­nės ki­lo nuo kė­džių ir plo­jo sto­vė­da­mi ke­le­tą kar­tų: pa­si­tik­da­mi sū­naus To­mo ve­ži­mė­ly­je ly­di­mą ope­ros so­lis­tą kraš­tie­tį Vac­lo­vą Dau­no­rą, ku­ris tą trum­pą ke­lią nuo du­rų iki sce­nos šir­din­gai spau­dė ran­kas tie­su­siems že­mie­čiams, po to – ra­jo­no me­rui Vi­ta­li­jui Gai­liui įtei­kus Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­čio re­ga­li­jas, dar kar­tą – vi­siems kar­tu su so­lis­tais – pir­mą­ja mo­ki­ne So­fi­ja Jo­nai­ty­te, pa­sta­ro­jo laik­me­čio pa­sku­ti­niu mo­ki­niu Arū­nu Din­ge­liu, efek­tin­gas bo­so par­ti­jas iš Šar­lio Gu­no "Faus­to", Džoa­ki­no Ro­si­nio "Se­vi­li­jos kir­pė­jo" ir ki­tų ži­no­mų ope­rų at­li­ku­siu Ta­du Gi­ri­nin­ku bei pia­nis­tu Alek­sand­ru Viz­ba­ru – dai­nuo­jant "Il­giau­sių me­tų!"

"Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, kiek il­gai man te­ko lauk­ti šio su­si­ti­ki­mo. Per il­gai... De­šimt me­tų dai­na­vau "Met­ro­po­li­tan Ope­ra", o da­bar aša­ros spau­džia akis. Jau jo­kių klyst­ke­lių ne­be­bus, tik vie­na mei­lė Ža­ga­rei, ma­no Ža­ga­rė­lei..." – grau­di­no­si maest­ro, ku­riam ža­ga­rie­čiai už­dė­jo ąžuo­lo la­pų vai­ni­ką.

Nors ke­lio­nė iš Vil­niaus prail­go ir ren­gi­nio pra­džia vė­la­vo be­veik va­lan­dą, sa­lė kant­riai lau­kė, Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­riaus Min­dau­go Bal­čiū­no žo­džiais, "di­džiau­sios Vyš­nių fes­ti­va­lio žvaigž­dės".

Iš­li­ko toks pat

"Koks bu­vo ka­dai­se, toks ir da­bar: at­vi­ras, nuo­šir­dus, spon­ta­niš­kas. Anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je kar­tu dir­bo­me Ža­ga­rės kul­tū­ros na­muo­se ir abu sto­jo­me į vals­ty­bi­nį dai­nų ir šo­kių an­samb­lį "Lie­tu­va". Jį – dai­ni­nin­ką – priė­mė, o man, šo­kė­jai, vie­nin­te­lė pre­ten­zi­ja – pri­trū­ko ūgio, griež­ta at­ran­ka bu­vo, tad grį­žau at­gal", – trum­pą bend­ro ke­lio pra­džią at­vy­ku­si į ren­gi­nį pri­si­mi­nė kraš­tie­tė, cho­reog­ra­fė Sta­se­lė Mi­tu­zie­nė. Jos aky­se vi­si trys bro­liai Dau­no­rai – Vac­lo­vas, Ri­čar­das, Po­vi­las – iš­li­ko man­da­gūs jau­nuo­liai, prieš su­tik­tas mer­gi­nas nu­kel­da­vę į tiu­be­tei­kas pa­na­šias ke­pu­res.

"Mes dar vai­kai daž­niau­siai su­si­tik­da­vo­me Ža­dei­kių kai­me, kur jis pas te­tą at­va­žiuo­da­vo. Bu­vo la­bai gy­vy­bin­gas, zbit­ki­nin­kas, bet kar­tu be ga­lo veik­lus, en­tu­zias­tas", – sa­kė ža­ga­rie­tė Alek­sand­ra Nu­tau­tie­nė.

Sa­vo iš­ra­din­gas iš­dai­gas mu­zi­ko­lo­gės Jū­ra­tės Ka­ti­nai­tės kny­go­je "Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka" pri­si­me­na ir pa­ts maest­ro, pa­sa­ko­da­mas apie lėk­tu­vo "meist­ra­vi­mą", vos su­lau­kus še­še­rių: "Su­si­ra­dau dė­žę nuo vo­kiš­kų ci­ga­rų ir dvi ąžuo­li­nes lo­vos ša­li­nes (lo­va dar bu­vo ne­su­rink­ta). Iš Ru­si­jos ir Ja­po­ni­jos ka­ro se­ne­lis bu­vo par­si­ve­žęs ca­ro ka­riuo­me­nės kai­li­nius. Nu­ta­riau, kad jų man pri­reiks, kai pa­kil­siu į to­kį aukš­tį, kur la­bai šal­ta. Ne­no­rė­da­mas gaiš­ti lai­ko, prie ci­ga­rų dė­žės ne­pri­tai­siau ra­tų. Pa­ki­li­mo ta­ką at­sto­jo ak­me­ni­mis grįs­tas kie­mas. Pa­sie­kęs rei­kia­mą grei­tį ir aukš­tį ti­kė­jau­si per­skri­siąs per na­mą, o jau ta­da... pa­pūs­kit man į no­sį!

Ka­ro me­tais tiek daug su­ži­no­jau apie lėk­tu­vus, kad jau­čiau­si tik­ras la­kū­nas! Na, pa­vyz­džiui, kad ir tai, jog lėk­tu­vai yra ge­le­ži­niai, la­bai di­de­li ir daug sve­ria, o pro­pe­le­riai ma­žiu­kai ir su­ka­si. Tai­gi, su­si­ruo­šiau. Re­gis, vis­kas sa­vo vie­to­se, pri­si­dė­jau že­mė­la­pių ir šiaip na­vi­ga­ci­nės me­džia­gos – ra­dau iš­mė­ty­tos ka­rei­vių. Ga­li­ma skris­ti! Už cuk­raus ga­ba­liu­kus pa­si­sam­džiau ke­lis vai­kus, jie ma­ne nu­stū­mė nuo sta­da­los sto­go. Se­kun­dė ore ir bai­sus riks­mas: "Stop!!!" Kur tau, bro­ly­ti!.. Ci­ga­rų dė­žė ir lo­vos len­tos į ši­pu­lius, la­kū­nas, ačiū Die­vui, kai­li­niuo­se cie­las. Kie­mo gi­lu­mo­je už at­da­rų du­rų gir­dė­jo­si keiks­mai, ma­čiau ro­po­jan­tį in­va­li­dą se­ne­lį, pa­si­rams­čiuo­jan­tį vi­su ar­se­na­lu sa­vo laz­dų. Apš­ven­ti­nęs laz­da, jis ma­ne, tik­rą­ja to žo­džio pra­sme, nu­lei­do ant že­mės ir grą­ži­no į rea­ly­bę."

Ža­ga­rę "iš­ve­dė" į pa­sau­lį

"Ka­dai­se paaug­lys­tė­je įsi­my­lė­jau iš­skir­ti­nio gro­žio ža­ga­rie­tę, ne­tu­rė­da­mas nie­ko už sa­vo pe­čių – tik skur­džią ap­ran­gą ir apa­vą. Iš Ža­ga­rės iš­klam­po­jau į Jo­niš­kį neas­fal­tuo­tu dul­kė­tu ke­liu, to­liau žings­nia­vau į Vil­nių. Dar ne­ži­no­jau, kad par­ko lie­pų alė­ja, pro ku­rią ma­tė­si dan­gaus lo­pi­nė­lis, iš­ves ma­ne į pa­sau­lį per vi­są že­mės ru­tu­lį, – apie troš­ki­mą siek­ti to, kas at­ro­dė ne­pa­sie­kia­ma, apie aist­rą gy­ve­ni­mui ren­gi­ny­je Ža­ga­rė­je kal­bė­jo maest­ro. – Aš no­rė­čiau gy­ven­ti il­gai ir pa­si­džiaug­ti sa­vo džiaugs­mu, nes daž­nai džiau­giau­si ki­tų džiaugs­mais."

Maest­ro daug te­ko ko­vo­ti, kad už­sie­nio ša­ly­se į ope­rų, kon­kur­sų, kon­cer­ti­nes pro­gra­mas bū­tų įtrauk­ta rai­dė "Ž", prie pa­var­dės jis vi­sa­da rei­ka­lau­da­vo nu­ro­dy­ti vie­to­vę, iš kurios at­vy­kęs: "Ža­ga­rė". Taip vo­ka­li­nė­je pa­sau­lio kul­tū­ro­je vi­siems lai­kams bu­vo įra­šy­tas ma­žo mies­te­lio var­das. Už­tat Ame­ri­ko­je, Ka­na­do­je, dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių ope­ros sce­nų dai­na­vęs V. Dau­no­ras ne­slė­pė nuo­sta­bos, kai vy­res­nė­lis jo sū­nus To­mas, ku­rį mei­liai va­di­na Ta­mo­šiu­mi, lais­vo­je Lie­tu­vo­je, tu­rė­da­mas vi­sas ga­li­my­bes ke­liau­ti, įsi­kur­ti bet ku­rio­je pa­sau­lio vie­to­je, pa­si­rin­ko ap­si­gy­ven­ti Ža­ga­rė­je, tė­vo pra­džių pra­džios mies­te. Ten, kur dar mo­ki­nys Vac­lo­vas, no­rė­da­mas už­si­dirb­ti, ne­šio­da­vo pa­štą, bet pri­gim­ties ve­da­mas jau aš­tuo­ne­rių me­tų pra­dė­jo kur­ti ir "pro­diu­suo­ti" vai­di­ni­mus. Jo pub­li­ka ir ak­to­riai bū­da­vo mies­te­lio ro­mai, ku­rie itin links­mai į pa­si­ro­dy­mus rea­guo­da­vo.

Toks ma­žas "už­mau­ro­jo" bo­su

O štai, de­vy­ne­rių ar de­šim­ties me­tų bū­si­mą so­lis­tą pa­ste­bė­jo švie­saus at­mi­ni­mo mu­zi­kos mo­ky­to­jas An­ta­nas Kut­ka.

"Sce­no­je tu­rė­jau dai­nuo­ti "Ei, ke­le­liai..." O man la­bai anks­ti pra­si­dė­jo bal­so mu­ta­ci­ja. Su­dai­na­vau tris po­smus. Lau­kiu... Sa­lė­je ty­la. Pa­si­su­kio­jau, pa­si­su­kio­jau ir išė­jau na­mo. Ma­niau: jei bū­tų ne­pa­ti­kę, bū­tų nu­švil­pę. Pa­si­ro­do, ža­ga­rie­čiai pri­pa­žįs­ta tik te­no­ro, o ne že­mo bal­so so­lo. O aš – ma­žas, šlei­vom ko­jom, vos virš že­mės, kaip kurm­rau­sis iš­spir­tas – už­mau­ro­jau..." – me­na maest­ro.

Bet bū­tent šis iš­skir­ti­nis bal­sas jau­nuo­lį nu­ve­dė pės­čio­mis į Vil­nių. Nors du kar­tus te­ko grįž­ti nie­ko ne­pe­šus, nes ten ne­tu­rė­jo nei drau­gų, nei gi­mi­nių, švar­kas ir kel­nės, sių­ti iš vo­kiet­me­čiu gau­tos po­pie­ri­nės me­džia­gos, su­ply­šo. Te­ko vaikš­čio­ti la­ga­mi­nė­liu už­pa­ka­lį už­si­den­gus. Bet tre­čią sy­kį jau pa­gel­bė­jo kraš­tie­tis Vy­tau­tas Kriau­čiū­nas, re­ko­men­da­vęs Jo­nui Šve­dui, po per­klau­sos priė­mu­siam į dai­nų ir šo­kių an­samb­lį "Lie­tu­va". Ja­me už dai­na­vi­mą gau­da­mas at­ly­gį, anuo­met, šeš­ta­ja­me XX am­žiaus de­šimt­me­ty­je 600 rub­lių, dėl ku­rių jau­tė­si tar­si mi­li­jo­nie­rius, V. Dau­no­ras įsto­jo mo­ky­tis į Juo­zo Tal­lat Kelp­šos aukš­tes­nią­ją mu­zi­kos mo­kyk­lą, vė­liau – Kon­ser­va­to­ri­ją, ku­rią bai­gęs ir pa­ts dės­tė.

Šlo­vin­gas vo­ka­lo pe­da­go­gas – iki da­bar

Kny­gos apie maest­ro su­da­ry­to­ja mu­zi­ko­lo­gė Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė pa­sžymi, kad Vac­lo­vas Dau­no­ras "bu­vo šlo­vin­gas vo­ka­lo pe­da­go­gas, su­si­pe­šęs su vi­sais sa­vo ko­le­go­mis". Jis de­gė vo­ka­lo teo­ri­ja, tai­kė nau­jau­sius me­to­dus.

Po jo il­gą lai­ką ne­bu­vo to­kių mo­ky­to­jų. Net ir da­bar, gy­ven­da­mas Vil­niu­je se­ne­lių na­muo­se "Se­ne­vi­ta" (toks bu­vo pa­ties ope­ros so­lis­to, iš JAV grį­žu­sio į gim­tą­ją ša­lį, pa­si­rin­ki­mas) jis dar tei­kia kon­sul­ta­ci­jas jau­niems dai­ni­nin­kams, ku­rie, ži­no­da­mi apie jo ge­bė­ji­mus pa­dė­ti, verž­te ver­žia­si.

Vie­nas to­kių, pa­sku­ti­nis, ta­len­tin­gas te­no­ras, ka­dai­se nu­trau­kęs ope­ros so­lis­to kar­je­rą ir pa­si­rin­kęs vers­li­nin­ko ke­lią, bet vėl pa­si­pra­šęs pas maest­ro – Arū­nas Din­ge­lis, ne kar­tą tą­dien ren­gi­ny­je be per­spė­ji­mo kei­tęs sce­na­ri­jų, ari­jo­mis ir liau­dies dai­nų po­smais už­lie­jęs Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro sa­lę, atei­da­mas į sce­ną pro žiū­ro­vų ei­les, džiu­gi­nęs due­tu su ope­ros so­lis­te So­fi­ja Jo­nai­ty­te. Taip pat dai­na­vo Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro so­lis­tas, bo­sas Ta­das Gi­ri­nin­kas, gro­jo pia­nis­tas Alek­sand­ras Viz­ba­ras. Poe­ti­ne įžan­ga pra­bi­lo maest­ro se­suo Sta­sė Gri­nie­nė.

Vi­sa­da nuo­šir­džiai džiau­gia­si ki­tų sėk­me

Dai­ni­nin­kams Vac­lo­vas Dau­no­ras ne­gai­lė­jo pa­gy­ri­mų, sa­ky­da­mas, kad klau­san­tis Arū­no Din­ge­lio, "jau­čia­mas dva­sios pa­si­reiš­ki­mas fi­zi­nia­me kū­ne", o Ta­dui Gi­ri­nin­kui lin­kė­jo: "Jū­sų lau­kia, o gal jau su­lau­kė di­de­lė kar­je­ra".

Gir­dė­ję pa­ties Vac­lo­vo Dau­no­ro at­li­ki­mą dau­ge­lis mi­ni jo iš­skir­ti­nį ge­bė­ji­mą val­dy­ti pub­li­ką, ją už­bur­ti. Me­ni­nin­kas pa­ta­ria: "Rei­kia dai­nuo­jant neat­sik­vėp­ti ke­le­tą fra­zių, tol, kol pub­li­ka ima dus­ti, o ta­da – įkvėp­ti, ir sa­lė po įtam­pos at­si­dūs­ta: "Uch..."

Mu­zi­ko­lo­gė Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė ren­gi­ny­je sa­kė, kad V. Dau­no­ras nie­ka­da ne­pa­vy­dė­jo ki­tiems me­ni­nin­kams ir nuo­šir­džiai džiaug­da­vo­si jų sėk­me. Gal tai lė­mė pri­gim­tis, o gal, kad jis pa­ts ta­po ži­no­miau­siu Lie­tu­vo­je bo­su, 1971 me­tais tarp­tau­ti­nia­me Tu­lū­zos dai­ni­nin­kų kon­kur­se Pran­cū­zi­jo­je lai­mė­jęs Grand Prix. Šis kon­kur­sas pri­klau­so aukš­čiau­sio meist­riš­ku­mo kon­kur­sų ka­te­go­ri­jai, ja­me nu­ga­lė­jus dai­ni­nin­kams jau ne­be­lei­džia­ma var­žy­tis ki­tuo­se kon­kur­suo­se.

Dau­giau nei tris de­šimt­me­čius V. Dau­no­ras dai­na­vo Lie­tu­vos ope­ros ir kon­cer­ti­nė­se sce­no­se. Jam bu­vo su­teik­tas LTSR ir TSRS nu­si­pel­niu­sio ar­tis­to var­das, ta­čiau ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas du­so to­je ap­lin­ko­je ir 1979 me­tais pa­ra­šė laiš­ką So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vui Leo­ni­dui Brež­ne­vui, pra­šy­da­mas lei­di­mo emig­ruo­ti. Tai bu­vo įžū­lus akib­rokš­tas. O kur dar 1976-ie­ji, kai V. Dau­no­ras pa­ska­ti­no ir be­veik or­ga­ni­za­vo jau­nes­nio­jo bro­lio Ri­čar­do, taip pat ope­ros dai­ni­nin­ko, pa­si­trau­ki­mą į Va­ka­rus. Už tai jam nie­ka­da neat­leis­ta. Be to, pra­si­dė­jo trin­tis su ki­tu gar­siu so­lis­tu, tuo­me­ti­niu Ope­ros ir ba­le­to teat­ro va­do­vu Vir­gi­li­ju­mi No­rei­ka.

Nos­tal­gi­ja – tai pa­ra­ly­žius

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę V. Dau­no­ras iš­vy­ko į JAV. 1995 me­tais, bū­da­mas 58-erių, de­biu­ta­vo pres­ti­ži­nia­me Niu­jor­ko "Met­ro­po­li­tan Ope­ra" teat­re, jame dir­bo iki 2006 me­tų. 2003 me­tais jam bu­vo diag­no­zuo­ta Par­kin­so­no li­ga ir, nors įti­ki­nė­ja­mas va­dy­bi­nin­kų, kad tai įta­kos ne­tu­ri, bal­sas pui­kus ir jis ge­rai ju­da sce­no­je, po tre­jų me­tų pa­ts nu­spren­dė pa­si­trauk­ti. Vė­liau grį­žo į gim­tą­ją ša­lį.

Prieš ke­le­rius me­tus iš­skir­ti­nia­me in­ter­viu "Šiau­lių kraš­tui" ("Gy­ve­ni­mas man už vis­ką at­ly­gi­no", 2012 07 21) V. Dau­no­ras at­vi­rai kal­bė­jo apie emig­ra­ci­ją: "Pra­de­di ne­nor­ma­liai jaus­tis. Vie­nas ge­ria, ki­tas lo­šia, ki­ti iš vi­so at­si­sė­dę žiū­ri į vie­ną taš­ką. Ne­gelbs­ti jo­kie vais­tai. Nos­tal­gi­ja – tai pa­ra­ly­žius.

Pri­si­me­nu, kaip Ame­ri­ko­je su­si­ti­kau su kraš­tie­čiu ra­šy­to­ju Ma­riu­mi Ka­ti­liš­kiu (ra­šy­to­jas ki­lęs iš Ka­ti­liš­kių kai­mo ša­lia Ža­ga­rės). Jis anuo­met vil­kė­jo po­ka­rio me­tais siū­tu vo­kiš­ku spor­ti­niu švar­ku su ki­še­nė­mis. Abu tvir­tai ap­si­ka­bi­no­me ir jis man vi­sas kve­pė­jo Ža­ga­rės ta­ba­ku.

Ta ta­ba­ko rū­šis, pa­si­ro­do, Ame­ri­ko­je jau bu­vo iš­ny­ku­si ir ža­ga­rie­čiai jos sėk­lų at­ve­žė.

Su­ti­kau JAV sa­vo tė­ve­lio pa­žįs­ta­mą. Ji emig­ra­vo į Ame­ri­ką ir lai­vu plauk­da­ma at­si­ve­žė ta­ba­ko. Nu­ne­šė į agen­tū­rą, kur su­pirk­da­vo grū­dus, o ten jos klau­sia: "Iš kur ga­vai to­kią "zor­tę" (rū­šį ). Ji at­rė­žu­si: "Nek­laus­kit, kur ga­vau, sa­ky­kit, kiek jums rei­kia."

Sos­tas ka­ra­liui

Vi­sas įma­no­mas aukš­tu­mas ope­ros pa­sau­ly­je pa­sie­kęs Vac­lo­vas Dau­no­ras da­bar svars­to, kad jei­gu rink­tų­si gy­ve­ni­mo ke­lią iš nau­jo, tap­tų dai­li­nin­ku, nes ta­da nuo nie­ko ne­prik­lau­sy­tų, o ope­ros so­lis­tas nuo­lat tu­ri kau­tis, var­žy­tis. Pieš­ti maest­ro nie­ka­da ne­nus­to­jo, Vil­niu­je jau bu­vo su­reng­tos ke­lios jo dar­bų pa­ro­dos.

Kad V. Dau­no­ro as­me­ny­bė – iš­skir­ti­nė, įvai­ria­pu­sė, pa­ro­dė ir fak­tas, kad jau iš­par­duo­tas tre­čias jo me­mua­rų kny­gos "Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka" ti­ra­žas.

Pa­gar­bą kraš­tie­čiui sa­vaip iš­reiš­kė ža­ga­rie­čiai. Ni­do­je sto­vi suo­le­lis, skir­tas maest­ro Vy­tau­tui Ker­na­giui, o V. Dau­no­ras po ren­gi­nio Ža­ga­rės mies­to aikš­tė­je pa­ts ati­den­gė jam skir­tą me­ta­li­nį kal­vio Mil­vy­do Gied­rai­čio krės­lą – bend­ruo­me­nės "Vei­dė", re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos ir se­niū­ni­jos do­va­ną. Tai bus sos­tas ope­ros ka­ra­liui.

Jau jo­kių klyst­ke­lių ne­be­bus, tik vie­na mei­lė Ža­ga­rei, ma­no Ža­ga­rė­lei...